Neseniai nuo darbų teko atsitraukti, nes savaitei buvo išvykęs į Briuselį ir dalyvavo gabiausių pasaulio jaunuolių konferencijoje „Youth Ag-Summit“, kurioje 100 jaunų žmonių iš viso pasaulio diskutavo bei bandė atrasti tvaraus vystymosi sprendimus ir ieškoti atsakymų, kaip 2050 metais išmaitinti 10 milijardų Žemės gyventojų.
– Arnai, kad dalyvautumei šioje konferencijoje, turėjai parašyti esė su savo idėja, kaip spręsti tvarios visuomenės iššūkius. Koks buvo tavo siūlymas?
– Nusprendžiau rašyti nacionaliniu lygiu ir atsižvelgti į problemas, esančias Lietuvoje. Manau, kad daliai Lietuvos ūkininkų reikia išsilavinimo, nes kartais patirties ir praktikos nepakanka. Žinios padėtų jiems labiau suprasti ir tausoti dirvožemį, diegti naujoves ir išnaudoti turimus resursus efektyviau. Kadangi pats studijuoju agronomiją – šią situaciją galiu nors šiek tiek pagerinti dalindamasis įgytomis žiniomis su ūkininkaujančiais žmonėmis.
Kita problema – visuomenės požiūris į žemės ūkį. Neretai visuomenė įsivaizduoja žemės ūkį tokį patį, koks jis buvo XX a. pabaigoje, nors iš tiesų labai pažengta pirmyn. Norisi, kad žmonių požiūris keistųsi, o žinios plėstųsi, jie galėtų pažinti ir suprasti šios srities romantiką, žavesį, bei suvoktų, kad būtent žemės ūkis yra kiekvieno į burną įdedamo maisto pradžia.
Todėl noriu prisidėti prie sklaidos apie žemės ūkį didinimo visuomenėje ir planuoju sukurti „Facebook“ puslapį, kuriame ūkininkai ir prijaučiantys žemės ūkiui dalintųsi gerosiomis praktikomis.
Na ir paskutinis dalykas – tai sąmoningas vartojimas. Norėčiau paskatinti žmones gyventi neišmetant maisto produktų.
– Papasakok plačiau. Jei žemės ūkis nebėra toks, kaip XX amžiaus pabaigoje, tai kokios technologijos naudojamos ūkyje?
– Ūkiuose naudojama viskas – nuo programėlių telefone iki dronų, kuriais stebima situacija laukuose. Jei visi kalba apie elektromobilius, bepilotes ar autonominio vairavimo mašinas, tai tokie traktoriai jau važiuoja laukais, kurie naviguoja milimetrų tikslumu. Pats ūkio modernizavimas labai priklauso nuo ūkio dydžio ir gebėjimo efektyviai išnaudoti turimus resursus.
– Matyt daugelis į žemės ūkį nesižvalgo, nes tai labai lokalus verslas?
– Galėčiau paprieštarauti. Manau, kad bent maža dalis iš mano užaugintų žirnių pasiekia Indiją, pupos – Egiptą. O ūkyje naudojami augalų apsaugos produktai pagaminti JAV arba Vokietijoje, tad tarptautiškumo versle yra.
– O ar kaime turi draugų?
– Yra keletas, bet jaunimas kaime nėra linkęs likti, tad norėdamas susitikti su likusiais važiuoju į Vilnių, arba į Kauną, iki kurio man tik valanda kelio. Kai pagalvoji, Vilniuje tiek sugaištama, kai keliaujama per spūstis. Taigi nors atstumas didesnis, tačiau kelionė užima tiek pat laiko. Nereikia pamiršti, kad mes visi dabar esame pakankamai gerai susijungę virtualiais tinklais, tad čia ne problema.
– Gali būti, kad daugelis galvoja, jog ūkininku tau būti lengva, kadangi tėtis ūkininkas. Kaip yra iš tikrųjų?
– Mano tėtis iš tikrųjų visiškai nenorėjo, kad aš būčiau ūkininkas. Jo įsivaizdavimu, turėjau važiuoti į miestą ir dirbti kokioje nors didelėje kompanijoje. Taip pat jaučiu, kad išsilavinimas žemės ūkyje leidžia nuveikti daug daugiau nei tik patirtis. Taigi, man šioje srityje padeda labiau įgytos žinios nei šeiminė padėtis. Žemės ūkis man patinka nuo mažens, jaučiu aistrą šiai sričiai. Konfucijus yra pasakęs – pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti. Tą aš ir darau.
– Kokie tavo ateities planai?
– Aš labai norėčiau padidinti Lietuvos žemės ūkio produktyvumą. Norėčiau atrasti alternatyvią žemės ūkio kultūrą ar būdą, kaip iš turimų resursų sugeneruoti didesnę naudą. Kaip tik dabar universitete rašau savo bakalaurinį darbą apie alternatyvų augalą – sėjamąją judrą. Planuoju šią temą plėtoti ir ateityje: tiek akademijoje, tiek praktikoje. Manau, kad labai svarbu dalintis patirtimi ir žiniomis su kitais, su kaimynais, nes tai prisideda prie našumo didinimo: kad mažiau alindami žemę sugebėtume užauginti daugiau.
