Anądien susimąsčiau, kaip gerai, kad į pasaulį buvau paleistas jau tada, kai užsimezgė internetas. Ši mintis gimė dieną „be ryšio“ – palikau darbe savo nešiojamojo kompiuterio laidą. Išsigelbėjimu turėjo tapti mažasis kompiuteris „Asus Eee“, bet jame vis dar nesusitvarkiau nei el. pašto, nei RSS (naujienų srauto), nei... na, nieko. Kol kas jį naudoju tik kai tenka kelias valandas dirbti be elektros.
Šiaip jau tas mažas kompiuteriukas yra gana neblogas, bet pirkdamas gavau „Linux“ operacinę sistemą, dėl kurios teko gerokai „pasipratinti“ po 10 metų „Windows“, taigi jau vien tai man gana didelis smūgis. Kadangi nėra CD-DVD įrenginio, įsidiegti pirkto „Windows“ negaliu, o „laužti“ tingiu. Na, pagrindinės programos (rašymas, internetas, „Skype“, grotuvas ir pan.) jame jau įdiegtos, bet man to neužtenka, o įdiegti programą „Linux“ man neužtenka košės galvoje.
Ir kai staiga prireikė turėti viską „greitai ir patogiai“, atsitrenkiau kaip į sieną. Bet čia dar nieko. Be interneto tik nieko nežinotum. O kaip be telefono? Griūk vietoj!
Vaikiškas ryšys
Kam telefonas vaikams? Kad susitartum, kada vedžiosi šunį (kelintą sykį pro langą stebiu, kaip 5-6 klasės moksleivė vedžioja šunį, rašo SMS, o po minutės atlekia jos draugė su ciuciku), turėtum ką veikti per pamokas (kam ta lentelė – štai, skaičiuotuvas... 6x3… 18!), galiausiai – kad paskambintum mamai ir ji atvažiuotų su tėvo džipu paimti iš mokyklos.
Be interneto tik nieko nežinotum. O kaip be telefono? Griūk vietoj!
Tikriausiai dar atsimenate „meškafoną“? „Tele2“ jį vis dar pardavinėja. Tai aparatas, leidžiantis skambinti 4 numeriais, turi rimtą konkurentą – „Samsung S3030“, leidžiantį netgi daugiau nei telefonai „ne vaikams“. Kalbama, kad lentynose jis bus jau greit (iki Kalėdų tai tikrai, juk pagrindinis pelnas), o kainuos apie 400 litų.
Jo meniu iš esmės nesiskiria nuo „paprastų“ „Samsung“ telefonų, na, tik kiek daugiau animacijos. Kuo tada jis toks „vaikiškas“? Pirma, juo galima nemokamai siuntinėti žinutes „Bluetooth“ ryšiu (pvz., per pamoką klasės draugui). Ir antra – yra trys SOS funkcijos, valdomos vienu papildomu mygtuku: skambutis (mama ar tėtis girdės, kas dedasi netoliese), žinutės (siunčiamos nustatytais numeriais) bei netikras skambutis į telefoną (pastarasis praverstų bet kuriam, sėdinčiam nuobodžiame posėdyje). Daugiau kardinalių skirtumų neradau.
Du viename
O šiaip, statistinis lietuvis turi bent du telefonus. Aš irgi prie jų. Galvojau tą telefoną su dviem kortelėmis nusipirkti. Bet gerai, kad nepaskubėjau. Prieš Naujuosius rinkoje pasirodys trečiasis „Samsung Duos D980“ su lietimui jautriu ekranu. Visą savaitę kankinau jį ir... įsimylėjau. Taigi kad būtų objektyviau, surašysiu tik tai, kas man nepatiko. Pirma, galima įsidėti tik 2 GB kortelę, mėgstantiems muziką – mažoka. Antra, nėra 3G ryšio – mėgstantiems daug naršyti internetas veiks lėtokai. Trečia, valdyti viena ranka gana keblu, o kad greitai ir taisyklingai parašytum SMS reikia gerai įgusti. Ir ketvirta – aš iš tų, kurie atsiliepia net valgydami (ir miegodami), o šis telefonas puikiai renka pirštų antspaudus ir perkelia juos ant žando.
O, Kalėdų Seni, užmiršk, ko prašiau visus metus (kiek kainuos nežinau – internete rašo, kad apie 1300 Lt, jei ką, galiu prisimesti).
„iPhone“ magija
Na, ir garbingiausią paskutinę pastraipą skirsiu šauniajam „iPhone“, kurio sulaukė ir Lietuva. Ir nesvarbu, kad „Apple Store“ pas mus vis dar neveikia, kad jis lengvai dūžta, o detalės brangios, nesvarbu ir tie „Omnitel“ planai, kurie per trejus metus išplėš 3-6 tūkst. litų. O kokius žaidimus su „iPhone“ gali žaisti... Mano geriausias – boulingas mėtant telefoną. O kur dar pavadinimas – „gudrafonas“.
Gera man tyčiotis... Įpirkčiau – pirmiausiai imčiau. Jau vien dėl paprasto valdymo. Tik žinutes tektų užmiršti – per stori mano pirštai tam ekranui.
