78-erių mokslininkas praėjusį penktadienį mirė. Pranešama, kad J.Mainstone'as mirė miegodamas naktį.
Anksčiau jam kelis kartus nepavyko pamatyti ar bent užfiksuoti smalos lašo paptelėjimo, kuris įvyksta kartą maždaug per 7–13 metų.
Profesorius ne vieną sykį pražiopsojo eksperimento kulminaciją dėl skirtingų priežasčių. 1979 m. profesorius nusprendė dalyvauti viename iš įprastinių universiteto sekmadienio renginių, po kurio grįžęs lašą rado jau nukritusį. 1988 m. jis nusprendė nueiti šio to užkąsti, o kai grįžo į laboratoriją, lašas vėlgi jau buvo nukritęs (pavėluota 5 min.). 2000 m. profesorius ruošėsi nufilmuoti ir filmavo pribrendusį retąjį momentą, tačiau sugedo vaizdo kamera.
Smalos lašo eksperimentas Kvinslendo universitete pradėtas 1927 m. Jo iniciatorius – fizikas Thomasas Parnellas. Mokslininkas norėjo pademonstruoti, kad kambario temperatūros smala (derva, degutas) yra nepaprastai tirštas skystis, nepaisant to, kad ji yra duži (smarkiai trinktelėjus plaktuku, smalos gabalas subyra į šipulius). O jei smala yra skystis, vadinasi, ji gali paptelėti lašo pavidalu. Bėda tik, kad lašas „prisirpsta“ nepaprastai lėtai – intervalai tarp pirmų trijų paptelėjimų siekė 8–9 metus.
Kai J.Mainstone'as pradėjo dirbti Kvinslendo universitete, T.Parnello smalos lašo stendas buvo nugrūstas kažkur į dulkėtus laboratorijų užkaborius. J.Mainstone'as įtikino fizikos fakulteto vadovybę ištraukti stendą į dienos šviesą ir demonstruoti jį platesnei auditorijai.
Tačiau jam pačiam pamatyti deguto lašo paptelėjimo taip niekada ir nepavyko. Nors lašas kaupiasi ilgus metus, tekštelėjimas trunka vos keletą sekundžių. Savo akimis šios akimirkos nėra matęs joks žmogus planetoje. Tiesa, šių metų liepą smalos lašas paptelėjo Trinity koledže, Dubline (Airija), kur šį epizodą pavyko nufilmuoti. Ten analogiškas eksperimentas vykdomas nuo 1944 m. J.Mainstone'as tąsyk pasveikino kolegas su sėkme ir neslėpė pavydįs jiems tokio momento, kurį jis medžiojo keliasdešimt metų ir vis nesėkmingai.
J.Mainstone'as 2005 m. gavo „Šnobelio“ premiją („IgNobel Award“) – už vadovavimą smalos lašo eksperimentui. Bet nesunku numanyti, kad eksperimentas atėmė ne itin daug profesoriaus laiko ir mokesčių mokėtojų pinigų. Daugiau kainavo nebent pastaruoju metu stendą filmuojančios vaizdo kameros – nors jos vaizdą iš stendo transliuoja tiesiogiai, veiksmas ten vyksta taip lėtai, kad net pagreitinus vaizdo įrašą atrodo, kad matai fotografiją.
J.Mainstone'as tyrinėjo Žemės atmosferos fizikos reiškinius, informuoja Australijos naujienų agentūra „ABC News“. Prieš mirtį jis buvo patyręs infarktą ir buvo gydomas dviejų kardiologų, kurie kadaise buvo jo studentai. Velionis profesorius šiemet buvo išreiškęs viltį, kad Kvinslendo universiteto smalos lašas turėtų paptelėti iki šių metų pabaigos. Paradoksalu ir kurioziška, tačiau šito paptelėjimo profesorius taip pat neišvys.
