Pasak tyrimo išvadų, vertinant muzikos kokybę, išvaizda lemia daugiau nei garsas. Tiek ekspertai, tiek mėgėjai sėkmingiau atpažindavo, kurie klasikinės muzikos atlikėjai buvo konkursų laimėtojai, kai žiūrėdavo begarsius pasirodymų vaizdo įrašus. Tyrimas skelbiamas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
Muzikos profesionalai daugybę metų mokosi vertinti kūrinių kokybę pagal garsus. Jie mokomi per pasirodymus susitelkti tik į garsą, kadangi, teigiama, tik to reikia tinkamai įvertinti muziką. Vis dėl to, tyrimas atskleidžia, kad regimoji informacija gali daryti didelę įtaką tam, kaip mes suvokiame garsus.
Norėdama patikrinti, kiek muzikos vertinimą lemia išvaizda, C.Tsay atliko seriją eksperimentų, kurių metu tiriamieji turėjo atpažinti, kurie muzikantai yra konkursų laimėtojai. Pirmuoju eksperimentu buvo siekiama nustatyti, kokį vertinimo būdą tiriamieji verčiau rinktųsi. Jiems buvo pasiūlyta pinigų suma, jei atspės, kuris iš atlikėjų yra tarptautinio muzikos konkurso nugalėtojas. Ir buvo leista pasirinkti, ar norės laimėtoją spėti remdamiesi tik garsinių įrašu, ar pagal begarsį vaizdo įrašą. Dauguma rinkosi garsinį įrašą, tikėdami, kad atpažinti laimėtoją geriau galės pagal atliktą muziką, o ne pagal atlikėjo išvaizdą.
Kitas eksperimentas atskleidė, kad, pakaitomis gavę tiek garsinį, tiek vaizdo įrašą, nedaug patirties klasikinėje muzikoje turintys tiriamieji dažniau laimėtoją atspėdavo pagal begarsį vaizdo įrašą. Eksperimento dalyviai, laimėtoją spėję tik pagal garsinį įrašą, atspėdavo daug rečiau nei nurodo atsitiktinio atspėjimo tikimybė. O vertindami pagal vaizdo įrašą, jie atspėdavo daug dažniau nei galėtų spėjantys atsitiktinai.
Toks pat eksperimentas, atliktas su muzikos profesionalais iš simfoninių orkestrų, muzikos mokyklų ir organizacijų, atskleidė panašius rezultatus.
Eksperimento dalyviai dažniau laimėtoją atspėdavo net ir žiūrėdami begarsį, bespalvį įrašą, kuriame matėsi tik judantys vaizdo kontūrai.
C.Tsay teigia, jog mūsų rega dominuoja prieš visus likusius jutimus: „Tai gali daryti įtaką mūsų sprendimams, kurie neturėtų remtis vizualine informacija. Pavyzdžiui, įdarbinant žmogų, arba renkant politinius lyderius.“
