Vakar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) priėmė prejudicinį sprendimą „Air Baltic Corporation AS“ prieš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą byloje darbdaviams siekiant prisiteisti žalą, kurią jie patyrė sudarę su oro vežėju tarptautinio vežimo sutartį dėl keleivių, kurie yra jo darbuotojai, vežimo.
Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė „Air Baltic Corporation AS“ pretenziją dėl patirtų nuostolių atlyginimo.
Ginčas tarp Specialiųjų tyrimų tarnybos ir oro vežėjo „Air Baltic Corporation AS“ kilo dar 2011 metais, kai atšaukus skrydį iš Rygos į Maskvą, du minėtos tarnybos pareigūnai Maskvoje pavėlavo į jungtinį skrydį į Baku. Darbuotojams, komandiruotėje praleidus beveik 15 valandų daugiau nei planuota, tarnyba turėjo jiems papildomai sumokėti 1168,35 Lt dienpinigių.
Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė „Air Baltic Corporation AS“ pretenziją dėl patirtų nuostolių atlyginimo, tačiau, minėtai bendrovei atsisakius atlyginti nuostolius, motyvuojant tuo, kad tik keleiviai (fiziniai asmenys) ir tik dėl jų pačių patirtų nuostolių turi teisę iš oro vežėjo reikalauti kompensacijos, tarnyba kreipėsi į teismą.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai reikalavimą tenkino. Tuo tarpu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), suabejojęs, ar oro vežėjas atsako keleivių darbdaviui – juridiniam asmeniui, už žalą, atsiradusią dėl skrydžio vėlavimo, dėl Monrealio konvencijos nuostatų išaiškinimo kreipėsi į ESTT.
„Nors LAT dar privalės priimti galutinį sprendimą šioje byloje, bet dabar jau remiantis ESTT sprendimu aišku, jog oro vežėjas, sudaręs tarptautinio vežimo sutartį su darbdaviu, kurio darbuotojai vežami kaip keleiviai, atsako darbdaviui už žalą, kilusią dėl skrydžių vėlavimo“, – sakė advokatų kontoros COBALT asocijuota teisininkė Henrika Žymančienė.
Anot jos, papildomai verta paminėti, kad nors šio konkretaus ginčo atveju sprendžiamas būtent darbdavio teisės dėl žalos atlyginimo klausimas, pagal Monrealio konvencijos nuostatas oro vežėjui kyla pareiga atlyginti ir kitiems tretiesiems asmenims žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius.
„Tarkime, konferencijos organizatorius pasikvietęs pranešėjus iš užsienio užsako ir apmoka jiems skrydžius, o šiems vėluojant patiria išlaidų dėl iš anksto apmokėtų apgyvendinimo paslaugų. Tokiu atveju, organizatorius gali reikalauti iš vežėjo padengti patirtus nuostolius. Tam, kad trečiasis asmuo turėtų teisę į žalos atlyginimą, iš esmės būtina viena sąlyga – jis turi būti sudaręs sutartį su vežėju dėl keleivių, bagažo ar krovinių transportavimo“, – teigė H.Žymančienė.
Oro vežėjų atsakomybė net ir po šio ESTT sprendimo išlieka ribota. Norint išlaikyti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų bei oro vežėjų interesų pusiausvyrą, Monrealio konvencija numato oro vežėjų atsakomybės ribas: kai žala atsiranda dėl vėlavimo vežant keleivius, oro vežėjo atsakomybė kiekvienam keleiviui negali viršyti 4150 specialiųjų skolinimosi teisių, t.y. 5203,70 Eur.
