Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laikas – brangiausia dovana vienišiems Lietuvos senoliams

Marius Čiuželis
M.Čiuželio labdaros ir paramos fondo archyvo nuotr. / Marius Čiuželis
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Ekspertai Lietuvoje vis netyla apie jaunimo emigracijos problemas, protų nutekėjimą ir visuomenės senėjimą. Statistikos pagalba, mes daugiau ar mažiau susidarome įspūdį apie gyvenimą Lietuvoje. Tačiau kas iš tiesų slepiasi už skaičių? Ką reiškia visi šie terminai kai kuriems Lietuvos gyventojams?

Mes girdime sakant, kad mūsų visuomenė sensta. Tai reiškia, kad išvykstant jauniems žmonėms, gyventojų daugumą sudaro vis vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau kiekvienas, siekiantis suprasti tikrąją situaciją, mato, girdi ir jaučia tai, kas slepiasi po statistika.

Vienatvė, ligos ir prisiminimai – tuo gyvena dažnas mūsų senolis. Tačiau tai tik aplinkybės, už kurių slepiasi noras bendrauti, dalintis ir užmegzti ryšį. Nors tokios žinios nedžiugina, nusivilti nevalia. Lietuvoje aktyviai veikia organizacijos, kurios rūpinasi vienišais senoliais, taip praskaidrindamos jų dieną, padedančios susidoroti su kasdieniais iššūkiais ir primindamos mums, kad jų padėtis niekuo ne išskirtinė – visi kasdien keliaujame link savosios senatvės.

Dovanoti pokalbį yra labai paprasta. Jis nereikalauja didelių pastangų, tik natūralaus mūsų polinkio komunikuoti. Tai žmonės, kurie dovanoja orumą ir skiria savo laiką, investuodami į mūsų visų senelius, nes mus jungia ne vien kraujo ryšiai.

Vienas iš gerųjų pavyzdžių – 2016 m. įkurta „Sidabrinė linija“ – nemokama draugystės ir bendravimo telefonu linija garbaus amžiaus žmonėms. Ji suteikia unikalią galimybę kiekvienam senoliui atrasti, ne tik gauti svarbios informacijos, nukreipimą į reikalingas institucijas, bet ir sulaukti tiesiog šilto pokalbio, kurio kartais taip trokšta kiekvienas iš mūsų.

Iš viso nuo veiklos pradžios „Sidabrinės linijos“ pašnekovai kalbėjosi jau daugiau nei 3000 kartų, o visi pokalbiai truko daugiau nei 80 000 minučių! Marius Čiuželis, „Sidabrinės linijos“ projektą vykdančio M.Čiuželio labdaros ir paramos fondo steigėjas, trumpai pristato šią bendravimo platformą: „Mūsų fondo filosofija tokia, kad nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinės padėties, kiekvienas žmogus vertas gyvenimo, kurį norisi gyventi. Deja, ne kiekvienas esame pajėgus tuo pasirūpinti patys, tam įtakos gali turėti įvairios emocinės, psichosocialinės, finansinės, edukacinės ir t.t. priežastys.

Todėl savo fondo viziją matome kaip socialinių iniciatyvų kūrimo, vystymo, finansavimo ir plėtros centrą, siekiantį padėti labiausiai socialiai pažeidžiamoms mūsų visuomenės grupėms. Labiausiai pažeidžiamos visuomenės grupės, mūsų nuomone, ir yra tie žmonės, kurie patys savimi jau (dar) negali pasirūpinti.“

Asmeninio archyvo nuotr./Marius Čiuželis
Asmeninio archyvo nuotr./Marius Čiuželis

„Sidabrinė linija“ daugiausia skirta vienišiems garbaus amžiaus žmonėms, kuriems tiek savanoriai, tiek „lygiaverčiai“ pašnekovai – kiti senoliai reguliariai paskambina pasikalbėti, paklausti, kaip žmogus jaučiasi, pasiūlyti pagalbos. Šia paslauga gali naudotis visi vyresniojo amžiaus žmonės, norintys užmegzti naujas pažintis, susipažinti su nauju, kad ir telefoniniu draugu ar tiesiog smagiai paplepėti. Neretai susiduriame su situacija, kad santykiai su vaikais ar giminaičiais ilgainiui atšąla, tampa labiau „apie reikalus“, nors tam senoliui ar močiutei norisi tiesiog pasidalinti savo emocijomis, pasipasakoti, ką sapnavo, ar kokios naujos idėjos gimė galvoje.“

Galima teigti, kad dėmesys garbaus amžiaus žmonėmis dabar yra tarsi investicija į mūsų pačių ateitį. Tai – investicija į save patį. Parodydami, kad mums rūpi bet kokiais įmanomais būdais, pavyzdžiui, paremdami finansiškai, savanoriaudami ar tiesiog skleisdami žinią, mes ugdome ne tik save, bet ir ateities kartas.

Marius Čiuželis: „Tokia veikla kurtų milžinišką teigiamą poveikį ne tik tiems senoliams, bet ir šeimose gyvenantiems vaikams ir/ar paaugliams, kuriems gyvu pavyzdžiu būtų diegiamos atitinkamos vertybės, skiepijamos filantropijos ir pagalbos artimui idėjos. Bendruomeniškumas yra labai didelė jėga ir vertybė, kurias iš mūsų tautos buvo bandoma 50 metų išguiti. Ta karta vis dar įtari ir nepatikli, bet tik visi kartu ir savo pačių nuoširdžiu pavyzdžiu galime pasistengti tai pakeisti ir sugrįžti prie esminių vertybių.“

„Sidabrinės linijos“ pavyzdys išties verčia žavėtis tuo, kaip galime jau dabar prisidėti prie gerų iniciatyvų. Tačiau tuo pat metu natūraliai kyla įvairūs klausimai, pavyzdžiui, ar pagalba telefonu nėra prabangos reikalas, nes seneliai dažniausiai stokoja buitinių ar maisto prekių, kaip konkrečiai veikia tokia sistema ir jeigu kažkas norėtų prisidėti, ką reikėtų daryti? Marius Čiuželis pateikia atsakymus į visus šiuos klausimus: „Bendravimas yra vienas esminių kiekvieno žmogaus poreikių. Tai būdinga ir garbaus amžiaus žmonėms, kurie vis dar yra tokie pat smalsūs kaip vaikai, viskuo domisi, nori neatsilikti nuo pažangos.

Bendravimo poreikis ypač stiprus anksčiau aktyvų gyvenimo būdą propagavusiems senoliams: amžino poilsio išėjus sutuoktiniui, draugams, pašlijus sveikatai ir užsidarius tarp keturių sienų, vienatvė gali itin slėgti. Ne vienas mūsų kalbintų senolių išsidavė, kad kartais net prisibijo pamiršti, kaip kalbėti! Tai juos labai slegia. Kaip kažkada sakė vienas mūsų pašnekovų 88 metų Henrikas, jis jaučiasi kaip tas obuolys ant medžio šakos, noksta kiekvieną dieną ir bijo nukristi ant žemės, nes tada supus ir jo neliks.

Kaip „Sidabrinė linija“ veikia? Kiekvienam senoliui, kuris užsiregistruoja kaip norintis tapti „Sidabrinės linijos“ pašnekovu, mes paskambiname ir pirma pasikalbame patys. Taip susipažįstame, išsiaiškiname, kas jam ar jai konkrečiai rūpi, kuo domisi ar kuo gyvena. Po to stengiamės parinkti panašių interesų turintį savanorį, taip siekiame, kad senolio ir savanorio patirtys, veikla, hobiai, išgyvenimai būtų maksimaliai panašūs. Vystydami „Sidabrinę liniją“ ir kviesdami savanorius prisijungti turime svajonę, kad savanorystė taptų gyvenimo būdu, kad kiekviena šeima gali turėti po vieną ar kelis globojamus senolius, kuriems, jei ne fiziškai rūpindamasi, galėtų bent reguliariai paskambinti ir pakalbinti.“

Siekiant aiškiau suprasti senolius ir jų kasdienines bėdas ar išgyvenimus, jais dalinasi patys su „Sidabrine linija“ susisiekiantys senoliai: „Visaginas – miestas vaiduoklis, sėdžiu po 2 valandas prie lango ir nei vieno žmogaus nepamatau, net vaikai kieme nebežaidžia. Baisi vienatvė,“ – savo kasdienybės įspūdžiais pasidalino 68 metų pašnekovė Anna. „Sidabrinėje linijoje“ ji susipažino su bendraamže iš Šiaulių. Abiejų aistra – staltiesių mezgimas virbalais, ir abi ponios labai džiugiai bendrauja ir net mezgimo raštais telefonu keičiasi jau kurį laiką.

„Visą gyvenimą buvau tarp būrio žmonių, dabar po vyro mirties, vienatvė pjauna kaip peilis... labai trūksta su gerais žmonėmis pasikalbėti“, – išgyvenimais dalinasi 90 metų Teodora iš Vilniaus.

„Linksmiau... kai vis pasišneki, o tai gyveni kaip vilkas. Sakau, ir kalbėti kitaip galiu pamiršti. Labiausiai ryte norėčiau pasikalbėti, nes vis atsikeliu ir apsiverkiu“ – pasakoja 85 metų Stefanija, kuri tapo pirmąja „Sidabrinės linijos“ kliente.

Kad ir kokia nuoširdi iniciatyva veda į priekį, neišvengiamai susiduriama su tam tikrais poreikiais ir kapitalu, be kurio jokia veikla negali egzistuoti. Marius Čiuželis teigia, kad svarbiausia tolesnei sėkmingai „Sidabrinės linijos“ plėtrai yra ją palaikančiųjų ratas: „Svarbu turėti kuo daugiau bendraminčių, tiek visuomenės, tiek valstybės, tiek verslo pusėje. „Sidabrinės linijos“ veikla ir jos mastai tiesiogiai susiję su savanorių ir garbaus amžiaus pašnekovų skaičiumi. Ruošdamiesi startui pagrindinį dėmesį buvome sutelkę į techninį pasiruošimą, o dabar siekiame išplėsti savanorių būrį, taip pat stengiamės kuo plačiau paskleisti šią žinią tarp garbaus amžiaus žmonių Lietuvos regionuose ir tuo pačiu ieškome rėmėjų, kad senoliams ši paslauga būtų nemokama, vienu metu galėtume atsiliepti kuo daugiau skambučių, savo darbą laiką pratęstume iki 24/7 ir užtikrintume sklandžią tolesnę visos linijos plėtrą.“

Palengvinti senatvę visiems vienišiems ir sunkiai besiverčiantiems senoliams pasiryžusi ir VšĮ „Orūs namai“ direktorė Marija Bunkaitė, kuri taip pat pabrėžia senjorų jautrumą ir pagalbos jiems svarbą: „Socialinių problemų yra visur, lygiai, kaip ir visur yra žmonių, norinčių jas spręsti. Vieniems skauda vaikai, kitiems neįgalieji, tretiems – gyvūnai. Man skauda dėl jų visų, bet labiausiai – dėl senjorų. Vaikams, kad ir kokių jie bėdų turėtų, dar visas gyvenimas prieš akis. Jei tik norės, dar turi visas galimybes išsikapstyti. O ką daryti senjorams, kai visą gyvenimą sąžiningai atidirbęs lieki vienišas, pensijos užtenka tik varganam egzistavimui, o galimybių kažką pakeisti jau nebeturi? Todėl aš labiausiai linkstu padėti senjorams. Galbūt įtakos turi ir tai, kad mano pačios santykiai su seneliais buvo labai gražūs, senas žmogus man nekelia jokių neigiamų emocijų. Taip pat nestokoju ir žemaitiškos kantrybės, tai bendrauti su senjorais man puikiai tinka.“

Asmeninio archyvo nuotr./Marija Bunkaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Marija Bunkaitė

Visuomenėje apskritai labai daug kalbama apie vaikus, gyvūnų globą ir įvairias paramas sunkiai sergantiems. Visos šios problemos, kaip sakė M. Bunkaitė, yra svarbios, tačiau kiekvienas turi pasirinkti sau artimesnę sritį ir prie jos prisidėti, stengiantis investuoti į gražesnį rytojų. „Orūs namai“ – taip pat puiki iniciatyva, siekianti palengvinti garbaus amžiaus žmonių gyvenimus. Siekiama suteikti senjorams fiziškai, psichologiškai ir finansiškai orią senatvę, padedant jiems įsikurti save išlaikančiose tarpusavio pagalbos šeimynose.

M. Bunkaitė: „Oriu namų“ modelis, padėsiantis spręsti senjorų vienatvės ir skurdo problemas, susidėliojo kaip dėlionė iš visos mano gyvenimiškos patirties. Kai supranti, kad turi labai aiškų problemos sprendimą, negali sėdėti rankų sudėjęs ir nieko nedaryti – kaip tada sau į akis žiūrėsi, jei nepamėginsi to įgyvendinti?“

Taigi, nors ne visiems žmonėms senatvė tampa oria, tikrai yra gerųjų pavyzdžių, kaip įgyvendinamos pagalbos programos ir kaip kiekvienas iš mūsų gali prie to prisidėti. Svarbiausia empatija, o nuoširdžiai pajaučiant kitą, galima atrasti įvairiausių būdų jam padėti. Lietuvoje tikrai daug empatiškų žmonių, o tapti pokyčiu kito žmogaus gyvenime galimybę turi kiekvienas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką