Mokslininkai intensyviai ieško būdų, kaip sulėtinti sparčiai nykstantį Arkties jūros ledą, ir svarsto įvairius, dažnai prieštaringai vertinamus geoinžinerijos sprendimus. Vienas jų – stratosferos aerozolių įpurškimas, kai į atmosferą būtų išleidžiamos smulkios sieros dalelės, turinčios sumažinti Žemę pasiekiančios Saulės šviesos kiekį.
Vis dėlto naujame mokslininkų Kembridžo įlankoje, Nunavute, Kanadoje, atliktame tyrime dėmesys sutelktas į kur kas paprastesnį ir saugesniu laikomą metodą: žiemą ant jau susiformavusio jūros ledo pumpuoti jūros vandenį ir leisti jam sušalti, taip sukuriant papildomą ledą sutvirtinantį sluoksnį.
Šis metodas, vadinamas jūros ledo storinimu, Šiaurės ir Arkties bendruomenėms žinomas jau kelis dešimtmečius. Panaši technologija taikoma ir ledo ritulio aikštelėse, kai siekiama išlaikyti tvirtą ledo dangą, „Live Science“ teigė tyrimo autoriai.
„Praktinių šio metodo pritaikymų jau yra – jis naudojamas tiesiant ledo kelius ar kuriant platformas naftos žvalgybai jūroje“, – sakė Vašingtono universiteto Atmosferos mokslų departamento mokslinis docentas Edwardas Blanchardas-Wrigglesworthas ir Londono universiteto koledžo garbės profesorius, dirbtinio jūros ledo storinimo galimybes tiriančio startuolio „Real Ice“ vadovas Andrea Ceccolini.
Anot mokslininkų, modeliavimas rodo, kad jūros ledo storinimas galėtų tapti viena iš prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių Arkties bendruomenėms. Toks metodas galėtų padėti mažinti pakrančių eroziją šalia gyvenviečių, palengvinti susisiekimą, taip pat išsaugoti sąlygas gyvūnų migracijai ir medžioklei.
Dabar mokslininkai pirmą kartą įvertino šio metodo veiksmingumą lauko sąlygomis. Gegužės 22 d. žurnale „Earth’s Future“ paskelbti rezultatai parodė, kad taip net ir nedideliu mastu galima reikšmingai padidinti jūros ledo storį bei jo šviesumą. Tai svarbu todėl, kad šviesesnis ledas geriau atspindi saulės spinduliuotę, mažiau įkaista ir tampa atsparesnis tirpimui.
Eksperimentas Kembridžo įlankoje įvyko 2024–2025 m. žiemą. Jo metu mokslininkų komanda įrengė aštuonias bandomąsias zonas ir tris kontrolines vietas.
Naudodami panardinamuosius siurblius, kurių kiekvienas sunaudoja mažiau elektros energijos nei skrudintuvas, mokslininkai vieną arba du kartus užliejo bandomąsias zonas iki 20 centimetrų storio jūros vandens sluoksniu. Kontrolinės vietos nebuvo užlietos.
Pavasarį viena iš kontrolinių vietų buvo panaudota atskiram tirpsmo vandens telkinėlių drenažo eksperimentui. Jo metu lede buvo išgręžtos nedidelės skylės, kad tirpsmo vanduo pasišalintų ir būtų atidengtas po juo esantis šviesesnis ledo sluoksnis.
Iki žiemos pabaigos bandomosiose zonose ledas buvo pastorėjęs iki 32 centimetrų daugiau nei kontrolinėse vietose. Tyrimo duomenimis, toks skirtumas maždaug atitinka Arkties jūros ledo suplonėjimą per pastaruosius 50 metų.
Vis dėlto kol kas lieka svarbus klausimas – kiek tokį metodą būtų įmanoma taikyti didesniu mastu ir ar jis būtų ekonomiškai pagrįstas.
Zonose, kurios buvo užlietos du kartus, ledas pastorėjo labiau nei tose, kurios buvo užlietos tik kartą. Tirpimo laikotarpiu, nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo, bandomosiose zonose jūros ledas taip pat buvo šviesesnis, tirpo lėčiau ir išliko storesnis nei kontrolinėse vietose. Šviesesnis jūros ledas susiformavo ir atlikus tirpsmo vandens telkinėlių drenažo eksperimentą – šioje vietoje ledas buvo šviesesnis nei kitose kontrolinėse zonose.
Vis dėlto kol kas lieka svarbus klausimas – kiek tokį metodą būtų įmanoma taikyti didesniu mastu ir ar jis būtų ekonomiškai pagrįstas. Jūros ledo storinimui reikia žmonių darbo, technikos ir sudėtingų operacijų atšiauriomis lauko sąlygomis.
2016 m. tyrimo duomenimis, vien tam, kad būtų padengta 10 proc. Arkties vandenyno, reikėtų apie 10 mln. vėjo energija varomų siurblių. Visai Arkčiai jų reikėtų maždaug 100 mln.
„Pagrįsta klausti, ar toks sumanymas yra finansiškai įgyvendinamas arba apskritai logistiškai įmanomas“, – rašė to tyrimo autoriai.
Nuo 1979 m. metinis jūros ledo plotas Arktyje sumažėjo apie 20 proc., o dėl pasaulinio atšilimo šis nykimas spartėja. Todėl, jei norima, kad Arkties jūros ledo storinimas veiktų dideliu mastu, veikti reikėtų greitai. Kaip 2021 m. tyrime rašė mokslininkai, siurbliai turi būti dislokuoti beveik nedelsiant, kol dar yra pakankamas jūros ledo plotas, kurį būtų galima užlieti.
Arkties jūros ledo storinimo ekologinis ir socialinis poveikis kol kas nėra gerai suprastas. Norint įvertinti šio metodo saugumą ir įgyvendinamumą, reikėtų daugiau tyrimų, tačiau tai kartu reikštų ir vėlesnį jo taikymą. Kitaip tariant, kai mokslininkai turės pakankamai duomenų, gali būti, kad jūros ledo storinimui dideliu mastu jau bus per vėlu.
Dėl šių ir kitų priežasčių – įskaitant valdymo iššūkius ir didelius priežiūros poreikius – kai kurie mokslininkai šį metodą vertina skeptiškai. Praėjusiais metais paskelbtoje apžvalgoje jie rašė, kad jūros ledo storinimas paprasčiausiai nėra įgyvendinamas tokiu mastu ir tokiu greičiu, kurie būtų reikšmingi jūros ledo apsaugai.
E. Blanchardas-Wrigglesworthas ir A. Ceccolini sutiko, kad šį metodą taikyti platesniu nei vietiniu mastu būtų sudėtinga. Vis dėlto tyrėjai teigė, kad naujausi jų žiemos bandymai, kurie dar nėra paskelbti, sulaukė teigiamų rezultatų. Šiuose bandymuose jūros ledas bandomosiose zonose pastorėjo 50 centimetrų daugiau nei kontrolinėse vietose, pranešė „The Guardian“.
„Tikimės susidaryti aiškesnį vaizdą, kai baigsis dabartinis tirpimo sezonas“, – „Live Science“ sakė mokslininkai. Pasak jų, tuo pat metu kuriama ir povandeninių robotų technologija, kuri ateityje galėtų padėti šį metodą taikyti autonomiškai.
„Anksčiau šiais metais Suomijoje atlikome pirmuosius Arkties lauko bandymus su prototipiniu pakartotinio ledo formavimo dronu“, – teigė tyrėjai.
