Sekite 15min Google
„Vilnių paralyžiavo ne remontai, o mero negebėjimas planuoti. Siūlymas dėl to kenčiantiems tautiečiams tiesiog eiti pėsčiomis yra aukščiausio lygio cinizmas“, – rašo J.Taminskas.
Ministras komentaruose sulaukė ir palaikymo, ir kritikos: juokiasi puodas, kad katilas juodas. Kiti įžvelgė politinę kovą: socialdemokratas kritikuoja konservatorių.
Žemiau pateikiame neredaguotą ministro įrašą.
Ministro kritika merui: elementari nekompetencija
Visoje Lietuvoje remontuojame magistrales, tiltus ir svarbiausius transporto mazgus. Tai dideli, sudėtingi ir valstybei strategiškai svarbūs projektai. Tačiau mūsų pareiga aiški, kad darbai būtų išdėstyti etapais, būtų valdomi srautai ir užtikrinama, jog valstybė nebūtų paralyžuota.
Vilniuje matome priešingą vaizdą.
Vienu metu išraustos pagrindinės miesto arterijos ir svarbios jungtys. Atskiros statybvietės virto viena milžiniška sostinės spūstimi. Darbai pristatomi kaip rekordas, nors vilniečiai tą „rekordą“ kasdien apmoka savo laiku ir nervais.
Gatves remontuoti būtina. Tačiau išrausti miestą nėra tas pats, kas jį sutvarkyti.
Jeigu Susisiekimo ministerija vienu metu uždarytų svarbiausias šalies magistrales, nesuvaldytų apylankų ir sustabdytų susisiekimą tarp visų miestų ir miestelių, niekam neužtektų pasakymo, kad „vyksta daug darbų“.
O ką daro Vilniaus meras?
Kai miestas sustoja, pats slepiasi už savivaldybės komunikacijos aparato ir pavaldžių įstaigų komentarų. Žmonėms aiškinama apie rangovus, vamzdžius, automobilių gausą ir būtinybę keisti keliavimo įpročius. Galutinė žinia tautiečiui skamba paprastai: jeigu nepatinka mūsų sukeltos spūstys, – važiuok dviračiu arba eik pėsčiomis, pačio problema, kad nepatinka.
Tai ne judumo politika. Tai atsakomybės permetimas tiems, kuriems jis turėtų tarnauti.
Būtent krizių metu pasimato vadovo gebėjimai. Geru oru nusifotografuoti prie naujo asfalto ar kviesti į eilinę savaitgalio fiestą lengva. Daug sunkiau suplanuoti darbus taip, kad miestas nesustotų, o jam sustojus, tiesiog pačiam atsistoti prieš tautiečius ir prisiimti atsakomybę.
Kol vietoje sprendimų žmonės gauna pamokymus eiti pėsčiomis, tol tai nėra lyderystė. Tai elementari nekompetencija, pridengta cinizmu.
