Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kaimo laiškininkas: „Kas kitas, jeigu ne aš?“

Čižiūnai
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Kaimo laiškininkas
Šaltinis: Projekto partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Šis pasakojimai ne apie tai, koks šiandien yra Lietuvos kaimas. Tai – istorijos apie tris eilinius kaimo laiškininkus ir neeilines jų istorijas.

Laiškininkė A. Maskolaitienė: „Palikti ant kelio gulinčio žmogaus negalėjau“

Nedidelis Šakių rajono Gelgaudiškio paštas turi kuo didžiuotis. Jame dirba nenuilstanti, visur ir viską spėjanti laiškininkė. Angelė Maskolaitienė. Žmonės sako, kad Angelė – lyg antra mama ar „angelas“. Ji visus gelbėja, visiems padeda ir suranda gerą žodį. Ji tai daro daug metų, nepaisydama jai pačiai gyvenimo nepagailėtų iššūkių. Vietos gyventojų mylima ir labai vertinama A. Maskolaitienė net yra paskelbta „Lietuvos garbės 2015“ prizininke nominacijoje „Metų kaimynas“.

Apie A. Maskolaitienės nuolatinę pagalbą kitiems žmonėms jau sklando legendos. Ir ne veltui, nes ne kartą ji yra traukusi iš bėdos savo klientus ir kaimynus. Štai kartą, spaudžiant 20 laipsnių šaltukui, arkliu kinkytame vežime jį vežiojo pašto korespondenciją. Įprastai ji tai daro automobiliu, tačiau tą žiemą kaimo keliai automobiliui buvo neįveikiami, o pareiga nuvežti laišką ar užsiprenumeruotą laikraštį – šventa.


„Važiuoju ramiai keliu, galvoju, kur ir kam čia dar reikia pristatyti korespondenciją ir staiga matau pusnyje gulintį žmogų. Šaltukas toks, kad, rodos, nosis tuoj nukris, bet guli žmogus, miega ir tiek. Supratau, kad jei jį čia paliksiu, gali baigtis visaip, tad reikėjo kažką daryti. O ir žmogaus būta ne bet kokio – jis svėrė apie 100 kilogramų. Nežinau, kokia jėga tąkart manyje slypėjo, tačiau pati jį įsiridenau į vežimą ir parvežiau namo. Keisčiausia tai, kad po to jį keturiese vos iš to vežimo išridenom. Kitas pro šalį važiavęs žmogus gal būtų ir palikęs jį ten, bet aš negalėjau.“

Laiškininkas Z. Sermontis: „Ieškojau bažnyčioje prenumeratorės paliktų akinių“

Zigmantas Sermontis aptarnauja Klaipėdos rajone esančio Gargždų paštui priklausančios teritorijos gyventojus. Kasdien jo laukia šimtai vietos gyventojų, kuriems Zigmantas yra ne tik laiškininkas, bet ir svarbus pagalbininkas.

„Laiškininkas nėra tik pareigybė. Mes esame šalia žmonių, kasdien su jais bendraujame, žinome jų bėdas, džiaugsmus, vargus ir viską, kuo jie šiandien gyvena.
Žmonės man skambina ne tik paklausti, kada atvešiu pašto korespondenciją, bet ir paprašyti pagalbos užklupus kasdieniams rūpesčiams.


Štai kartą sulaukiau net man, prie visko įpratusiam, kiek neįprasto skambučio. Senyvo amžiaus gyventoja ryte dalyvavo bažnytinėse pamaldose ir paliko ten vieną brangiausių savo daiktų – akinius, be kurių ji niekur! Paklausiau, kur ji sėdėjo, kur tie akiniai gali būti ir išvažiavau tarp klauptukų tų akinių ieškoti. Juk kas kitas, jei ne aš? Močiutė buvo viską labai gerai nupasakojusi. Akiniai buvo tiksliai toje vietoje, kur ji minėjo, tad neilgai trukus jau važiavau atgal, veždamas gerą naujieną.

Padėti kartais tenka ir ūkio darbuose. Atvažiuoju kartą į vieno ūkininko šeimą. Šeima didelė, ūkis gausus, daug vaikų aplink laksto – darbo į valias. Pribėga prie manęs šeimininkė ir pradeda skųstis: „Kur tu, vaikeli, prapuolęs, aš tavęs jau tiek laiko laukiu.“ Galvojau, kad korespondencijos ji šitaip laukia, o pasirodo, virė pietus savo šeimynai ir ant katilo užkaitė didelį puodą su bulvėmis. Užkaisti katilą tai užkaitė, tačiau, kai reikėjo išvirusias bulves nusunkti, suprato, kad čia be vyriškos pagalbos niekaip. Nusunkiau bulves, pabarstėme dar jas šviežiais krapais ir patiekėm kartu šeimynai ant stalo.“

K. Ražinskienė: „Kai užėjau į trobą, į pasisveikinimą niekas nebeatsakė...“

Kalvarijos savivaldybėje esančiame Liubavo pašte dirba entuziastinga, visada gerai nusiteikusi laiškininkė Kristina Ražinskienė. Liubavo kaimas labai nedidelis, jame gyvena apie 300 gyventojų, tačiau nekasdieniškų situacijų čia tikrai netrūksta.


„Darbą pradedu ryte. Susidėlioju spaudą, siuntinius ir apie 10 ryto iškeliauju pas gyventojus. Teritorija, kurią kasdien reikia apvažiuoti, – nemaža, tačiau pabendrauju su žmonėmis, nudirbu darbus ir diena pralekia nejučia. Tiesa, viena tokių, rodos, įprastų dienų baigėsi išties netikėtai.

Praūžus Velykoms gyventojams vežiojau pašto korespondenciją. Kaip visada, šventiniu laikotarpiu, jos buvo kiek daugiau nei įprastai, be to, ir senoliai jau laukė pensijų. Užėjau į vieną sodybą ir pasisveikinau su šeimininku. Šis nieko neatsakė, pamaniusi, kad tiesiog neišgirdo, pasisveikinau dar kartą. Kai šis ir vėl nieko neatsakė, kiek nustebau ir priėjau prie jo. Deja, senolio kūnas jau buvo sustingęs. Neslėpsiu, išties labai išsigandau, tačiau negalėjau stovėti vietoje, reikėjo imtis veiksmų. Tokia ta laiškininko kasdienybė.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką