„Hof Ten Bosch“ ūkį šiuo metu valdo du broliai – Janas ir Josse Peetersai. Kaip patys sako, jie yra ketvirtos kartos ūkininkai, mat ūkis netoli Briuselio šeimai priklauso šiek tiek daugiau nei pusę amžiaus. Be to, šiuose laukuose jų proproseneliai pradėjo darbuotis maždaug 1890 metais.
Šeimos verslui jau šimtą metų
Kai atvykau į šį ūkį, abu broliai nuiminėjo bulvių derlių, todėl apie savo veiklą papasakoti sutiko vienas iš jų – Janas. Josse, pasitikęs atvykusius svečius ir juos pasveikinęs, nukulniavo atgal į laukus.
„Mano tėvai šį ūkį įsigijo 1962 m., o anksčiau proseneliai nuomojo iš tuometinio savininko. Mano brolis čia dirbti pradėjo 1980 metais, o aš prisijungiau 1988. Prieš tai dirbau virėju, o mano brolis norėjo investuoti ir auginti bulves, tačiau to padaryti vienas negalėjo, todėl manęs paprašė prisidėti. Nuo to laiko dirbame kartu“, – 15min pasakojo Janas Peetersas.
Anot jo, nors teko kiek pakeisti veiklos pobūdį ir prisijungti prie brolio, aistra maisto gamybai niekur nedingo.
„Iš pradžių nepasirinkau ūkininko kelio, kaip tą padarė mano brolis, nes visada mėgau gaminti. Ir nors šiuo metu užsiimu žemės ūkiu, vis tiek pomėgis gaminti niekur nedingo“, – pasakojo J.Peetersas.
Šiuo metu du vyrai valdo 140 hektarų ploto ūkį – 100 ha priklauso jiems, o dar 40 kasmet nuomoja šiek tiek skirtingose vietose. Šiuo metu ūkininkai apie 60 ha plote augina bulves, taip pat cukranendres, kukurūzus ir aliejinius rapsus.
„Didžiąją dalį produkcijos tiekiame gamintojams – mes užauginame, jie pagamina. Būtent tokį verslo modelį esame pasirinkę, nes esame tiesiog ūkininkai. Tiesa, auginame dar ir kriaušes, kurias parduodame turguje“, – kalbėjo J.Peetersas.
Visas ūkis – mechanizuotas, o papildomų darbuotojų broliams prireikia tik nurenkant derlių. Nuimant bulves pasamdomi papildomai keturi žmonės, o vaisiams – iki 20, kurie dirba iki savaitės.
„Mūsų ūkis tokio paties dydžio jau 50 metų ir plėstis neketiname. Galima čia padoriai užsidirbti pragyvenimui. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kokios rūšies augalus augini, mūsų atveju didžioji dalis yra bulvės“, – 15min sakė J.Peetersas.
Didžiuojasi dirbdami su „Lays“
Ūkio pasididžiavimas – sandoris su bulvių traškučių gamintojais „Lays“. Ūkininkai su šia pasauline kompanija dirba nuo 2000 metų.
„Iki 2000 metų auginome bulves, skirtas gaminti tik gruzdintoms bulvytėms, tačiau dabar iš mūsų bulvių gaminami traškučiai. Mūsų bulvės keliauja į vakarinę Belgijos dalį, kur yra „Lays“ gamykla. Esame patenkinti šia sutartimi“, – teigė J.Peetersas.
Anot jo, bendradarbiavimas su šia pasauline kompanija prasidėjo netikėtai. Belgijoje esanti gamykla ieškojo naujų partnerių ir sandorį jiems pasiūlė pažįstami tarpininkai. Būtent siekiant patenkinti bendrovės poreikius teko investuoti į naują sandėlį.
„Investicija atsipirko, mat ne tiek daug ūkininkų dirba su šia gamykla. Pavyzdžiui, iš mūsų ūkyje užaugintų bulvių šioje gamykloje pagaminama apie 20 proc. produkcijos“, – kalbėjo J.Peetersas.
Žemė kaip buto nuoma – palik kaip radai
Ūkininkai stengiasi auginti taip, kad nenualintų dirvožemio ir iš šios žemės jų vaikai bei anūkai taip pat galėtų užsidirbti pragyvenimui.
„Kai nuomojatės butą, privalote išsikraustydami jį palikti tokios pačios būklės, kaip ir atsikraustant. Lygiai tas pats galioja ir dirvožemiui. Netausojant žemės, ilgainiui joje nebus galima nieko sodinti, ir ką tuomet kita karta darys, kai dirvožemis bus negyvybingas? Jeigu norime, iš vieno hektaro galime užauginti 80–100 tonų bulvių kasmet, bet to nedarome, nes jeigu vienais metais derlius bus itin didelis, tikėtina, kad kitąmet jo apskritai neturėsime. Todėl verta sumažinti apsukas ir apsiriboti 50–60 tonų iš vieno hektaro, nei prarasti žemę ir po 20–30 metų nesugebėti joje nieko auginti. Privalome mąstyti apie ateitį“, – akcentavo J.Peetersas.
Tiesa, anot jo, šiuo metu ūkininkai susiduria su kita problema – didžiuliais tempais augančiomis žemės kainomis, kai produkcijos kaina tokiais greitais tempais nekyla. J.Peeterso įsitikinimu, gretimoje ateityje visi nedideli, 20–30 ha ūkiai išnyks, nes juos susipirks didieji ūkiai.
„Ant žemės galima vykdyti įvairią veiklą – auginti ką nors ar urbanizuoti, nes juk žmonėms reikia kur gyventi. Kuo toliau, tuo daugiau žemėje gyvens žmonių – kur jie gyvens? Jie atims vis daugiau žemės iš ūkininkų. Mes jau dabar prarandame žemę nekilnojamojo turto sektoriui. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad Vokietijoje kiekvieną dieną žemės ūkis praranda apie 80 ha, Briuselyje ši problema kiek mažesnė, kasdien prarandame po 6 ha“, – kalbėjo J.Peetersas.
