Atsitraukti nuo lengvai atpažįstamų teisinių paslaugų sektoriaus interjero šablonų buvo vienas pirmųjų dalykų, dėl kurių sutarė architektai ir užsakovas. Anot biuro interjerą kūrusios studijos „A2SM“ vadovo Viačeslavo Malenko, daugelis teisininkų biurų kuriami remiantis panašiais standartais, tad sprendimai, medžiagos, estetika ir net bendra atmosfera ima kartotis.
„Šiame projekte sąmoningai nenorėjome sekti tokių tendencijų. Vietoje tamsių tonų, masyvių baldų ar reprezentacinių ženklų pasirinktas lengvumas. Kūrėme erdvę, kurioje svarbiausia šviesa, laisvumas ir galimybė susikaupti“, – prisimena V.Malenko. Prie projekto su juo dirbo ir „A2SM“ architektės Greta Kiškienė bei Kateryna Kreč.
Erdvė – didžioji prabanga
Tokia erdvės nuostata atsispindi visame interjere. Dominuoja šviesi, neutrali spalvinė paletė, todėl didžiausias dėmesys tenka ne spalvoms, o medžiagų tarpusavio santykiui. Interjero autoriams buvo svarbu, kaip tarpusavyje „žaidžia“ skirtingi paviršiai – lygi ir šiurkšti siena, kilimas ir grindų danga, baldai, vitrinos bei šviesa. Baltų, kreminių ir pilkų pustonių derinys tapo bendru viso biuro vardikliu, o ryškesni akcentai – meno kūriniai – atsirado tik ten, kur jų iš tiesų reikėjo.
Kalbėdamas apie šį projektą V.Malenko nuolat vartoja žodį „erdvė“. „Būtent erdvės pojūtis šiame biure yra didžioji prabanga. Ir man atrodo, kad tai pavyko – biuras šviesus ir lengvas, tarsi kvėpuojantis pilnais plaučiais“, – sako architektas.
Erdvės idėją sustiprino ir pats planavimas. Daugiau nei 100 kvadratinių metrų ploto recepcija, tokio pat erdvumo darbuotojų svetainė, taip pat – daugiafunkcė renginių salė ir atsiveriančios miesto panoramos čia veikia kaip lygiaverčiai interjero elementai.
Per du aukštus suplanuotas beveik 130-čiai darbuotojų skirtas 2700 kv. m biuras turi aiškią funkcinę logiką. 11-ajame aukšte įrengtos reprezentacinės erdvės – priimamasis – klientų zona ir didžioji, daugiafunkcė salė, o 10-asis aukštas skirtas kasdieniam komandos darbui.
Biuras kaip tiltas
Ypatingą interjero išskirtinumą pasiūlė kaip tik šiam biurui priklausantys du iš trijų verslo centro „Hero“ korpusus jungiančių koridorių-„tiltų“. Užuot palikę juos tik kaip tranzitines zonas, architektai čia įkurdino pagrindines bendrąsias erdves – darbuotojų virtuvę-svetainę ir daugiafunkcę salę, kurios veikia ir kaip jungtys tarp skirtingų biuro dalių.
Virtuvė-svetainė veikia kaip neformalus biuro centras – vieta, kur galima pietauti, dirbti pakeitus aplinką, susitikti su kolegomis ar stebėti renginius. Daugiafunkcė salė pritaikyta konferencijoms, mokymams, dirbtuvėms ir vidiniams susitikimams.
Šiose pereinamose erdvėse atsiskleidžia ir platesnė architektūrinė idėja: žvelgiant iš „tiltų“ vienoje pusėje atsiveria Žirmūnų gyvenamieji rajonai, kitoje – Vilniaus centrinis verslo rajonas. Taip biuro aplinkoje susitinka skirtingi pasauliai – tarsi ant tilto tarp praeities ir dabarties.
Miestas – interjero tąsa
Klientų erdvėje pirmąjį įspūdį kuria ne tik Jono Aničo skulptūros, Jurgio Tarabildos paveikslai, bet ir centrinis baldas, dėl savo dizaino jau skambiai pramintas „altoriumi“. Už jo atsiveria miesto panorama – taip erdvė ne užsidaro, o tęsiasi į miestą. Planuojant biuro struktūrą sąmoningai vengta aklinų patalpų – visi koridoriai baigiasi natūralia šviesa ir vaizdu pro langus, todėl judėjimas išlieka lengvas ir intuityvus, o miestas nuolat matomas pro langus ir tampa savotiška interjero tąsa.
Ne mažiau dėmesio skirta ir darbo aplinkai. V.Malenko pripažįsta, kad daugelyje biurų reprezentacinėms erdvėms skiriama daugiau dėmesio nei kasdienėms darbo vietoms, tačiau šiame projekte pasirinkta kita logika. Kabinetų medžiagiškumas, baldai ir bendras erdvių standartas išlaikytas nuoseklus visiems komandos nariams.
Projektuodami teisininkų biurus, „A2SM“ architektai yra išbandę įvairius darbo vietų modelius, tarp jų ir atviro plano erdves. Vis dėlto praktika parodė, kad šios profesijos atstovams galimybė susikaupti ir turėti privatesnę erdvę yra svarbus elementas, tad ir naujajame „Cobalt“ biure patalpos suskaidytos įvairaus dydžio kabinetais, išlaikant balansą tarp bendradarbiavimo, privatumo ir konfidencialumo.
Menas, kuris nekonkuruoja dėl dėmesio
Svarbią vietą interjere užima ir menas. Čia eksponuojami Jurgio Tarabildos tapybos darbai, Jono Aničo skulptūros, tačiau architektai sąmoningai vengė galerijos įspūdžio.
„Tikslas buvo ne sukurti meno ekspoziciją, o atrinkti kūrinius, kurie natūraliai papildytų erdvę ir sustiprintų jos charakterį“, – pažymi V.Malenko.
Tą pačią funkciją atlieka ir augalai, ir dizaino objektai. Tarp jų – legendiniai Marcelio Breuerio sukurti „Wassily“ krėslai, pripažinti kaip vienas ryškiausių XX amžiaus modernizmo dizaino simbolių. Jie čia veikia ne kaip statuso ženklas, o kaip subtilus interjero akcentas, papildantis bendrą architektūrinę kalbą.
Galbūt todėl pirmieji lankytojų įspūdžiai dažniausiai susiję ne su konkrečiais baldais ar meno kūriniais. Kaip pastebi architektas, žmonės pirmiausia mini tą patį – čia šviesu ir erdvu. „Sprendžiant iš reakcijų, pirminę projekto viziją įgyvendinti mums pavyko“, – reziumuoja V.Malenko.
