Pagal dabartinius planus 2024 metais TKS paliks visi astronautai. Tuščia, negyvenama stotis su visa savo įranga palaipsniui pradės žemėti, kol peržengs negrįžtamą ribą. Visą procesą NASA atidžiai stebės ir aktyviai stengsis, kad TKS sudegtų kaip ir planuojama – virš Ramiojo vandenyno, kad net ir planetos paviršių pasiekusios nuolaužos nesukeltų katastrofinių padarinių. M,Foale'as mano, kad tai – fantastiško įrankio iššvaistymas ir jam pritartų daugelis kitų astronautų.
M.Foale'as orbitoje iš viso praleido daugiau nei metus. Jis vykdė eksperimentus ir matė, kaip jie keičia mokslo sampratas. Svarbiausia, jis suvokia, kad gyvenimas TKS nėra tik nuotykis – tai itin svarbus žingsnis siekiant įgalinti žmones gyventi erdvėlaiviuose ilgą laiką.
Donaldas Trumpas pasirašė nurodymą NASA sugrąžinti astronautus į Mėnulį ir vėliau pasiųsti juos į Marsą. Tam NASA planuoja statyti tolimą kosminę stotį, kuri iš esmės praris didžiąją dalį agentūros biudžeto. Kitas TKS partneris „Roskosmos“ šiuo metu galuojasi savo bėdose – viena nesėkminga misija seka kitą. Visai gali būti, kad 2024 metais TKS nebebus prioritetas ir ji bus nukreipta į Žemę. O juk kelionė į Marsą bus tokia ilga, kad žinios apie gyvenimą nesvarumo būklėje yra neįkainojamos. Tai negi nėra būdų išgelbėti TKS?
NASA suvokia TKS svarbą, todėl gali būti, kad pati bandys išsaugoti stotį, nors tam ir reikės papildomo finansavimo. Visgi, M.Foale'as mano, kad stotį galima išgelbėti privačiomis pastangomis – kosmoso turizmu (rusai jau siūlo TKS paversti prabangiu viešbučiu), privačiomis mokslo institucijomis, galbūt net naujų kosminių valstybių investicijomis. Juk TKS – didžiulis mokslinis projektas, kuris gali pasitarnauti visam pasauliui – kam jį sudeginti, jei galima leisti juo pasinaudoti kitiems?
Dabar Tarptautinė kosminė stotis yra tarsi paminklas žmogaus išradingumui ir ambicijoms. Jei niekas nepasikeis, liūdna diena išauš kažkuriuo metu 2024 metais, kai TKS sudegs kažkur virš Ramiojo vandenyno.
