Vienas tokių pavyzdžių, vos prieš mėnesį Vaigos Jarašiūtės ir Beno Cechanavičiaus įkurtas pirmasis Kėdainiuose kavos baras „Kavamanija“, jau tapęs viso miesto traukos centru. Kodėl perspektyvūs jaunuoliai ryžosi palikti sostinę ir grįžti į periferiją? Kokia yra sėkmingo verslo paslaptis? Kuo „Kavamanija“ ypatinga visos Lietuvos mastu? Į šiuos ir daugiau klausimų atsakymai interviu su Benu ir Vaiga.
– Esate pora tiek darbe, tiek gyvenime. Kuriam ir kaip kilo mintis kurti kavos barą? Kaip gimė „Kavamanija“?
Benas: Oi, tai labai ilga istorija, tačiau pasistengsiu viską nupasakoti trumpai. Matėme, jog Kėdainiuose yra daug laisvų nišų, yra to, ko miestui trūksta, tad pirmasis klausimas buvo ką darome ir ko imamės. Vaiga, žinodama skanios kavos vietų stygių, pasiūlė įkurti kavos barą. Sutarę dėl šios minties nebesiblaškėme ir pradėjome intensyviai dirbti: ieškoti patalpų, galvoti apie logotipą ir panašiai. Tačiau vis nesisekė su patalpomis, nes jos mums arba netikdavo, arba jų nebūdavo apskritai, tad kiek nurimome ir dirbome savo darbus Vilniuje, viskas tekėjo sena vaga. Sausio mėnesį, grįžęs į Kėdainius tvarkyti reikalų, nutariau, visiškai tarp kitko, pasivaikščioti senamiesčiu. Praėjau beveik visą senamiestį ir staiga pamačiau iškabą „Nuomojamos patalpos“. Pro langus pamačiau, kad man viskas tinka, paskambinau Vaigai ir nutarėme, kad tai likimo siųstas šansas. Taigi, sausio 29 d. pasirašėme nuomos sutartį, o kovo 11-ąją jau įvyko atidarymas. Praėjome viską: sudėtingą biurokratijos aparatą, remontą darėme savo rankomis ir štai, jau mėnuo, kai mes čia.
Vaiga: Atsimenu, jog kažkokia proga vakarieniavome ir pradėjome kalbėti, jog būtų smagu turėti ką nors savo ir mintys krypo į užkandžius, kavas. Aš pamenu, jog kai mokiausi „Šviesiojoje gimnazijoje“, vyresnėse klasėse sėsdavome į mašinas ir važiuodavome į „Lukoil“ ar „Statoil“ nusipirkti kavos, nes kavos baro Kėdainiuose nebuvo. Turėjome idėjų, noro, jėgų ir nutarėme, kad viskas, darome. Ilgai ieškojome vietos, nes visada sakydavau, kad norėčiau įsikurti senamiestyje, kadangi man čia labai gražu. Patalpos nukrito tartum iš dangaus ir teko apsispręsti: „Dabar arba niekada“. Gyvenimas šansą duoda kartą ir mes tą šansą pasiėmėme. Iš poros tapome dar ir verslo partneriais.
– Kuo užsiėmėte iki „Kavamanijos“? Kodėl nutarėte palikti savo darbus Vilniuje ir grįžote į gimtuosius Kėdainius? Ar nesiilgite sostinės?
Benas: Dirbome biurokratinius darbus valstybės tarnyboje. Taip, tai rimti darbai, tačiau valstybės tarnyboje gali dirbti mėnesį laiko ir nepamatysi apčiuopiamo rezultato, o čia rezultatą matai kasdien. Diena praėjo ir matai, kad oranžinės sienos tapo baltos, kad kitą dieną stovi baldai, o trečią ant durų kabo iškaba. Tai labai motyvuoja ir to Vilniaus nėra gaila, nes jis pasiekiamas ranka. Kai tu matai rezultatą, atėjusį paniurusį žmogų, kuris kavinę palieka su šypsena, vadinasi, tu jam praskaidrinai dieną ir tai labai motyvuoja.
Vaiga: Tikrai nejaučiu, kad beprotiškai norėčiau grįžti į Vilnių, kaip pavargau ir panašiai. Abu dirbome pagal specialybes, bet darbas visiškai „nevežė“. Pagalvojome, kad praradimo tikrai nebus. Metėme darbus Vilniuje ir pradėjome dirbti čia. Gyvendami Kėdainiuose jaučiamės taip lyg gyventume Vilniuje ar Kaune: didelis žmonių srautas, visi žmonės malonūs, stilingi ir net nejaučiu, kad palikau sostinę.
– Kas jūsų darbe sunkiausia ir kas maloniausia?
Vaiga: Viskas yra persipynę. Tuo pačiu metu tau sunku, bet ir malonu. Nelengva visą dieną kiaurą savaitę stovėti ant kojų. Galbūt sunku kartais vakare, kai žinai, jog reikės keltis anksti ryte ir negreitai turėsi laisvą akimirką. Kitą dieną atsikeli pailsėjęs ir viskas vėl puiku, esi kupinas entuziazmo. Tiesa, man nepatinka finansai, todėl juos dažniausiai leidžiu tvarkyti Benui (juokiasi). Man lengviau sugalvoti kaip padaryti gražią kavą.
Benas: Sunkiausia galbūt fizinis darbas, nes mes esame viskas nuo įmonės vadovo iki vadybininko, nuo valytojo iki buhalterio, nuo kavos gamintojų iki indų plovėjų. Mes dviese darome viską. Kasdien dirbame po 14–15 valandų. Bet kai tai yra sava, viskas atrodo lengviau. Fizinį sunkumą atperka džiaugsmas, jog padarėme tai, ko norėjome. Mums atėję žmonės kartais sako, kad tai buvo jų idėja ir štai mes juos aplenkėme. Vadinasi jie neturėjo tiek noro, motyvacijos, o mes ėmėme ir padarėme.
– Lietuvoje nestinga įvairiausių kavos barų. Kuo išskirtinė „Kavamanija“?
Benas: Stengiamės sukurti kitokią aplinką, interjerą, čia rasite 50% detalių, kurios darytos mūsų pačių rankomis. Matydami Kėdainių poreikį turėti jaukią, šviesą susitikimo vietą, mes stengiamės, kad ši aplinka pritrauktų studentus, vaikus, šeimas ir senjorus. „Kavamanija“ yra universali. Tas šviesumas, kurio Kėdainiuose trūksta, žmones traukia. Nesistengėme būti išskirtiniais Lietuvos mastu, stengėmės tokiais būti būtent Kėdainiuose, savo tikslą pasiekėme.
Vaiga: Mes taip pat inicijuojame įvairias akcijas. Viena jų – Europoje gerai žinoma paliktos kavos akcija, kai žmonės gali nupirkti puodelį kavos visiškai nepažįstamam senoliui ar sunkiau besiverčiančiam žmogui. Antroji – padovanok kavą draugui. Atėjęs žmogus mums užrašo savo draugo kontaktą, nuperka kavą ir tas žmogus gauna žinutę, kad jam yra dovanojamas puodelis kavos „Kavamanijoje“. Per pirmą dieną tokių puodelių kavos susikaupė virš 30. Tad socialinėje erdvėje jaučiamės šiek tiek išskirtiniai.
– Kėdainiai nedidelis miestas. Ar sulaukiate daug lankytojų? Kokius atsiliepimus girdite dažniausiai?
Benas: Dažniausiai girdime sakant, kad to Kėdainiams reikėjo seniai, to labai trūko, kol kas, ačiū Dievui, nė vieno blogo nusiskundimo apie kokybę, skonį, jaukumą, aplinką, aptarnavimą. Gerus atsiliepimus girdime tiek kalbant akis į akį, tiek iš kitų žmonių, tiek matome socialiniuose tinkluose.
Vaiga: Ateina tikrai labai daug žmonių. Man daugiau pasako ne tiesioginis pagyrimas, o tai, kaip tie žmonės bendrauja. Visi mandagūs, pasisveikina, neklausti, ar kava buvo skani, pasako ačiū už labai skanią kavą. Kartais žmonės ateina ir pradeda šokinėti sakydami „Dieve, kaip čia gražu!“. Matai, kada žmogus tau ką nors sako apsimesdamas, o kada nuoširdžiai reiškia emociją. Ir smagiausia, kai žmogus, pažadėjęs grįžti, tikrai grįžta ne kartą ir ne du. O kartais būna ir taip, kad žmogus ateina ir sako: „Man liepė iš čia neišeiti tol, kol neparagausiu kokosinės kavos“. Manau, tai pasako daug.
– Kokie jūsų ateities planai? Ar galima tikėtis, kad šia manija bandysite užkrėsti ir kitus miestus?
Benas: Norėtume, tačiau kol kas anksti svarstyti. Dar nežinome šios vietos pastovumo, bet minčių yra įvairių: norisi, kad „Kavamanija“ taptų ne tik stacionari, bet ir mobili, prisitaikytų prie kiekvieno žmogaus poreikių, bet viskas dar planuose.
– Nors gyvuojate neseniai, ar niekada neteko pagalvoti, „na ir koks velnias mane trenkė į šią galerą“?
Benas: Tikrai ne. Kai vyko įsikūrimo procesas, buvo tamsesnių momentų, kai biurokratija suvalgė daug mūsų laiko, o laikas mums buvo pinigai, nes galėjome dirbti tik savaitgaliais, mat dar turėjome darbus Vilniuje. Buvo mintis: „Kam stengiamės, jei iš mūsų valstybė juokiasi“. Buvo daug nesusipratimų, bet sunkumus įveikėme, o dabar viskas puiku.
– Atidarymo šventę surengėte kovo 11-ąją. Pasirinkote labai simbolišką datą. Ar galima sakyti, kad specialiai laukėte šios dienos?
Benas: Specialiai nelaukėme, bet džiaugiamės, kad pasitaikė būtent ši data. Nuo jaunų dienų abu esame pilietiški, šiai šventei išlikę daug sentimentų. Pirmąją atidarymo dieną mūsų puodeliai buvo su trispalve, buvo šventinis savaitgalis ir Kėdainiuose tikrai jautėsi šventė.
Vaiga: Data, matyt, pati mus pasirinko.
– Metas keistam ir nerimtam klausimui. Ar per šį veiklos mėnesį jau būta kokių nors įdomių, juokingų nutikimų?
Benas: Pradžioje buvo juokinga, kai skaičiavome kiekius, kiek kėdainiečiai išgers kavos, pieno ir panašiai, bet tie kiekiai buvo viršyti kokius tris kartus. Vieną dieną nutiko taip, kad tiekėjai vietoje atvykimo ryte, galėjo atvažiuoti vakare ir aš kas valandą laksčiau į parduotuvę. Vos atveždavau produktus, jie dingdavo akimirksniu. Mes atsidarėme penktadienį ir man buvo atvežtas mėnesio kavos kiekis, sekmadienį per pietus pastebėjome, kad jau baigėsi kava. Taip išėjo, kad per 2,5 dienos mes sumalėme viso mėnesio pupelių kiekį.
Vaiga: Sunku pasakyti, nes kasdien atrandi kokį nors naują žmogų. Tu su juo kalbi, domiesi, pasikeiti idėjomis, atrandi kažką bendro ir jau vien tai yra įdomu. Buvo juokinga, kai kažkurį vakarą su draugėmis norėjome susitikti ir išgerti kavos. Kilo klausimas, o kur einame? Nes atgal į darbą nebenoriu eiti (juokiasi).
– Kokia yra sėkmingo verslo paslaptis? Matau, kad jūs augate kaip ant mielių...
Benas: Reikia nebijoti ir tikėti. Apie savo idėją stengėmės niekam neprasitarti, nes yra labai daug skeptikų. Kai pradėjome veikti, teko pasakyti, kodėl ir ką darai. 2 iš 3 žmonių atsiliepdavo, jog tai bloga mintis, klausė, kodėl norime įsikurti Kėdainiuose, jei čia viskas mirę, sakė, jog čia nėra žmonių, tad būsime priversti užsidaryti arba prekiauti alkoholiu.
Vaiga: Svarbiausia nebijoti ir daryti tai, ko nori. Mes vienas kitą labai palaikėme, todėl mums pavyko.
– Ko palinkėtumėte kiekvienam būsimam „Kavamanijos“ lankytojui?
Benas: Reikalauti iš mūsų tiek, kad kasdien būtume priversti stengtis vis labiau. Jei žmogus neras nieko tinkamo meniu lentoje, jis gali pasakyti savo norą, reikalavimą, prašymą ir pasistengsime, kad galbūt net kitą dieną jis tokį skonį ar derinį pas mus jau rastų. Jei net vienas žmogus nori natūralios imbierinės arbatos ir daugiau niekas kitas jos nenori, mes vis tiek ją turėsime.
Vaiga: Būti nuoširdiems, nes tai, kaip aš dirbu, ką aš darau, darau nuoširdžiai ir man tai yra svarbu. Tai yra ne dėl 2 papildomų eurų, o dėl to, kad man malonu. Tokioje aplinkoje gimsta naujos idėjos ir pažintys. Palinkėčiau visiems daryti tai, kas patinka.
