Klimato tyrimai, naudojant tam tikras metodikas, prasidėjo tik XIX amžiaus pabaigoje. Apie tai, kas buvo anksčiau, mokslininkai bando sužinoti iš medžių rievių ir urvuose susikaupusių mineralų izotopinių santykių. Vis tik tokie „archyvai“ gali papasakoti tik apie tam tikro regiono temperatūrą ribotą laiko tarpą.
Oregono valstijos universiteto (JAV) mokslininkai atliko rekonstrukciją, apjungdami duomenis, kuriuos surinko keletas tyrėjų grupių. Jie pasinaudojo maždaug 73 temperatūriniais „archyvais“, kuriuose buvo galima rasti duomenis ir iš Antarktidoje bei Grenlandijoje gautų ledo gręžinių.
Kiekvienas iš tokių „archyvų“ apima maždaug 6500 metų, juose galima rasti maždaug tūkstančio metų etapus, kurių pradžia – maždaug 3550 metų prieš mūsų erą. Kartais mokslininkai temperatūrą nustatydavo iš magnio ir kalcio jonų, rastų mikroskopiniuose organizmuose, kurie po savo mirties nugrimzdavo į vandenynų dugną. Kitais atvejais tyrėjai matuodavo nuosėdose esančių organinių molekulių alkenonų ilgį.
Paaiškėjo, kad po ledynmečio vidutinė pasaulinė temperatūra kilo, kol pasiekė maksimumą maždaug 7550–3550 metais prieš mūsų erą. Vėliau pasireiškė ilgalaikė atšalimo tendencija, kuri pasiekė savo minimumą 1450–1850 metais. Nuo to laiko temperatūra auga labai greitai: nuo XX a. pirmojo dešimtmečio iki šios dienos ji spėjo pakilti nuo pačios žemiausios po paskutinio ledynmečio iki pačios aukščiausios reikšmės. Toks rezultatas yra analogiškas tam, kuris buvo gautas dar 2006 metais.
Iki XIX amžiaus vidurio pasaulinę temperatūrą daugiausia lėmė gamtiniai veiksniai – pavyzdžiui, Žemės ašies pakrypimo laipsnis. Tačiau per paskutinius pusantro šimto metų daugiausia prisideda pramoniniai objektai, išmetantys į aplinką didžiulius kiekius anglies dvideginio. Taigi, sprendžiant iš mokslininkų prognozių, pasaulinė temperatūra jau šio amžiaus pabaigoje turėtų pasiekti tokią ribą, kokios nebuvo pasiekta per daugiau nei 11 tūkst. metų.
