Taupymas ar skatinimas? Diržų veržimasis ar išlaidavimas? Kas gali padėti įveikti didžiausią per 80 metų ekonominę krizę, prasidėjusią 2007 m., kai krito JAV nekilnojamo turto kainos, žlugo investiciniai bankai ir prasidėjo recesija, vėliau virtusi Europos valstybių skolų krize, kuri tebesitęsia ir šiandien? Ekonominė krizė ypač smarkiai smogė Baltijos šalims. Lietuvos ekonomika 2009 m. nusmuko 15 % ir iki šiol dar nepasiekė prieškrizinio lygio.
Knyga „Įveikime ekonominę depresiją!“ tapo bestseleriu Amerikoje ir daugelyje Europos šalių, tačiau ji skandalingai prieštarauja Lietuvoje bei kai kuriose kitose Europos šalyse įsišaknijusioms pažiūroms ir vykdomai politikai. Jos autorius atkakliai kovoja su išplitusiomis „taupymo” priemonėmis, kurias įvairių šalių vyriausybės pasitelkia beveik visą pasaulį apėmusios kapitalizmo krizės akivaizdoje. Toks „taupymas”, autoriaus nuomone, tik gilina šią krizę.
Opiausia problema – ekonominis valdžios neraštingumas
Lietuvoje ši knyga atlieka ir švietėjišką misiją, nes krizės laikais ekonominis neraštingumas kelia didelį pavojų tiek piliečių, šeimų, namų ūkių gerovei, tiek ir visai visuomenei, valstybei. Puikiai žinome, kiek žmonių per krizę nukentėjo dėl to, kad nesuvokė, kaip veikia finansai – įsigijo nekilnojamojo turto, už kurį nebegali susimokėti pasikeitus ekonominėms sąlygoms, arba vietoj apdrausto indėlio „Snoro“ banke įsigijo indėlio sertifikatą ir tapo banko dalininkais, perėmę visą su tuo susijusią riziką.
Tačiau ar pinigų kišimas į kojinę gali kažkuo padėti gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje? „Tikrai ne“, – sako P. Krugmanas
Finansinių dalykų neišmanymas nuolat aprašomas, pašiepiamas, kritikuojamas žiniasklaidoje, tačiau egzistuoja ne tik asmeniniai finansiniai sprendimai, bet – o tai yra žymiai svarbiau – politiniai sprendimai, nulemiantys visuomenės raidą ir gyvenimą daugeliui metų. Visuomenės ekonominį išprusimą svarbu skatinti tam, kad „interesų grupės“, kurių interesai ne visada sutampa su plačiosios visuomenės interesais, negalėtų per žiniasklaidą ar kitais būdais diegti tai visuomenei kenksmingų ar pavojingų nuostatų, tikėdamosi pasiekti joms įtvirtinti reikalingą visuomeninį palaikymą.
Griežtas taupymas būtinas pakilimo, o ne nuosmukio laikais
Viena iš tokių žalingų idėjų skelbia: „Taupymas – ekonominio klestėjimo pagrindas“. Ji labai svarbi primityvios žemdirbystės visuomenėje – ką sėsi kitais metais, jei netaupysi ir suvalgysi visus grūdus, kuriuos užsiauginai? Tačiau ar pinigų kišimas į kojinę gali kažkuo padėti gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje?
„Tikrai ne“, – sako P. Krugmanas, vieno žymiausių XX ekonomikos teoretikų Johno Maynardo Keyneso idėjų šalininkas. Knygos autoriaus nuomone, dabartiniai politikai visiškai atmeta kertinę J. Keyneso tezę, kad griežtas taupymas būtinas pakilimo, o ne nuosmukio laikais. „Dabar toks metas, kai vyriausybė, užuot taikiusi naikinančią taupymo politiką, privalo išlaidauti, bent jau iki tol, kol privatus sektorius vėl bus pasiruošęs auginti ekonomiką ir kurti darbo vietas. Norėdami įveikti krizę turėjome imtis aktyvesnės vyriausybės politikos, kai laikinai didinamos jos išlaidos, taip auginant užimtumą, ir bandoma mažinti pernelyg sunkią būsto paskolų naštą”, – įsitikinęs P. Krugmanas.
Esminis principas: mažinant išlaidas, sumažėja ir pajamos
 |
| Paulo Krugmano knygos viršelis |
Knygoje „Įveikime ekonominę depresiją!“ stengiamasi paprastai paaiškinti esminius principus, pagal kuriuos vyksta visuomenės ekonominis gyvenimas. Vienas iš principų, aiškinamų knygoje, yra: „Jūsų pajamos yra mano išlaidos, ir atvirkščiai – mano pajamos yra jūsų išlaidos“. Taigi mažinant išlaidas, sumažėja ir pajamos. Remdamasis šiuo principu, P. Krugmanas kritikuoja Vokietijos politiką:
„Tas faktas, kad kiekvieno žmogaus (taip pat ir kiekvienos šalies) pajamos yra kieno nors kito išlaidos, nėra visiškai akivaizdus daugeliui Vokietijos oficialių asmenų, kurie savo šalies ekonominės politikos posūkį nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos iki dabar linkę pateikti kaip visuotinai sektiną pavyzdį. Esminė to posūkio ašis buvo Vokietijos poslinkis nuo prekybos deficito prekybos pertekliaus link, taigi, dabar daugiau parduodama užsienyje nei perkama iš užsienio. Bet tai įmanoma tik todėl, kad kitose šalyse (visų pirma Pietų Europoje) atitinkamai yra didelis prekybos deficitas. Dabar bėdoje jau esame visi, nes visi negalime parduoti daugiau nei pirkome. Tad jei Vokietija nesugeba šito suvokti, tai, matyt, tik todėl, kad tai jai neparanku.”
Baltijos šalys – diržų veržimo politikos aukos
Neseniai P. Krugmanas „Twitter” puslapiuose neakivaizdžiai susikirto su Estijos prezidentu Toomu Hendriku Ilvesu – šis jį pavadino „pasipūtusiu patronu, kuris nežino, ką kalba“. Tokią „diržų veržimo“ politikos šalininko T. Ilveso reakciją sukėlė „New York Times” publikuotas P. Krugmano 67 žodžių straipsnelis apie Estiją, kuri vaizduojama kaip sėkmingos taupymo politikos pavyzdys, ir pridėtas „Eurostat” grafikas, rodantis, kad Estijos BVP 2008-2009 m. krito iki 80% buvusio lygio, o vėliau kilo ir pasiekė maždaug 90 % buvusio lygio. P. Krugmano nuomone, tai nėra labai blogai, bet anaiptol neįrodo stebuklingo „diržų veržimo“ ir taupymo vaistų efektyvumo.
Neseniai P. Krugmanas „Twitter” puslapiuose neakivaizdžiai susikirto su Estijos prezidentu Toomu Hendriku Ilvesu – šis jį pavadino „pasipūtusiu patronu, kuris nežino, ką kalba“
Panašiai ir Lietuvoje. Visi žinome, kokius gilius struktūrinius pokyčius nuo 2009 m. patyrė Lietuva: masinis nedarbas ir emigracija, smulkaus ir vidutinio verslo nuosmukis, ir taip (lyginant su Europos Sąjungos kaimynais bei išsivysčiusiomis šalimis) nedidelio darbo užmokesčio bei pragyvenimo lygio smukimas (jis neva didina konkurencingumą – tačiau einame tokia pačia linkme, kaip ir Trečiojo pasaulio šalys, kur žmonės, dirbdami už elgetišką užmokestį, gamina pigias prekes Vakarų vartotojams). Tiesa, po didžiulio nuosmukio sekė gana spartus atsigavimas – padidėjo lietuviško eksporto paklausa (2010 m. atsigavus Vokietijos, Rusijos rinkoms). Tačiau Lietuva išlieka demografiškai ir ekonomiškai smukusia, išorės veiksnių lengvai pažeidžiama šalimi, kuri pragyvenimo lygiu ryškiai atsilieka netgi nuo Rytų Europos šalių – Lenkijos ir Čekijos.
Užmirštas Amerikos atsigavimo pavyzdys
Autorius pateikia kelis istorinius ekonomikos atsigavimo pavydžius. Vienas ryškiausių atsigavimo po depresijos pavyzdžių – tai, kad JAV, 1940 m. įstojusios į karą, turėjo smarkiai padidinti karines išlaidas ir biudžeto deficitą: „JAV ekonomika virto karine dar 1940 metais. Dar gerokai iki Perl Harboro karinės išlaidos Amerikoje staigiai pašoko, nes vyriausybė skubėjo keisti laivus ir kitą ginkluotę, siunčiamą į Britaniją, kaip Lendlizo programos sudėtinė dalis, taip pat kilo naujos armijos stovyklos, kur apsigyveno milijoninis naujų šauktinių kontingentas. Kol karinės išlaidos kūrė naujas darbo vietas, o šeimų pajamos augo, vartotojų išlaidos taip pat didėjo (jas galiausiai apribos normavimas, bet tai įvyks šiek tiek vėliau). Kai verslas pamatė, kad jo pajamos auga, jis reaguodamas irgi padidino savo išlaidas.”
Taip, didindamos valstybės skolą, JAV pakilo iš didžiausio XX a. ekonominio kataklizmo – Didžiosios 1929-1939 m. depresijos.
Didžioji depresija buvo išsamiai ištyrinėta ekonomistų, tačiau jos pamokos nuo 8-ojo dešimtmečio buvo pamirštos. Šiandien, kaip niekad aktualūs pavyzdžiai, išnyko iš akademinių ekonomikos mokymo programų ir ekonomistų diskurso:
„Vienas iš jų – „taupumo paradoksas“, kuris ilgus metus labai išsamiai dėstytas įvadiniame ekonomikos kurse, net jei menkstant prisiminimams apie Didžią ją depresiją jo svarba ir nyko. Šio paradokso esmė tokia: sakykime, visi vienu metu stengiasi kuo daugiau sutaupyti. Tada galite tikėtis, kad ši plintanti taupymo aistra virsta augančiomis investicijomis – naujais fabrikais, verslo ar prekybos centrais ir panašiai – ir tai galiausiai padidins būsimą turtą. Tačiau jei ekonomika susitraukusi, tai visiems pradėjus daugiau taupyti (tad mažiau išlaidauti) stebimas tik tolesnis pajamų mažėjimas ir ekonomikos traukimasis. Ir kai ekonomika dar labiau nusmunka, verslas investuoja mažiau, o ne daugiau: bandydami sutaupyti daugiau kaip atskiri asmenys, vartotojai galų gale bendrai sutaupo mažiau.”
Skatinti, o ne taupyti
Kertinė knygos autoriaus idėja – sunkiais laikais vyriausybės turi kurti ekonomikos skatinimo planus. Vienas tokių – Baracko Obamos administracijos planas, įgyvendintas po 2008 m. rinkimų: „Tiesą sakant, Obamos administracija sukūrė ir įgyvendino paskatų planą, vadinamą jį Amerikos atsigavimo ir naujų investicijų įstatymą. Deja, pateiktas planas, kurio apimtis siekė 787 milijardus dolerių, akivaizdžiai buvo pernelyg kuklus, palyginti su tikslais, kuriuos jis turėjo pasiekti. Šis planas, žinoma, recesiją sušvelnino, bet jo toli gražu nepakako, kad būtų atkurtas visiškas užimtumas ar bent išryškėtų būtina pažanga. Dar blogiau tai, kad paskatų plano nesėkmė rinkėjų akyse diskreditavo visą vyriausybės išlaidų panaudojimo darbo vietoms kurti koncepciją. Tad Obamos administracija nebeturėjo galimybės pakartoti savo veiksmų.”
Kertinė knygos autoriaus idėja – sunkiais laikais vyriausybės turi kurti ekonomikos skatinimo planus.
Knygos autorius aktyviai dalyvauja priešrinkiminiuose JAV politikos ir ekonomikos debatuose. P. Krugmanas, būdamas respublikonų kandidatų Mitto Romney ir Paulo Ryano siūlomos ekonominės politikos, primenančios Europoje populiarią „taupymo politiką“, oponentas, kone kasdien aštriai pasisako „New York Times Op-ed” (alternatyvaus vedamojo) skirsnyje.
Knyga bus pristatyta Vilniaus knygų festivalyje
P. Krugmanas (gim. 1953 m.) – žydų emigrantų, kilusių iš Brest Litovsko, sūnus, Princetono universiteto, Woodrowo Wilsono Tarptautinių ir viešųjų reikalų mokyklos ir Londono Ekonomikos mokyklos profesorius. Nobelio premija 2008 m. jam įteikta už darbus kuriant „Naująją prekybos teoriją“ ir „Naująją ekonominę geografiją“, kurios pakeitė ligtolines pasaulio prekybą ir ekonominę geografiją aiškinusias teorijas. Jis ištyrė masto ekonomiją ir vartotojų preferencijas renkantis paslaugų bei prekių įvairovę ir taip paaiškino tarptautinės prekybos modelius, geografinę turto ir gerovės koncentraciją. Jis taip pat sukūrė „likvidumo spąstų“ teoriją, paaiškinusią 10-ojo dešimtmečio Japonijos ekonominio sąstingio dinamiką. P. Krugmanas yra daugiau nei 20 knygų ir daugiau nei 200 mokslinių straipsnių autorius. Jis šiuo metu yra vienas iš pasaulyje labiausiai cituojamų ekonomistų ir vienas iš įtakingiausių JAV intelektualų.
P. Krugmano knyga „Įveikime ekonominę depresiją!“ bus pristatyta 2012 m. rugsėjo 15 d. 18 val. Vilniaus knygų festivalyje. Knygos pristatymui skirtoje aštrioje diskusijoje dalyvaus knygos vertėja ekonomistė Aušra Maldeikienė, Lietuvos banko ekonomistas Raimundas Kuodis, „Swedbank” ekonomistas Nerijus Mačiulis ir kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa” analitikas Stasys Jakeliūnas. Diskusiją moderuos „Kitų knygų” leidėjas Gediminas Baranauskas.
„Kitų knygų” informacija
