Kaip rašo „Reuters“ analitinės skilties „Breakingviews“ autorius Jasonas Bushas, Rusija turi didžiausias naudingųjų iškasenų atsargas buvusios SSRS teritorijoje ir galėtų labiausiai patenkinti didelį Kinijos ekonomikos poreikį žaliavoms. Tačiau susidaro įspūdis, kad ji kol kas tam nepasirengusi.
Kinijos pirmininko Hu Jintao vizito į Maskvą praėjusią savaitę tikslas buvo pabrėžti dviejų plėtojamų ekonomikų partnerystės perspektyvas.
Bet valstybių vadovams taip ir nepavyko susitarti dėl dujų tiekimo į Kiniją, konkrečiai – dėl 30 metų numatyto sandorio, kurio vertė gali siekti trilijoną dolerių.
Kinija ir Rusija jau keleri metai negali susitarti dėl dujų kainos, ir derybų likimas tebėra miglotas. Maskva primygtinai reikalauja Europos kainų, ir tai atspindi Kremliaus viltis, kad vėl kils kainos dujų rinkoje.
Tačiau panašu, kad ilgalaikėje perspektyvoje Kinijos koziriai stipresni: tradiciniams dujų pardavėjams, tokiems kaip „Gazprom“, vis didesnę konkurenciją sudarys suskystintų gamtinių dujų tiekėjai, prie kurių gali prisidėti ir skalūnų žaliavos tiekėjai. Dėl to mažės kainos.
Derybų vilkinimas nenorint nusileisti vienas kitam gali privesti prie to, kad Rusija pralaimės mūšį dėl Kinijos energetikos rinkos.
Dujų transportavimo infrastruktūros stygius reiškia, kad tiekimai gali būti pradėti ne anksčiau kaip 2015 metais, o Kinija jau ieško alternatyvinių tiekėjų, ypač Centrinėje Azijoje.
Likimo ironija, kad kai Maskva ir Pekinas negalėjo susitarti dėl kainos, Kazachstanas paskelbė, kad eksportuotojai iš Centrinės Azijos 60 proc. padidins dujų tiekimą į Kiniją nauju dujotiekiu.
Šis pareiškimas buvo dvigubai skausmingas Rusijai, kuri ketino pirkti pigias Centrinės Azijos dujas, kad išlaikytų aukštas „Gazprom“ kainas.
Tuo tarpu Kinija vilioja Rusijos kaimynes finansinėmis galimybėmis ir parėmė pinigais net toli esančią Baltarusiją, davusi Minskui argumentą ginče su pagrindiniu jo kreditoriumi – Kremliumi. Prieš nesėkmingas derybas Maskvoje buvo sudaryti susitarimai Astanoje, kuriai Pekinas pažadėjo milijardus dolerių.
Nepaisant to, ką sako, nei Rusija, nei Kinija, matyt, neskuba į viena kitos ekonominį glėbį, ir tai visiškai paaiškinama, atsižvelgiant į ankstesnę konkurenciją ir nuolatinį interesų konfliktą.
Bet galiausiai būtent Maskvai iškilusi rimtesnė dilema: sparčiai didėjanti Pekino įtaka šalia Rusijos esančioms valstybėms reiškia, kad Kinija ima viršų.
