Giedriau, ar nepritrūks naujojo alaus jį pamėgusiems lietuviams?
Tikrai ne, nors toks didžiulis populiarumas buvo, švelniai tariant, netikėtas. Tiesa, maloniai netikėtas. Vien per pirmąjį prekybos mėnesį lietuviai išgėrė daugiau nei pusę milijono butelių ir skardinių „Meister“ alaus. Paklausa augo, aludariškai sakant, kaip ant mielių, todėl reikėjo žymiai didinti gamybą. Bet visa bravoro komanda dirba nepailsdama. Žodžiu, lietuvių poreikį ragauti naująjį alų tikrai patenkinsime.
Ar džiaugies tokia „Meister“ sėkme?
Žinoma. „Meister“ alus – man asmeniškai brangiausias iš visų mano sukurtųjų. Kai paleidome jį į prekybą, jaučiaus, kaip savo vaiką į žmones išlydėjęs. Buvo labai svarbu, kaip jį priims, įvertins. Gal todėl pirmąsias „Meister“ savaites rinkoje net ramiai miegoti negalėjau. O paskui – va tau, šitoks pasisekimas. Tiesą sakant, jaučiuos dvigubai tapęs tėvu, nes neseniai susilaukėm ir dukrelės.
Kaip manai, kokia šio alaus populiarumo paslaptis?
Arba mano skonis toks labai lietuviškas, arba taip jau sutapo, jog šitame aluje dera tai, ką lietuviai labiausiai vertina. O jei rimtai, „Meister“ sudėtyje vokiški apyniai labai gerai dera su lietuvišku salyklu. Šaltas brandinimas padėjo atsiskleisti skoniui ir sodriam aromatui, labai graži alaus spalva – gintarinė.
Tiesa, yra dar vienas svarbus dalykas. Šiandien prieš kurdami naują alų gamintojai tiria rinką, vartotojų skonį ir poreikius. Produktas, žinoma, išeina geras, paklausus, bet kartais va to esminio ingrediento trūksta. Koks jis? Paprasta tiesa – į savo darbą reikia įdėti ir širdies.
Geras alus negimtų ir be aludario asmenybės. Papasakok trumpai apie savo profesinį kelią.
Tikiu, kad aludarystė – mano pašaukimas. Žinojau, kuo noriu būti, nuo ankstyvos jaunystės. Perskaičiau daug straipsnių ir knygų aludarystės tema, įgijau fermentacijos magistro laipsnį. Dar studijų metais pradėjau dirbti alaus darykloje. Čia man patiko, nes darbdavys vertino tradicijas ir novatoriškumą. Esminis postūmis mano kelyje įvyko, kai bravoro vadovybė išsiuntė mane į vadinamąją aludarių kalvę – „VLB Berlin“ alaus akademiją. Iš ten parsivežiau nemažai sukurtų receptų. Vieną iš jų ėmiausi tobulinti, nes norėjau sukurti, mano supratimu ir skoniu, tikrai gerą alų. Tai buvo „Meister“ pradžia. Tą mano kuriamą alų draugai ragavo – gyrė, kolegos ragavo – gyrė. Sužinojo bravoro vadovybė, panoro pabandyti. Kaip viskas baigėsi – matote patys.
Ar asmeniškai sulauki atsiliepimų apie savo alų?
Autografo parduotuvėje neprašo, nes jau ant butelio yra (šypsosi Giedrius – aut. pastaba), bet kartais pastebiu, kad nepažįstamiems žmonėms esu lyg ir kažkur matytas. Taip pat vis daugiau net nepažįstamų žmonių kviečia mane susidraugauti „Facebooke“. Žinoma, draugams, artimiesiems dabar garbės reikalas paragauti šito alaus – į bendrą vakarėlį niekas net nedrįsta neštis kitokio alaus. Man malonu sulaukti komentarų, kad pamėgo jį.
Dar girdėjau, jog „Meister“ dažnai renkasi tie, kurie įprastai mėgsta mažesnių gamintojų alų, nes savo skoniu ir kokybe jie turi savo „charakterį“. O va neseniai žmonos draugė pasakojo, kad savo vyrui tol, kol tas remontavo butą, pirkdavo būtent „Meister“. Sakė: „Pagal tikrą meistrą – ir alus.“
Kad Lietuvoje tokių meistrų – ne vienas, rodo ir – nuolat tuštėjančios „Meister“ alaus lentynos. Panašu, kad sujungdamas lietuviško salyklo galią ir vokiškų apynių aromatą aludaris Giedrius neprašovė: „Meister“ akivaizdžiai tinka ir patinka tūkstančiams tautiečių.
