Nemanau, kad kas nors prieštarautų, jog Artimuosiuose Rytuose vargu ar yra didesnės strateginės svarbos Jungtinei Karalystei šalių nei Turkija.
Mūsų ilgametei sąjungininkei, susiduriančiai su valstybės griuvimu, teroristinių išpuolių antplūdžiu ir didžiausiu pabėgėlių skaičiumi pasaulyje, daromas spaudimas dar niekada nebuvo toks didelis.
Užsienio reikalų komitetas (FAC) šeštadienį paskelbė savo ataskaitą dėl Jungtinės Karalystės ir Turkijos santykių. Tuo Komitetas pripažino iššūkių, su kuriais jau kurį laiką susiduria Turkija, sudėtingumą ir nuoseklumą.
Tarp šių iššūkių yra ir vidinės bei išorinės grėsmės, pavyzdžiui, keliamos PKK (Kurdistano darbininkų partijos) – teroristinės organizacijos, kuri, deja, susilaukia pagyrų ir mūsų šalyje, nepaisant įrodyto jos polinkio į šaltakraujiškas žmogžudystes.
Kitas pavyzdys – nepavykęs perversmas 2016 metais, kainavęs daugiau nei dviejų šimtų nekaltų žmonių gyvybes ir palikęs dar daugiau sužeistųjų. FAC ataskaitoje įdomu pasiskaityti apie šį nepavykusį perversmą, ypač apie giulenistų judėjimo FETÖ (Fethullah teroristinės organizacijos) vaidmenį.
FAC pabrėžia, kad jie nesupranta judėjimo, kurį daugelis laiko atsakingu už išpuolį prieš Turkijos vyriausybę praėjusių metų liepos mėnesį, „fundamentalizmo ir motyvų“. Jie taip pat negali tiksliai nurodyti, kokiu mastu FETÖ dalyvavo perversme.
Atrodo, kad šiuo klausimu FAC yra kiek sumišusi. Tačiau Užsienio reikalų ministras Alanas Duncanas anksčiau šiais metais tikrai nebuvo sumišęs. Įrodymų pateikimo sesijoje Duncanas pažymėjo „reikšmingą FETÖ vaidmenį“ nepavykusiame perversme. Taip jis tapo pirmuoju Vakarų ministru, kurio nuomonė sutapo su Turkijos vyriausybės, ir kuris įvardino FETÖ kaip visiškai atsakingą už perversmą.
Seras Alanas taip pat teisingai nurodė, kad turkai taip lengvai nepamirš praėjusių metų įvykių. Turkijos parlamentas vos nesudegė. Prezidentas vos nebuvo nužudytas. Žuvo apie 250 žmonių.
Tokiame kontekste miglotas FAC išvadas apie nepavykusį perversmą galima laikyti neįtikimomis. Tai nėra gerai. Kadangi FAC jau ėmėsi nagrinėti šį nepavykusio perversmo aspektą, būtų protinga jiems įdėti daugiau darbo, pasigilinti ir aiškiai išdėstyti, kas konkrečiai buvo atsakingas.
Ankarai šis klausimas yra esminės, prioritetinės svarbos. Tačiau kol kas sunku daryti kokias nors kitas išvadas, išskyrus tai, kad vadinamojo giulenistų judėjimo pagrindas išlieka labai neaiškus.
Kalbant apie įvykius Turkijoje po perversmo, ataskaita kai kur yra labai kritiška. Ir teisingai. Niekuomet neturėtume toleruoti žmogaus teisių pažeidimų. Ir, kaip minėjau anksčiau, ypač svarbu, kad Turkijos vyriausybė gerbtų esminius demokratinės vyriausybės institutus ir veiktų proporcingai esamoms grėsmėms saugumui.
Jei taip nėra, Jungtinė Karalystė turi aiškiai pasakyti, kad tai būtina. Kaip nurodoma pačioje ataskaitoje, Jungtinė Karalystė turi būti „matoma ir girdima“ žmogaus teisių klausimais. Tai faktas.
Dar vienas faktas – kalbant apie Turkiją, šios ataskaitos tonas išties labai skiriasi nuo didžiųjų Europos žaidėjų. Ji dar kartą patvirtina Jungtinės Karalystės įsipareigojimą Turkijai, kai kitos Europos šalys norėtų pasielgti priešingai, ypač Vokietija.
Tai pabrėžia mūsų ilgalaikių ryšių istoriją ir svarbą tuo metu, kai kitos šalys siekia diplomatinių žirklių. Ji taip pat tyrinėja Jungtinės Karalystės galimybes bendradarbiauti su Turkija, ypač prekybos ir gynybos srityse. Tai mane įkvepia.
Kaip „Brexit“ šalininkui, man šis požiūris – tikra atgaiva. Pagaliau atrodo, kad įgijome drąsos visai Europos Sąjungai pasakyti, ką galvojame. Galbūt tai ne visada tinkamas požiūris, tačiau kalbant apie ryšius su Turkija, tai teisingas elgesys.
Produktyvi partnerystė abiem šalims atvertų milžiniškas galimybes, ir FAC ataskaita tai pripažįsta. Prisiminkime, pavyzdžiui, sausio mėnesio 100 mln. svarų vertės naikintuvų sandorį, kuris sustiprins esamus ryšius ir abiem šalims užtikrins didesnį saugumą. Arba mūsų esamą prekybą (šiuo metu 1,5 procentų viso mūsų eksporto tenka Turkijai), kuri atrodo pasirengusi sparčiai augti.
Taip pat dažnai pamirštami ir kiti sektoriai, kur Jungtinė Karalystė galėtų atlikti teigiamą vaidmenį. Pavyzdžiui, Turkija įsipareigojo atlikti didelius švietimo ir sveikatos priežiūros sistemų patobulinimus – tai dvi sritys, kuriose Jungtinė Karalystė tikrai turi galimybių padėti.
Būtent dėl šių dalykų, pasak FAC, Turkija yra „itin svarbi partnerė“ moderniajame pasaulyje ir dalykuose, kurie svarbūs Didžiajai Britanijai po „Brexit“.
