Ši mokykla – ne pastatas, o gyvas, kvėpuojantis organizmas, išsidėstęs per kelis aukštus: nuo cokolio su projektų erdve iki mansardos su atviromis klasėmis ir net amfiteatru pirmame aukšte. Kiekviena erdvė čia kalba apie mokymąsi – kūrybišką, įtraukiantį ir tarpdisciplininį. Kaip yra pasakęs garsus architektas Louis Kahn, „mokykla prasidėjo, kai žmogus po medžiu paklausė klausimo. Architektūra turi tai įamžinti.“ Ši mintis tapo viso projekto ašimi – ŠiMC interjeras tarsi įamžina tą pirmąjį klausimą, tą smalsumą, iš kurio gimsta pažinimas.
Pirmiausia, ši mokykla kvėpuoja muzika. Čia menas nėra priedas prie ugdymo – jis yra jo esmė. Architektės pasitelkė mokyklos miuziklo priedainį ir perkėlė jį į architektūrinę kalbą: autorinių šviestuvų sistema atkuria „muzikos bangą“, kurios ritmu pulsuoja visa erdvė. Šis motyvas tampa ne tik estetiniu akcentu, bet ir jungiančia gija tarp skirtingų aukštų bei patirčių.
Taip pat šiame interjere spalva yra daugiau nei dekoras – ji tarsi tampa emocine ir pedagogine architektūros kalba. Mažųjų mokyklinukų zonose vyrauja žaismingos, energingos spalvos, skatinančios judėjimą ir kūrybiškumą, o vyresniųjų – švelnesnės, susikaupimą palaikančios tonacijos. Net sanitarinėse patalpose nestinga spalvų – kiekviena detalė čia kuria aplinką, kuri džiugina ir lavina smalsumą.
Dabartinio Šv. Jokūbo kvartalo dalimi tapusios mokyklos erdvėse ankčiau buvo įsikūrusi ligoninė, tad architektės, kartu su kolege Aušra Gvildiene, nusprendė neslėpti istorijos – priešingai, ją atverti. Atidengtos autentiškos plytos, ypač matomos vienoje iš klasių pirmame aukšte, išryškina senojo laiptų kontūro pėdsakus, taip pat atkurtos langų angos. Naudotas kalkinis tinkas, toks pat kaip Sapiegų rūmuose, leidžiantis sienoms kvėpuoti ir suteikiantis unikalią akustiką. Šios sienos – tarsi gyvas istorijos vadovėlis: čia dera 260 m² riedulių mūro, 280 m² plytų ir net 910 m² tinkuotų paviršių. Net senų komunikacijų pėdsakai palikti kaip tylūs, bet prasmingi ženklai apie praeitį, padedantys suprasti dabartį.
Pirmuose aukštuose jungiasi klasės, koridoriai ir universalios zonos į vientisą, nuolat kintančią sistemą, kurioje mokymasis vyksta visur – net tarp pamokų. Centrinė ašis – vingiuojantis „gyvatės“ formos šviestuvas – veda mokinius nuo vienos patirties prie kitos. Trečiajame aukšte stiklinės pertvaros išlaiko atvirumo pojūtį, o žalios spalvos akcentai kuria ramybę. Po šlaitinėmis lubomis įrengtos erdvės pasižymi itin gerai išdirbta akustika. Cokolyje eksponuojamas autentiškas riedulių mūras, pokario laikų sienos, o cementas pakeistas kalkiniu tinku. Įterpta mikrocemento juosta su plytelėmis subtiliai jungia seną ir naują, praeitį ir dabartį.
Projektų erdvė įkvėpta olandų menininko Piet Mondrian kūrybos – čia dominuoja raudona, geltona ir mėlyna spalvos, kurios sukuria energijos ir kūrybos atmosferą. Šviestuvų profiliai lubose kuria grafiką ore, tarsi vaizduotės brėžinius. Erdvė pritaikyta įvairioms veikloms – nuo sporto iki dirbtuvių ar scenos menų, išlaikant puikią akustiką ir vizualinę dinamiką.
Amfiteatras ir kavinė tampa mokyklos širdimi. Per stiklines sienas atsiveria vaizdai į upę ir vidinį kiemą – tai vieta, kur susitinka mokykla, miestas ir gamta. Amfiteatras talpina apie 130 žmonių ir tampa erdve ne tik renginiams ar susitikimams, bet ir kasdieniam buvimui kartu. Akustinės užuolaidos leidžia lengvai transformuoti erdvę pagal poreikius – nuo koncertų iki tylos valandų.
Šiuolaikinės Mokyklos Centras – tai daugiau nei švietimo įstaiga. Tai vieta, kur architektūra tampa edukacijos dalimi, kur istorija ne konkuruoja su dabartimi, o ją papildo. Čia spalva ne tik džiugina, bet ir ugdo, garsas ne tik skamba, bet ir moko klausytis. Tai mokykla, kuri skatina bendruomeniškumą, kūrybiškumą ir drąsą būti savimi – architektūra, kuri kalba vaikų kalba: gyva, jautria, daugiasluoksne ir kupina prasmės.
Interjero dizainas: Akiko Tutlys, Jūratė Norkutė, Miglė Šalnaitė, Vida Miškūnaitė-Jarošienė (studija ArchDesign) ir Aurelija Slapikaitė-Jurkonė (AForm Studio)
Pastato architektūra: DO ARCHITECTS (projekto vadovė Gilma Teodora Gylytė)
