Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos kultūros politikai būtinas kokybiškas perkrovimas

Liana Ruokytė-Jonsson
„Šeršėliafam“ nuotr. / Liana Ruokytė-Jonsson
Šaltinis: Politinė reklama
0
A A

Akivaizdu, jog ir patys optimistiškiausi, geranoriškiausi kultūros žmonės yra nusivylę mūsų kultūros politika. Ji praradusi kryptį ir pagrindą, netekusi profesionalumo ir tikrumo – viskas joje painu, rišlių, motyvuotų prioritetų nėra, tik labai daug išvedžiojimų, pažadų, siekių, blaškymosi.

Pradedant mūsų kalbos normoms prieštaraujančiu keistu pažadu „pastatyti kultūrą į vietą“ ir baigiant tvirtinimu, kad per ketverius metus padaryta didelė pažanga. Kultūros politikos procesus vertinantys analitikai teigia, kad vyksta priešingas procesas – ne pažanga, o atžanga.

Kultūros politikos procesus vertinantys analitikai teigia, kad vyksta priešingas procesas – ne pažanga, o atžanga.

Įsivyravęs chaosas Kultūros ministerijos sprendimuose ir laikysenoje graso persimesti ir į kultūros įstaigas, kurios iš visų jėgų bando neklaidžioti kaip ežiukas rūke, mėgindamos kryptinga, profesionalia veikla pristabdyti kultūros politikos irimą.

Nepateisinama, kad Respublikos Prezidentės D. Grybauskaitės inicijuota kultūros politikos pertvarka, kuriai prieš penkerius metus pritarė absoliuti Seimo narių dauguma, nutarimu patvirtindama „Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires“ (2010 m), liko neįgyvendinta vyriausybiniame lygmenyje. Įvykdyta vienintelė Gairėse numatyta ir atskiru Kultūros tarybos įstatymu įtvirtinta konkreti pertvarka – įsteigta Lietuvos kultūros taryba, skirstanti finansinę paramą kultūros ir meno projektams. Šis žingsnis buvo antrojo „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių“ punkto "Reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją" įgyvendinimo pradžia, pirmas pirmas bandymas per 22 Nepriklausomybės metus atskirti politikus nuo finansų skirstymo kultūrai.

Tačiau praktiškai kultūros savivalda liko neįgyvendinta, nes eilinį kartą prasilenkėme su sveika nuovoka, nenustatę aiškaus atsakomybių ir darbų paskirstymo. Vietoje Kultūros ministerijos ir Kultūros Tarybos glaudaus bendradarbiavimo – vyksta karas, kurio aukos – kultūrininkai ir menininkai. Darnų dialogą tarp kultūros politikos formuotojo (KM) ir kultūros įgyvendintojo (KT) pakeitė įsakmus tonas, nuolatinis santykių aiškinimasis ir nepagrįsti reikalavimai. Kultūros politikos formuotojas (KM) vėl tampa įtakingu pinigų dalintoju, o esminės misijos, t.y. kultūros politikos, įgyvendintojas – Kultūros Taryba – paverčiama „buhalterija“, be teisės kūrybiškai įgyvendinti kultūros politikos prioritetus. Trumpai tariant – sėkmingai regresuota, kultūra grąžinta į senas vėžes, išvažinėtas daugelio ateinančių ir nueinančių KM valdžių, o mes vėl turime banalią situaciją kai nesuvokdama savo funkcijų valstybės institucija tvarkingai žlugdo kokybiškas idėjas, atvirkščiai veikiantis biurokratinis mechanizmas sumala kultūros kokybę į miltus.

Vos keli pozityvūs pokyčiai, įvykę kultūros politikoje prieš 4 metus, yra sąmoningai eliminuojami.

Vos keli pozityvūs pokyčiai, įvykę kultūros politikoje prieš 4 metus, yra sąmoningai eliminuojami, „demokratiškas požiūris į kultūros savivaldą“ praranda bet kokį ryšį su realybe. O juk įkuriant „Kultūros Tarybą“ svajojome apie europietiškąją, civilizuotą tvarką, norėjome demokratizuoti poltikos modelį, atskiriant politikos formavimą ir jos įgyvendinimą. Tai kur ta žadėtoji demokratija? Kur tie politikos formuotojai? Ar kas yra apie juos kada nors ką nors girdėjęs? Užklausus daug visko mačiusių ir daug valdžių patyrusių kultūros lauko atstovų, ar jie bent žino, kas jiems kultūros politikos kryptis ar prioritetus formuoja, jie trukčioja pečiais ir atsako kontraklausimu: o kur tie prioritetai, kur juos rasti?

Daug metų man teko dirbti Lietuvos kultūros atašė Šiaurės šalyse, daugiausia Švedijoje, kur kasdien mačiau, kaip bendradarbiauja tų šalių Kultūros ministerijos ir jų įsteigtos Kultūros ar Meno tarybos, kaip darniai sutariama, kaip kokybiškai sprendžiamos problemos, partneriškai suderinant institucijų funkcijas ir programas. Ten sėkmingai įgyvendinant užsibrėžtus tikslus, be minėtų svarbiausių partnerių, t.y. Kultūros ministerijos ir Kultūros (ar Meno) Tarybos, sėkmei užtikrinti yra dar viena svarbi, t.y. jungiamoji grandis – kultūros politikos analizės centras. Jame dirba kompetetingi kultūros analitikai, kurie nuolatos stebi kultūros lauką, jame vykstančius procesus ir profesionaliai analizuoja kultūros politikos įgyvendinimą šalyje, teikia Kultūros ministerijai (kultūros politikos formuotojui) išvadas, pasiūlymus, rekomendacijas, kad ši savo ruožtu galėtų tobulinti, modernizuoti kultūros sektoriaus valdymo modelį sykiu su vykstančiais šalies pažangos procesais visose kitose srityse, neliekant uodegoje.

Pas mus gi ši svarbi jungiančioji grandis išvis neegzistuoja, t.y. visiškai neišspręstas mūsų kultūros politikoje profesionaliai ir nuolat vykdomos veiksmų analizės ir jos atsinaujinimo numatymas, kokybiškos kaitos programavimas. Kultūros politikos analizės centro neturime jokiame pavidale, o saviveikliniai pamąstymai įvairiomis progomis ne tik nieko neišsprendžia, bet dargi kompromituoja pačią kultūros politiką ir jos vykdytojus. Kultūros politikos analizę gyvybiškai svarbu derinti su kokybišku kultūros informacijos užtikrinimu, todėl būtinas Lietuvos kultūros ir meno informacijos nacionalinis centras „Kultūros pulsas“. Toks centras gali būti ir Kultūros tarybos dalis.

Svarbu prisiminti, kad Lietuvos valstybės kultūros politikos pamatai buvo padėti 1990-1996 m. pirmosios, antrosios bei trečiosios Vyriausybių, kurios įsteigė Kultūros ir švietimo ministeriją, švietimą suvokė kaip kultūros dalį, o kultūros valdymo sistemos kertiniu akmeniu laikė kultūros žmonių gebėjimą profesionaliai vykdyti savireguliaciją bei pasitikėjo skandinaviškų valstybių, atsakingai įsipareigojusių kultūrai, modeliais. Pagal juos buvo vykdytos reformos ir sukurtos kolegialios patariamosios ekspertinės struktūros prie ministerijos – Lietuvos kultūros ir meno taryba bei ekspertų komisijos pagal meno sritis arba atminties institucijų tipus. Tuo metu ministrais buvo profesionalai ir kultūros asmenybės, kurie suvokė valstybės įsipareigojimų kultūrai reikšmę, pobūdį, prasmę ir įgyvendinamų reformų svarbą. Tačiau nuo 1997 m. (su keliais šviesesniais etapais) kultūros politikos modelis rodė vis didesnius išsekimo, nuopuolio, nekomepetencijos, vidinio prieštaringumo ženklus, vis dažniau jautėsi kultūrinės nuovokos stoka.

Todėl šiandien yra gyvybiškai būtinas kultūros politikos pagrindų perkrovimas, kuris turi išversti kultūros politiką iš chaoso, nekompetentingų sprendimų į visiškai naują etapą.

Todėl šiandien yra gyvybiškai būtinas kultūros politikos pagrindų perkrovimas, kuris turi išversti kultūros politiką iš chaoso, nekompetentingų sprendimų į visiškai naują etapą – kokybišką kultūros politikos darbo organizavimą. Reikalingas ne tik daugelio atskirų mechanizmų suderinimas, bet ir valstybės įsipareigojimų kultūrai visumą pagrindžiantis kultūros politikos sistemos įstatymas, kuris numatytų teisinius, finansinius, infrastruktūrinius instrumentus valstybės įsipareigojimams kultūrai įgyvendinti. Gyvybiškai būtina, kad kultūros politikos veiksmai būtų suderinti į vieningą sistemą, o ne sprendžiami atsietai pagal įstaigų tipus ar kultūros bei meno sritis.

Tokios kultūros politikos sistemos nustatymo poreikį Lietuvai yra argumentuotai išsakiusi ir Europos Taryba savo rekomendacijose, kur ji įvertino mūsų kultūros politiką europinėje programoje „Nacionalinės kultūros politikos apžvalgos“ (tai buvo 1998 m. atliktas vienintelis profesionalus Lietuvos kultūros politikos tarptautinis vertinimas, kurį būtina vėl pakartoti šioje Europos Tarybos programoje). Svarbiausioje išvadoje Europos Taryba tąsyk teigė, jog „Lietuvos kultūros politikos modelis turėtų būti siejamas su integracija, įvairove ir naujumu bei tęstinumu ir autentiškumu“. 65 konkrečiose rekomendacijose buvo patarta daryti tai, ką 2010 m. Lietuvos Prezidentė ir Seimas įvardino kaip svarbiausius siekius „Lietuvos kultūros politikos gairėse“.

Be pilnaverčio Lietuvos kultūros politikos perkrovimo, be jos profesionalizavimo, be kokybiškai naujo jos starto – jokios pažangos negalime tikėtis.

Valstybė man panaši į medį – ji galinga ir sveika, kai šaknys (kultūra) stiprios ir šakos darniai kerojasi į visas puses. Kai šaknys džiūsta, nemaitinamos ar nuodijamos, tai sykiu nudžiūva ir kamienas su visomis savo šakomis. Galiausiai jis miršta. Jei kiekvienas politikas suvoktų tą tiesioginį ryšį, tai gerai pasvertų kiekvieną savo sprendimą, nes visa valstybė, visa tauta „stovi ant kultūros“, o ją naikinant, naikinti ir pats save.

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos sąskaitos.

Politinė reklama
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką