Daugelį metų Lietuvoje nebėra nustatyto minimalaus privalomo atstumo tarp atviru būdu eksploatuojamų naudingųjų iškasenų karjerų ir gyvenamųjų pastatų. Dėl šios teisinės spragos smėlis, žvyras ar skalda karjeruose gali būti kasama prie pat žmonių namų, sodybų, ūkių, ežerų ir vietinių kelių, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Problema peržengė vieno rajono ribas
Tai nėra vienos bendruomenės problema. Kauno, Klaipėdos ir Jonavos rajonų savivaldybių merai yra išreiškę poziciją, kad nacionaliniu lygmeniu būtina įtvirtinti sanitarines apsaugos zonas kaip prevencinę priemonę visuomenės sveikatai ir gyventojų teisei į saugią aplinką užtikrinti.
Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas sako, kad šiame rajone, įsikūrusiame didžiųjų Lietuvos upių slėniuose, glūdi dideli smėlio ir žvyro ištekliai, tačiau jų gavyba jau ne vienus metus kelia įtampą tarp verslo ir vietos bendruomenių.
„Kauno rajono savivaldybės taryba net keletą kartų stabdė verslininkų planus kasti žvyrą gamtiniu ir kultūros paveldo požiūriu jautriose Batniavos seniūnijos vietose. Viešuosius interesus teko ginti ir teismuose“, – sako V.Makūnas.
Klaipėdos rajono savivaldybė taip pat buvo viena pirmųjų, nacionaliniu mastu pradėjusių kelti klausimus dėl griežtesnio žvyro karjerų veiklos reguliavimo. Pasak Klaipėdos rajono mero Broniaus Markausko, naudingųjų iškasenų gavyba yra svarbi verslo sritis, tačiau ji negali būti vystoma gyventojų sąskaita.
„Su dalimi įmonių pavyksta bendradarbiauti, tačiau su kitomis bendros kalbos rasti nepavyksta, o priemonių riboti jų veiklą neturime. Tai sudaro didelių problemų gyventojams, kurie kasdien susiduria su karjerų veiklos padariniais. Todėl būtina keisti teisės aktus, aiškiau reglamentuoti karjerų veiklą ir numatyti aiškią sanitarinę zoną, kad nuo artimiausio namo karjeras būtų nutolęs ne mažiau nei per 300 metrų“, – sako Klaipėdos rajono meras.
Pasak V.Makūno, naudingųjų iškasenų gavyba yra svarbi ekonomikai, tačiau ji privalo būti vykdoma atsakingai: „Suprantame, kad žvyro ir smėlio reikia sparčiai augančiam statybų sektoriui, tačiau verslo plėtra negali būti vykdoma vietos bendruomenių ir gamtos sąskaita.“
A.Radvilavičius: valstybė turi veikti prevenciškai
Seime šiuo metu svarstoma iniciatyva įtvirtinti aiškią apsaugos zoną nuo karjerų iki gyvenamųjų bei kitų jautrių pastatų. Bendruomenės palaiko 300 metrų ribą kaip realią prevencinę apsaugą nuo dulkių, triukšmo ir vibracijos. Gyventojų teigimu, svarbiausia, kad įstatyme pagaliau atsirastų aiški ir visoje Lietuvoje taikoma riba, nes dabar jos apskritai nėra.
Iniciatyvos autorius, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Audrius Radvilavičius, sako, kad šiuo metu kiekvienas karjerų plėtros atvejis sprendžiamas individualiai, gyventojai dažnai netinkamai informuojami apie karjerų plėtrą, negali jos paveikti ir yra priversti patys įrodinėti, kad dulkės, triukšmas ir sunkiasvoris transportas blogina jų gyvenamąją aplinką.
„Valstybė turėtų veikti atvirkščiai – ne laukti, kol žmonės pajus pasekmes, o iš anksto nustatyti aiškią prevencinę apsaugą“, – sako Audrius Radvilavičius.
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, 300 metrų apsaugos zonos iki gyvenamųjų namų atstumas paveiktų tik apie 11,7 proc. detaliai išžvalgytų telkinių, o daugiau kaip 88 proc. telkinių išliktų prieinami.
Apsaugos zonos – įprasta europinė praktika
Sanitarinių apsaugos zonų principas Lietuvoje nėra naujas – tokios zonos taikomos tam, kad ūkinės veiklos poveikis visuomenės sveikatai būtų valdomas prevenciškai. Anksčiau minimalus atstumas tarp karjerų ir gyvenamųjų teritorijų buvo numatytas, tačiau keičiantis reguliavimui ši aiški riba išnyko. Dabartinis karjerų reguliavimas paliko spragą: iki šiol nėra aiškaus minimalaus atstumo tarp atviru būdu eksploatuojamo karjero ir gyvenamosios teritorijos.
Europos praktika rodo, kad aiškios apsaugos ribos tarp karjerų ir gyvenamųjų teritorijų nėra išskirtinis ar radikalus siūlymas. Nors ES lygmeniu nėra vieno visoms šalims privalomo minimalaus atstumo, konkrečius orientyrus taiko ne viena valstybė: kaimyninėje Lenkijoje 250 metrų atstumas vertinamas kaip reikšmingo poveikio kriterijus, Švedijoje taikomas 200 metrų atstumas iki pastatų, Suomijoje – 150 metrų žvalgybos darbams, Nyderlanduose – ne mažiau kaip 300 metrų, o Vokietijoje – 300–500 metrų. Tai patvirtina, kad aiški riba yra normali prevencinė priemonė, padedanti iš anksto mažinti konfliktus tarp pramonės, savivaldos ir gyventojų.
Taip valstybės gali pasirinkti lankstų modelį, tačiau kartu nustatyti aiškias ribas, kurios padeda apsaugoti gyventojus ir iš anksto mažinti konfliktus tarp bendruomenių bei verslo.
Karjerų kaimynystėje – gyvenimas be ramybės
Tokių vietų gyventojai kalba apie dulkėmis padengtus langus, daržus, sodus, gyvulius ir jų pašarą, nuo ankstaus ryto iki išnaktų girdimą technikos darbą, skaldymo ir sijojimo įrenginių triukšmą, vibraciją, sunkiasvorių savivarčių niokojamus vietinius kelius ir tragiškai nuvertėjusį nekilnojamąjį turtą – namus, kuriuos šeimos kūrė dešimtmečius.
Pasak gyventojų, darbai ir su jais susijęs triukšmas nesibaigia įprastomis darbo valandomis: technika girdima vakarais, karjerų veikla fiksuojama ir savaitgaliais, kai žmonės tikisi bent minimalaus poilsio savo namuose.
„Kai vasarą nebegali atidaryti lango, nes namus ir kiemą dengia dulkės, kai nuo ryto iki nakties girdi technikos darbą, kai vaikai ir senjorai gyvena šalia sunkiasvorių transporto srauto, kvėpuoja užterštu oru, tai nebėra vien nepatogumas. Tai yra gyvenimo kokybės, sveikatos ir elementarios pagarbos žmogaus namams klausimas“, — teigia Trakų rajono gyventojas Antanas Juknevičius, šalia kurio daug metų puoselėtos sodybos atsirado žvyro karjeras.
Bendruomenės fiksuoja atvejus, kai visa gyvenamoji teritorija atsiduria karjero apsuptyje — šalia kasimo, skaldymo, sunkiasvorės technikos ir nuolatinių dulkių. Karjerų vystytojams pabaigus darbus ir naudingosioms iškasenoms išsekus, tokios sodybos neretai lieka apsuptos vandeniu užtvindytų karjerų duobių, sunkiai pasiekiamos, praradusios ankstesnę gyvenamosios vietos kokybę.
Gyventojai pabrėžia, kad jie nėra prieš karjerus ir supranta, jog Lietuvai reikia smėlio, žvyro bei kitų statybinių išteklių. Tačiau, jų teigimu, pramoninė gavyba negali prasidėti prie pat žmogaus tvoros.
„Mums bandoma aiškinti, kiek gali prarasti verslas. Bet kas suskaičiuos, kiek praranda žmonės? Kas įvertins dulkėmis kvėpuojančius vaikus, nuolatinį triukšmą, sugadintus kelius, nerimą dėl sveikatos ir namus, kurių vertė staiga krinta vien todėl, kad šalia suplanuotas karjeras?“ — klausia A.Juknevičius.
Bendruomenės šį siūlymą vadina minimaliu civilizuotu saugikliu. Jų teigimu, aiški riba padėtų apsaugoti žmones, sumažintų konfliktus, suteiktų daugiau aiškumo savivaldybėms, institucijoms ir verslui.
„300 metrų – tai civilizuota riba, sauganti žmogaus sveikatą nuo pramonės dulkių. Tai ne draudimas kasti, o reikalavimas verslui susitarti su kaimynais, tai minimali distancija tarp pramoninės gavybos ir žmogaus gyvenimo“, – sako A.Juknevičius.
