Šis ūkas – viena iš atokesnių Paukščių Tako galaktikos atšakų. Naktiniame danguje ji nusidriekusi tarp Vienaragio ir Didžiojo Šuns žvaigždynų. Šios „žuvėdros" sparnų plotis siekia net 100 šviesmečių. Rausvai švyti ūko jonizuotos vandenilio dujos. ESO astronomai pažymi, kad Žuvėdros ūką daugiausiai sudaro vandenilis.
„Ūko debesyse gimsta naujos žvaigždės, kurių ultravioletinis spinduliavimas ir priverčia dujas švytėti taip ryškiai", – teigiama ESO atstovų pranešime spaudai.
Įsivaizduojamą Žuvėdros ūko formą iš tikrųjų sudaro trys savarankiški dangaus kūnai. Oficialus ūko pavadinimas – IC 2177, tačiau šios „kosminės žuvėdros" galvą ir sparnus sudarantys dujų debesys vadinami skirtingais pavadinimais.
„Visi trys objektai įtraukti į Šarpleso ūkų katalogą, kurį sudaro daugiau kaip 300 švytinčių dujų debesų. Katalogą šeštajame dešimtmetyje sudarė amerikiečių astronomas Stewartas Sharplessas. Žuvėdros ūko galva šiame kataloge vadinama "Sh 2-292". Ji – tik nedidelė ūko dalis labai didelio debesies, kuriame vyksta intensyvūs žvaigždžių kūrimosi procesai. Jame žėri karštos jaunos žvaigždės", – teigia ESO atstovai
Žuvėdros ūkas yra puikus pavyzdys to, ką astronomai vadina HII regionu. Tai – neaprėpiami vandenilio dujų plotai, dažniausiai aptinkami išorinėse Paukščių Tako galaktikos atšakų srityse. HII regionai byloja, kad galaktikoje tebevyksta aktyvūs žvaigždžių formavimosi ir evoliucijos procesai.
