Maža to, darbuotojų atleidimas yra gana efektyvus būdas padidinti įmonės vertę – taip yra todėl, kad dalies darbuotojų atsisakiusios įmonės akcijų vertė dažniausiai rinkoje pakyla.
Taigi, laikas sąžiningai pripažinti: įmonė nėra šeima, į kurią ateini visam gyvenimui, įmonė – tai bendradarbiavimo susitarimas tarp dviejų lygiaverčių pusių. Joje dirbantys žmonės – ne turtas, ne nuosavybė, bet veiklos partneriai.
Kuo skiriasi darbuotojai, kaip organizacijos nuosavybė, ir kaip veiklos partneriai? Darbuotojas parduoda savo darbo laiką. Dažniausiai tai pasireiškia griežtomis darbo pradžios ir pabaigos valandomis bei konkrečios trukmės pietų pertrauka. Partneris parduoda paslaugas. Dažniausiai tai apibrėžiama atliktais darbais arba pasiektu rezultatu. Darbuotojas vykdo nurodymus. Partneris siūlo sprendimus. Darbuotojui galima nurodyti atlikti užduotį. Su partneriu reikia susitarti.
Taigi, laikas sąžiningai pripažinti: įmonė nėra šeima, į kurią ateini visam gyvenimui, įmonė – tai bendradarbiavimo susitarimas tarp dviejų lygiaverčių pusių.
Taigi, laikas sąžiningai pripažinti: įmonė nėra šeima, į kurią ateini visam gyvenimui, įmonė – tai bendradarbiavimo susitarimas tarp dviejų lygiaverčių pusių.
Darbdaviai, norėdami užsitikrinti darbuotojų ištikimybę, žada saugumą: pastovias pajamas, nuolatinę darbo vietą, nuoseklų kilimą karjeros laiptais – būtent tai, ko daugelis įmonių ištesėti tiesiog negali. Taikydamiesi prie rinkos poreikių, darbdaviai samdo vis daugiau pagalbos iš išorės – bendradarbiauja su nepriklausomais konsultantais, rangovais, pasitelkia darbuotojų nuomą, investuoja į įrangą tam, kad pasiektų kuo didesnį darbo našumą su kuo mažesniu darbuotojų skaičiumi.
Prie tokių darbo santykių netruko prisitaikyti ir darbuotojai: dirbdami vienoje įmonėje, jie reguliariai dalyvauja pokalbiuose dėl darbo kitur, nuolat ieško finansiškai pelningesnių pasiūlymų ir be didelių sentimentų keičia darbdavius.
Taigi, įdarbinimo iki gyvos galvos laikai baigėsi. Šiuolaikiniuose partneryste paremtuose santykiuose įmonė nesiūlo savo partneriams saugumo bei stabilumo, tačiau suteikia jiems tris esminius šiuolaikinių darbo santykių privalumus: galimybę savarankiškai priimti sprendimus, ryšius ir pažintis – bendradarbius bei partnerius ir, svarbiausia, kompetenciją – nuolat kylančią kvalifikaciją ir turtėjančias profesines žinias.
Tokias žaidimo taisykles priimti ilgainiui teks tiek sėkmingai rinkoje veikti norinčioms įmonėms, tiek ambicingiems specialistams. Kuo greičiau vieni su kitais ims kalbėtis sąžiningai ir atvirai, tuo anksčiau atsikratysime iliuzijų apie šiandien jau neegzistuojančius saugius ir stabilius santykius bei pereisime prie dinamiško, greito ir abi puses tenkinančio bendradarbiavimo.
