Įkūrė pieno ūkį
Mindaugas Kazlauskas ūkį perėmė iš savo tėvų ir nuo pat pradžių laikė melžiamas karves. „Ūkininkavimo pradžioje technikos neturėjome. Laikėme keturias karves ir dirbome apie 30 ha žemės“, – pienininko kelią mena vyras. Ūkininkas pasakojo, kad kiekvienais metais ūkį plėtė, pirko žemę ir įvairią techniką. Pasak M.Kazlausko, naudodamasis KPP lėšomis, jis modernizavo ūkį ir, kaip įvardijo, „lipo kopėčiomis į viršų“.
Išlaikė karves
Audronė Kazlauskienė pastebėjo, kad aplinkiniuose kaimuose nebeliko karvių. Ji teigė, kad jei ne pieno perdirbimas, jie taip pat būtų atsisakę gyvulių. „Pieno supirkimo kainos – žemos, todėl parduoti pieną – nuostolinga. Iš to nepragyvensi, tik bankrutuosi“, – teigė Petronių kaimo ūkininkė. Ji pridūrė, kad vienintelis jų išsigelbėjimas buvo pieno perdirbimas. Apie tai sutuoktiniai visą laiką galvojo. Ankstesniais metais parama ūkyje pagaminto pieno perdirbimui ir tiekimui rinkai nebuvo teikiama, todėl „tik atsiradus tokiai paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą iš karto joje sudalyvavome. Tai buvo nedidelis projektas“, – sakė A.Kazlauskienė. Šeima pagal šį projektą įsigijo 200 litrų katilą pienui virti, šaldytuvą bei vitrinas, maišytuvą ir kitų papildomų įrankių gamybai.
Išplėtė bandą
M. ir A.Kazlauskai akcentavo, kad perdirbdami pieną jie gauna žymiai didesnes pajamas nei tie, kurie pieną parduoda perdirbimo įmonėms. Petronių kaimo ūkininkai sakė, kad dėl gaminamos produkcijos jie galėjo išplėsti melžiamų karvių bandą. Šiuo metu jie laiko šešiolika gyvulių. „Pasirinkome darbo modelį – šeimos ūkį. Kiek darbų įstengiame nuveikti, tiek jų ir padarome. Didesnio kiekio pieno perdirbti nepajėgtume. Todėl ateityje karvių bandos plėsti neketiname“, – teigė pieno ūkio šeimininkai.
Sunkus darbas
Pieno perdirbimas – imli darbui žemės ūkio gamybos šaka. Dirbti su gyvuliais yra sunkus ir atsakingas kasdienis triūsas. Todėl tik modernizavus ūkį jų darbas palengvėjo. „Dabar mūsų darbo laikas sutrumpėjo. O laikas yra pinigai. Kai nebuvome įsigiję perdirbimo įrangos, dirbdavome visą darbo dieną, nuo pat ankstyvo ryto iki nakties, nes tekdavo paruošti ir ryte, ir vakare surinktą pieną“, – pasakojo Audronė. Ūkininkė teigė, kad dabar tą patį 200 litrų pieno kiekį ji sutvarko per trigubai trumpesnį laiką. Pasak pašnekovės, ant viryklės jai tekdavo pieną virinti tris–keturias valandas, dabar šis darbas virimo katile atliekamas per valandą.
Platus asortimentas
A.Kazlauskienė neskaičiuoja, kiek pagamina produkcijos. Tačiau jos asortimentas – platus: pienas, grietinė, sviestas, jogurtas, varškė, sūriai. Ūkininkė pagamina daugiau nei 20 rūšių sūrių. Didžiausias kiekis sūrių pagaminamas iš saldaus pieno, mažesnė dalis – iš rauginto. Iš saldaus pieno gaminami natūralūs sūriai, desertiniai su įvairiais priedais: razinomis, spanguolėmis, abrikosais ir t.t. ir su prieskoniais: česnakais, peletrūnais, kmynais. Vartotojai taip pat mėgsta keptus ir rūkytus sūrius. „Pavasarį ir vasarą labai išauga grietinės poreikis. Ją Ukmergės turgavietėje greičiausiai ir parduodu. Kai atvykstu prekiauti, manęs jau laukia pirkėjų eilutė. Kartais ne visiems jos ir pakanka. Sviestas taip pat yra labai paklausus“, – pasakojo moteris. Petronių kaimo ūkininkė savo produkciją parduoda tik Ukmergės turgavietėje. Vasaros metu savo produkciją ji pristato ir įvairiose mugėse.
Rekomenduoja dalyvauti
M. ir A.Kazlauskai pieno ūkio šeimininkams patarė pasinaudoti 2014–2020 metų KPP parama. „Jei perdirbsite pieną, būsite nepriklausomi nuo supirkėjų, kurie moka tiek, kiek jie nori. Gamindami produkciją patys sau būsite ponai ir nuo nieko nepriklausysite. Kai aš pagaminu produktą, pati nustatau kainą ir pati esu direktorė“, – tvirtino A.Kazlauskienė.
Visą informaciją apie Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos paramą žemės ūkiui ir kaimui galite rasti čia: www.zum.lrv.lt ir www.ismanuskaimas.lt.
