Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 10d. 10:05

Verslo idėja Juozui nusileido tiesiai iš dangaus: „Be proto bijojau aukščio“

Jonas Varanka organizuoja skrydžius oro balionu
Asmeninio archyvo nuotr. / Juozas Varanka organizuoja skrydžius oro balionu
Juozui Varankai iš Marijampolės verslo idėja, galima sakyti, nusileido tiesiai iš dangaus. Ir tai – visai ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Karšto oro balionais žmones skraidinantis J.Varanka sako, kad jo verslo istorijoje būta ir keistų sutapimų. Pavyzdžiui, kai atsisakius pasiūlymo padėti vienai oreivių komandai varžybose, jų balionas netikėtai nusileido prie pat Juozo.

J.Varanka licenciją skirsti oro balionu turi dvejus metus, o komercinius skrydžius organizuoja metus. Daug planų ateičiai turintis verslininkas apie šią savo veiklą gali pasakoti be atokvėpio.

– Juozai, prieš pradedant komercinę veiklą oro balionai turbūt buvo jūsų pomėgis?

– Ne visai, nes ėjau laikyti licenciją jau žinodamas, kad vykdysiu komercinius skrydžius, norėsiu užsiimti komercija. Skraidyti tik savo malonumui yra gana brangu.

– Kodėl apskritai atsirado toks noras – skraidyti?

– Maždaug prieš 16 metų man teko vieną kartą skristi oro balionu. Ir nuo to laiko aš vis žiūrėdavau į juos, matydavau. Ir galvodavau, kad būtų faina daugiau.

– Vieno karto užteko, kad įsimylėtumėte?

– Užteko, kad labiau atkreipčiau dėmesį. Prieš kokius šešerius metus Marijampolėje vyko karšto oro balionų jaunimo pasaulio čempionatas. Taip nutiko, kad viena pažįstama manęs paprašė padėti brazilams, būti jų žemės komandoje. Tada aš atsisakiau, nes nemėgstu įsipareigojimų, o sutikus tektų įsipareigoti savaitei – tiek laiko vyko čempionatas. Be to, labai anksti keltis, o vakarinis skrydis – labai vėlai. Pagalvojau, kad nenoriu.

Tos pačios dienos vakarą išvažiavome su drauge į miestą pasižiūrėti balionų. Nutiko taip, kad tas pats brazilas, kurio komandoje turėjau būti, nusileido prie mūsų, o jo komanda dar nebuvo atvažiavusi. Priėjau padėti. Jis man ir sako: mes labai ieškome žemės komandos nario, gal gali padėti visą savaitę? Išsiaiškinome, kad man ir siūlė padėti būtent jiems. Kai tą pačią dieną antras žmogus to paties klausia – reikia sutikti.

– Tarsi kažkoks ženklas.

– Turbūt taip. Visą savaitę jiems padėjau ir tuo tąsyk viskas baigėsi. Praėjus porai metų to paties brazilo sesuo dalyvavo analogiškame čempionate Lenkijoje. Paskambino man, paklausė, ar negalėčiau padėti. Tada gana greitai sutikau ir jau po tos savaitės žinojau, kad kitas žingsnis - pačiam eiti mokytis oreivystės.

Grįžęs iš Lenkijos susižinojau, kas Lietuvoje ruošia oro balionų pilotus, pasiskambinau, paklausinėjau. Buvo ruduo, tad mokymai turėjo būti jau tik kitais metais.

Atėjo žiema, o mes su drauge kiekvieną žiemą važiuojame mėnesiui į Vietnamą. Tačiau tą žiemą prieš kelionę pajutau, kad kakle atsirado guzas.

Nulėkiau pas gydytojus, paaiškėjo, kad vėžio metastazės. Mane operavo. Žinot, tai buvo sunkus laikas. Pora operacijų, ligoninė...

Po antrosios operacijos, jau išėjęs iš ligoninės, sulaukiau skambučio iš balionų mokyklos. Sako: paprastai rudenį darom mokymus, bet šį kartą taip nutiko, kad darom pirmadienį. Gal nori prisijungti?

Ilgai negalvojęs sutikau. Kai rudenį kalbėjau, šiek tiek išgąsdino kaina, nes visgi tai nepigus dalykas. Bet tąsyk, po operacijų, man reikėjo kažkokio užsiėmimo galvai, mintims nukreipti. Visą kursą praėjau kaip įmanoma greičiau.

– Kiek trunka kursas?

– Teorija – gerus du mėnesius, nes yra aštuoni skirtingi dalykai. Prabėgau visą teoriją, tada mokykliniai ir valstybiniai egzaminai, o po to – skraidymas.

Skraidyti iš pradžių maniau neskubat, taupydamas, nes, kaip jau supratot, esu suvalkietis. Bet praskridus pirmą kartą pamaniau, kad koks gi skirtumas? Tuo metu pinigai jau buvo trečioje ar ketvirtoje vietoje, dėl ko sukau galvą. Nutariau, kad einu ir viską darau čia ir dabar.

Per mėnesį ar du suskraidžiau visas valandas, kiek reikėjo ir atsiėmiau licenciją. Tačiau tik ją gavus negalima vykdyti komercinės veiklos – reikia, kaip orlaivio vadui, susirinkti mažiausiai 50 valandų, o jau tada išsilaikyti licenciją komercinei veiklai. Šokau skraidyti su draugais, su pažįstamais, giminėmis, kurie tik norėjo, kurie padengdavo skrydžio išlaidas. Visus iš eilės skraidinau.

Per mėnesį ar du suskraidžiau visas valandas, kiek reikėjo ir atsiėmiau licenciją.

– Ko moko teorinėje dalyje?

– Meteorologija, oro teisė, navigacija, žmogaus galimybių ribos, baliono sandara.

– O ko moko kalbant apie žmogaus galimybių ribas?

– Pavyzdžiui, nuo kokio aukščio reikalingas deguonis, kiek tu gali pakilti į viršų be papildomo deguonies. Arba nardymas ir skrydis – kad jie nėra suderinami, ir jei jūs prieš tai nardėt – tam tikrą laiką negalit skristi.

Jūs turbūt daugybę kartų skridot lėktuvu ir kiekvieną kartą paspaudėt, kad perskaitėt taisykles, nors neskaitėt. Ir ten parašyta, kad po nardymo skristi negalima. Priklauso, koks tai nardymas, bet kilti aukštyn negalima 12–24 valandas. Pavojinga sveikatai.

– Minėjot, kad gavęs licenciją skraidinot visus iš eilės. Balioną turėjot savo?

– Balioną tada ir dabar nuomojuosi. Kadangi esu didelis tinginys, tai nuoma šiuo atveju man paprasčiau. Be to, skrendi – susimoki, neskrendi – nemoki. Taip ir skraidau iki šiol.

Asmeninio archyvo nuotr. /Juozas Varanka organizuoja skrydžius oro balionu
Asmeninio archyvo nuotr. /Juozas Varanka organizuoja skrydžius oro balionu

– Atleiskit už klausimą, tačiau ar bičiuliai, giminės, draugai nebijojo skristi su žmogumi, neturinčiu daug skraidymo patirties?

– Buvo tokių, kurie sakė: gal tu dar paskraidyk, tada aš skrisiu. Bet pats pirmas skrydis atsiėmus licenciją... Parlėkiau namo visas patenkintas ir draugams pasakojau. O jie: taigi varom skrist! Jau kitą dieną nuvažiavu į Vilnių, išsinuomojau balioną, grįžau į Marijampolę ir skridom.

Kai kurie bijojo, o kai kurie sakė priešingai, kad reikia skristi: „Kol tu dar šviežias, kol dar pats bijai ir tavo ribos yra kitokios.“

Ir taip, iš pradžių tu labiau saugaisi, nei tas, kuris turi didelę patirtį. Taip yra ir su automobilio vairavimu, ir su kitais dalykais. Kuo didesnę patirtį žmogus turi, tuo jis mėgsta arčiau ribos ir kartais netyčia tą ribą peržengia.

– O jūs pats nebijojote pradėti?

– Aš visą laiką be proto bijojau aukščio. Netgi – kaip tyčia – pati pirma paskaita buvo viename iš senųjų barakų, kur balkonas kokių 50 centimetrų pločio, o turėklas – žemas. Mes per pertrauką visi išėjome į balkoną ir aš supratau, kad... Aš iš karto savęs paklausiau, ką aš čia veikiu? Nes man jau balkone baisu baisiai, o ką aš darysiu, kai reikės skristi?

Baimė buvo, kai kilau per pirmą mokomąjį skrydį.

Bet viskas praėjo. Baimė buvo, kai kilau per pirmą mokomąjį skrydį. Paskui kiekvieną kartą kylant būdavo baimė, kai pirmas kelias minutes viena ranka valdai balioną, kita – laikaisi pats. O tada atsipalaiduoji ir mėgaujiesi.

Tą patį aš dabar matau žmonėse, kurie skrenda pirmą kartą. Bet po 5 ar 10 minučių skrydžio žmogus, bijantis aukščio, baimę pamiršta. Sako: o juk į apžvalgos bokštą bijau lipti.

– Kodėl taip yra, kur dingsta baimė?

– Abi kojos yra stabiliai padėtos. Lipant, pavyzdžiui, į apžvalgos bokštą svoris kinta – nuo vienos ant kitos kojos. Kitas dalykas, balione yra virš metro krepšio aukštis. Žmogus patogiai atsistoja, jis gali patogiai laikytis ir ta baimė gal greičiau praeina.

– Kaip jums atrodo, kur skrydžio grožis?

– Pirmas dalykas, oro balionas skrenda ryte arba vakare. Kai saulė pateka ir viena valanda iki saulėlydžio yra auksinės valandos. Kai saulė jau žemai, šešėliai visur... Be to, mūsų akys įpratusios viską matyti nuo žemės, dažnai mes matome tuos pačius vaizdus, kur dažniausiai būname.

Kodėl, kai nuvažiuoji į kitą šalį, viskas būna gražu? Nes mes nepripratę. Kai pakyli balionu, pamatai viską kitu kampu, kai teka ar leidžiasi saulė, gamtą – sunku patikėti, kad galėtų būti žmogus, kuriam tai nepatiktų.

– Skraidot tik Marijampolėje?

– Ne, važinėju po visą Lietuvą. Jei kompanija užpildo skrydį ir visą balioną – galiu važiuoti bet kur Lietuvoje.

Asmeninio archyvo nuotr. /Juozas Varanka organizuoja skrydžius oro balionu
Asmeninio archyvo nuotr. /Juozas Varanka organizuoja skrydžius oro balionu

– Kaip atradot klientus, kaip viešinote savo veiklą?

– Kol kas ir nuo pat pradžių viskas – per feisbuką, turime sukūrę puslapį.

– O kaip patekote į „Swedbank“ bendruomenę „Kiekvienas gali“?

– Pats esu šio banko klientas, įmonės sąskaita – irgi šiame banke. O kartą, prisijungiant, pamačiau siūlymą užpildyti anketą. Aš ją ir užpildžiau.

Tapkite ir jūs „Kiekvienas gali“ bendruomenės nariu!

– Savo veiklą plėsite?

– Taip, būtinai. Jau pradėjau ruoštis skraidyti aukštesnės klasės balionu. Jie yra suskirstyti į keturias grupes nuo A iki D. A – patys mažiausi, tokiu dabar ir skraidau, bet įpusėjau įvykdyti B klasei keliamus reikalavimus. Tam reikia mažiausiai 100 valandų ir kelių skrydžių su instruktoriumi būtent su didesniu balionu. Po to eini atnaujinti savo licencijos. Įsigyti balioną – taip pat artimuose planuose.

– Įdomu, kiek kainuoja karšto oro balionas?

– Kaip ir automobilis – nuo-iki. Pats mažiausias sportinis balionas su pilnu komplektu – nuo 30–40 tūkstančių eurų.

– Visai nemažai.

– Atrodo, kad tai yra medžiagos gabalas, bet, visų pirma, tos medžiagos yra labai daug. Balionėlis, kuriuo aš skraidau ir kuriuo galima skraidinti 5 keleivius, yra 3,4 tūkst. kubinių metrų. Medžiagos – apie 1000 kvadratinių metrų. Pagal savo namų kvadratūrą galit palyginti, kas yra 1000 kvadratinių metrų.

Kitas dalykas, tai yra aviacija – viskas iš karto brangiau.

– O brangiausias oro balionas?

– Sunku pasakyti. Oro balionas gali kainuoti ir 100, ir 150 tūkstančių eurų. Be to, jų yra ir įvairių formų – pilies, atsuktuvo, mikimauzo. Ten kainos vėl kitos.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Remiamas turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mano kiemas

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

03:45
36:33
02:43

Esports namai

Grožio programa 360°

URBAN˙/

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką