Sekite 15min Google
Pasaulį neseniai sukrėtė tragedija Nepale, kai dėl tirpstančio ledyno kilęs potvynis nusinešė žmonių gyvybes ir sukėlė humanitarinę katastrofą. Mokslininkai patvirtino, jog katastrofą sukėlęs ledyno atitirpimas – klimato kaitos padarinys. Vakarų Europą alinantys karščiai, potvyniai ir liūtys, miškų gaisrai – apie šiuos reiškinius pastaraisiais metais girdime vis dažniau.
„Žmonės realiai mato besikeičiančią gamtą – nuo naujų, nematytų grybų miške, papūgų Lenkijos regionuose, kuriuose jos niekada negyveno – iki karščio bangų ir potvynių. Taip klimato kaitos padariniai tampa artima problema, o ne moksline sąvoka, randama tik mokslinėje literatūroje“, – teigia KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) profesorė Aistė Balžekienė. Naujoje knygoje paskelbti KTU tyrėjų analizuoti duomenys rodo, kad Europoje auga susirūpinimas klimato kaita, o ekstremalūs reiškiniai vis dažniau viešojoje erdvėje įvardijami kaip jos padariniai, tačiau skirtingų šalių gyventojai aplinkosaugos klausimais neturi vieningos nuomonės. Jei Šiaurės šalyse klimato kaita įvardijama kaip svarbiausias iššūkis, tai kai kuriose Rytų ir Vidurio Europos šalyse aplinkosauginis susirūpinimas menkas.
„Vis dėlto, Rytų ir Vidurio Europos negalima vertinti kaip vienalytės visumos: Lietuvoje ir Estijoje susirūpinimas aplinkosauga per pastarąjį dešimtmetį iš mažo pakilo iki vidutinio lygio“, – teigia A. Balžekienė.
Europa – ne tokia žalia, kaip manome
„Europa neretai vadinama žaliuoju žemynu, nors iš tiesų toks teiginys prasilenkia su tikrove. Nederėtų pamiršti, kad Europa – tai pirmasis žemynas, kuriame įvyko industrializacija, todėl mūsų gamtinės sistemos yra labai pažeistos, o mūsų poveikis aplinkai – milžiniškas“, – teigia KTU SHMMF profesorė Audronė Telešienė, knygos „Dar kartą apie žaliąjį europietį“ bendraautorė ir vyriausioji redaktorė.
Tiesa, priduria A. Telešienė, žalioji politika ir lyderystė išbristi iš klimato krizės Europoje šiandien stipriausia.
KTU mokslininkės A. Telešienė ir A. Balžekienė knygoje analizuoja sociologinių apklausų duomenis apie aplinkosaugines nuostatas skirtingose Europos šalyse, lygindamos 2010–2012 m. tyrimų bangą su 2020–2023 m. surinktais duomenimis. Tai – antroji tos pačios autorių komandos knyga, kurioje nagrinėjama, kaip laikui bėgant kinta europiečių požiūris į aplinkosaugos problemas.
Pasirodė, kad, nepaisant to, jog 2010–2020 metais pasaulis patyrė keletą globalių sukrėtimų – finansų, migrantų krizės, COVID-19 pandemija, karas (dalis duomenų buvo surinkta jau po 2022-ųjų Rusijos invazijos į Ukrainą) – aplinkosauga visuomenei ne tik išliko svarbi, bet ir susirūpinimas ja išaugo.
2010 m. europiečiai svarbiausiais savo šalių iššūkiais laikė ekonomiką ir sveikatą, 2020 m., COVID-19 pandemijos kontekste, sveikata tapo svarbiausia problema, tačiau į trečią vietą pakilo aplinkosaugos klausimai, aplenkę dalį kitų temų.
Be to, klimato kaita įsitvirtino kaip vienas svarbiausių mūsų laikmečio klausimų: 30 proc. europiečių ją įvardija svarbiausia aplinkosaugos problema, palyginti su 15 proc. 2010 metais.
„Ryškiausiai susirūpinimas klimato kaita išaugo Šiaurės šalyse, o didžiausias šuolis užfiksuotas Islandijoje – nuo 13 iki 43 proc. Kitose šalyse žmonės dažniau nerimavo ne dėl pačios klimato kaitos, o dėl tiesioginių jos padarinių, pavyzdžiui, karščio bangų ar vandens trūkumo“, – sako prof. A. Balžekienė, kuri yra ir KTU mokslo grupės Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis vadovė.
Ispanams rūpi vandens trūkumas, italams – oro tarša
Mokslininkės teigia, jog visuomenės susirūpinimą aplinkosauga, net ir susiduriant su daugybe krizių, išlaikyti padėjo keli veiksniai. Pirma, klimato klausimus politinėse diskusijose įtvirtino svarbūs įvykiai: 2015 m. Paryžiaus klimato susitarimas ir Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslai, o 2019 m. – Europos žaliasis kursas.
Na, o visuomenės mobilizacija, įskaitant Gretos Thunberg aktyvizmą ir judėjimus, tokius kaip „Fridays for Future“, klimato kaitą pavertė garsiai aptarinėjama tema.
Be to, žmonės vis dažniau patys pradėjo patirti jos padarinius.
„Miškų gaisrai, karščio bangos ir staigūs potvyniai vis dažniau siejami su klimato kaita. COVID-19 pandemijos metu, kai didelė dalis pasaulio ekonominės veiklos buvo sustojusi ir tapo pastebimi trumpalaikiai aplinkos pokyčiai, į aplinkosaugos problemas pradėjome
žvelgti kitaip. Supratome, kad jos susijusios ne tik su gamta, bet ir su mūsų bendru saugumu bei gerove“, – sako prof. A. Telešienė.
Pasak prof. A. Balžekienės, žmonės klimato kaitos sąvoką supranta nevienodai. Ji gali būti suvokiama teoriškai – kaip sisteminis, globalus reiškinys, galintis netiesiogiai paveikti šalį, pavyzdžiui, didindamas migraciją, net jei vietoje dar nematyti akivaizdžių jo ženklų. Tačiau ją galima suvokti ir empiriškai – per konkrečius padarinius.
„Žmonės fiksuoja tuos pokyčius, kuriuos jie realiai patiria. Pavyzdžiui, Ispanijoje iš aplinkosauginių klausimų didžiausią susirūpinimą kelia vandens trūkumas, kas šioje šalyje realiai yra didelė problema“, – aiškina prof. A. Balžekienė.
Prancūzijoje žmonėms rūpi pesticidų ir cheminių medžiagų naudojimas žemės ūkyje, o Italijoje visuomenė išskirtinai susirūpinusi oro tarša. Pasak mokslininkių, apklausų rezultatai atitinka realybę – minėtos problemos iš tiesų būdingos toms šalims.
„Kai kurie labiausiai užteršti Europos miestai yra Italijoje, Ispanija susiduria su vandens trūkumu, o Prancūzija yra didžiausia pesticidų eksportuotoja. Žmonės atpažįsta vietos problemas“, – sako prof. A. Balžekienė.
Klimato kaitos padarinius svarbu įvardyti konkrečiai
Vis dėlto mokslininkės pabrėžia, kad tai, jog europiečiai yra susirūpinę aplinkosauga, nebūtinai reiškia, kad jie nori imtis veiksmų pokyčiams įgyvendinti. Ar esame pasirengę keisti gyvenimo būdą, mokėti didesnius mokesčius aplinkai saugoti? Ar tikime, kad mūsų pačių pasirinkimai turi reikšmės?
„Šiuo požiūriu vienos „žaliosios Europos“ nėra. Tokiose šalyse kaip Šveicarija, Nyderlandai, Austrija, Vokietija ir Švedija žmonės stipriai jaučia savo, kaip piliečių, galią: tiki, kad gali ką nors pakeisti, ir dėl aplinkosaugos yra pasirengę keisti gyvenimo būdą. Bulgarijoje, Lietuvoje, Čekijoje, Vengrijoje, Slovakijoje ir Kroatijoje visuomenės daug mažiau tiki savo pačių galimybėmis daryti poveikį ir gerokai rečiau yra pasirengusios asmeniniams pokyčiams“, – sako prof. A. Telešienė. Pagal 2020 m. apklausos duomenis, kelios šalys ir toliau liko pačioje sąrašo apačioje pagal tai, kiek gyventojų aplinkosaugą laikė svarbiausia savo šalies problema. Mažiausiai aplinka susirūpinę Vengrijos (2,2 proc. apklaustųjų), Kroatijos (2,4 proc.), Slovėnijos (2,6 proc.) ir Slovakijos (2,8 proc.) gyventojai.
„Šiose šalyse labai mažai žmonių palaiko žaliąją politiką ar demonstruoja aplinkosauginių problemų suvokimą ir supratimą. Žvelgiant plačiau, kai kurios iš šių šalių taip pat žinomos dėl iššūkių demokratiniams procesams ir skirtingo geopolitinių įvykių vertinimo. Būtų labai įdomu ateityje palyginti analogiškus duomenis“, – sako prof. A. Telešienė.
Prof. A. Balžekienė pažymi, kad išsilavinimas, vietos mastu jaučiamų klimato kaitos padarinių atpažinimas bei įvardijimas, kalbėjimas apie tai viešojoje erdvėje, prisideda prie sąmoningesnio elgesio.
„Manau, turime daug daugiau kalbėti apie tai, kokį konkretų poveikį daro klimato kaita. Pavyzdžiui, žemės ūkiui ji sukelia nemažai iššūkių. Kita vertus, įvedus tvaresnes praktikas šis sektorius gali stipriai prisidėti prie klimato kaitos padarinių sušvelninimo. Klimato kaita veikia ir žmonių sveikatą. Jei apie šiuos padarinius nekalbame, atsiranda neatsakingo elgesio, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės per karščio bangas lieka lauke“, – sako prof. A. Balžekienė.
Gynyba gali tapti žaliosios transformacijos lyderiu
KTU profesorės A. Telešienė ir A. Balžekienė aplinkosaugos sociologijos srityje tyrimus atlieka daugiau nei dešimtmetį. Jos – vienintelės iš Lietuvos mokslininkų prisidėjo rengiant 7-ąją Pasaulio aplinkos apžvalgą (GEO-7) – vieną autoritetingiausių pasaulyje globalios aplinkos būklės vertinimų, kurį pristato Jungtinės Tautos.
„GEO-7 ataskaita aiškiai parodo, kokia dalis sprendimų priklauso nuo valdžios institucijų, pavyzdžiui, infrastruktūra ar subsidijos, kokia – nuo verslo ir pramonės, o ką lemia visuomenės nusiteikimas ir mokslo įdirbis“, – sako prof. A. Telešienė.
Nors žmonės gali būti pasiryžę saugoti aplinką, daugelis esminių sprendimų peržengia asmeninio pasirinkimo ribas. Pavyzdžiui, elektromobilių įkrovimo infrastruktūra ar gyvenamųjų pastatų šildymo sistemos ne visada priklauso nuo namų ūkių sprendimų.
KTU mokslininkės taip pat pabrėžia, kad duomenys aiškiai rodo ekonominę klimato kaitos žalą: niokojama infrastruktūra, dėl ligų didėja našta sveikatos sistemoms, prarandamas derlius ir patiriama kitų nuostolių. Todėl visuomenės transformacija yra ne tik pageidautina, bet ir būtina.
„Duomenys taip pat rodo, kad aplinkos krizės didina ginkluotų konfliktų tikimybę. Tiek karas Ukrainoje, tiek konfliktai Artimuosiuose Rytuose iš esmės yra energetiniai karai. Mūsų ekonomikos suorganizuotos taip, kad esame priklausomi nuo iškastinio kuro ir konkrečių jį tiekiančių šalių“, – sako prof. A. Telešienė. „Todėl manau, kad gynyba gali tapti vienu iš sektorių, greičiausiai įgyvendinsiančių žaliąją transformaciją. Šios srities lyderiai aiškiai mato strateginę jos būtinybę.“
Monografiją „Green European Revisited: Environmental Behaviour and Attitudes in Europe in the Face of the Polycrisis“ išleido „Palgrave Macmillan Cham“. Ją galima rasti čia.
