Pagrindiniai kaimo raidą formuojantys veiksniai susiję tiek su politiniais sprendimais, tiek su turimų išteklių darniu valdymu. Ekonomine prasme svarbiausi ištekliai yra žemė ir žmonės. Šiandien bendrojo Lietuvos teritorijos plano rengimo kontekste būtina žinoti, kuriuos žemės plotus skiriame augalininkystei, kuriuos energetinių augalų gamybai ar miškams. Kaimo sociodemografinę situaciją apibūdina ne tik gyventojų skaičius ir amžius, bet ir jų išsilavinimas, gebėjimas naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, kurti inovacijas.
2017 m. Lietuvos kaime gyveno daugiau kaip 900 tūkst. žmonių, o prieš dešimtmetį 2008 metais jų buvo 1,1 mln.
Statistika rodo, kad gyventojų skaičius kaime nuolat mažėja. 2017 m. Lietuvos kaime gyveno daugiau kaip 900 tūkst. žmonių, o prieš dešimtmetį 2008 metais jų buvo 1,1 mln.
Didelė emigracija iš kaimo yra viena iš svarbiausių problemų. Vieno emigranto keliaujančio į Angliją, paklausus, kokios paramos ar pagalbos jam reikėtų norint apsispręsti ir sugrįžti į Lietuvos kaimą ir čia pradėti vystyti verslą, jis tik gūžčiojo pečiais. Anot jo, pirmiausia reikia priemonių grįžti į Lietuvą, nes Didžioji Britanija atrodo patrauklesnė vieta verslui vystyti.
Tinkama erdvė pradėti naują verslą?
Natūraliai kyla klausimas, ar kaimo teritorija vis dar yra tinkama erdvė pradėti naują verslą ar čia vienintelis galimas verslas tik siejasi su žemės ūkio produktų gamyba. Tačiau į kaimą atsikeliantys miestiečiai naujakūriai leidžia klausti ir kitaip – kokios vietovės savybės lemia, kad čia atrandama geresnė gyvenimo kokybė. Kaimo teritorijų atgimimui turi įtakos supratimas, kad ši konkreti vietovė iš žemės ūkio gamybos tampa laisvalaikio erdve. Tuomet kyla noras čia įsigyti antruosius namus, vystyti kaimo turizmo verslą ar suteikti kitas paslaugas konkrečios vietovės lankytojams. Pasaulyje populiarėja turistus priimančios kaimo bendruomenės, pristatančios vietinės gamybos maisto produktus, autentiškus amatininkų dirbinius ar tradicinį gyvenimo būdą.
Šiandien vis populiaresnės tampa ir įvairios socialinės inovacijos, padedančios bendradarbiauti, formuoti vietovės tapatumą ir bendruomenės socialinį kapitalą. Tokių inovacijų pavyzdžiai yra bendruomeniniai maisto centrai, leidžiantys vartotojams žinoti apie produkto, kurį jie įsigyja kilmę. Į globalizacijos ir klimato kaitos keliamas problemas atsakymo ieško ekokaimų bendruomenės, biodinaminiai ūkiai ir teminiai maisto kaimai.
Žemės ūkio ministro Giedriaus Surplio ir suformuotos naujos ministerijos politinės komandos laukia nemažai iššūkių. Jau visi suprantame tokias išorines grėsmes kaip klimato kaita (dėl birželio mėn. sausros teko kreiptis į Europos Komisiją ir prašyti lengvatų ūkininkams), globalios rinkos taisyklės (čia galima tik pasidžiaugti, kad užsienio prekybos balansas žemės ūkyje yra teigiamas ir 2016 m. siekė beveik 1 mlrd. Eurų). Pagrindiniai vietiniai iššūkiai susiję su kaimiškų regionų gyvybingumo išsaugojimu, kaimo ir miesto gyventojų pajamų nelygybės mažinimu.
Žinoma tiesa, kad žemės ūkio politika turėtų užtikrinti tvarų augimą, ir būtų lanksti reaguoti į iškylančius iššūkius. Tačiau visuomet reikia atsižvelgti į socialinius ir gamtinius įvairių kaimo vietovių skirtumus. Tad kokie pagrindiniai kaimo plėtros prioritetai?
Pagrindiniai kaimo plėtros prioritetai
Pirmiausia – aiški vizija. Žemės ūkio ir kaimo plėtros Baltoji knyga turėtų pateikti atsakymus į svarbiausius kaimo plėtros ir žemės ūkio klausimus, susijusius su žemės ūkio ir kaimo plėtros tikslais, užtikrinti darnią ir ekonomine logika pagrįstą kaimiškųjų regionų plėtrą. Išskirtų skirtingų kaimo regionų specializacija ir plėtros prioritetai turėtų parodyti perspektyviausias konkrečios teritorijos žemės ūkio ir kaimo plėtros sritis. Baltoji knyga nebus dar vienas strateginis dokumentas įdėtas į stalčių, jos pagrindu bus rengiami strateginiai planai naujai ES finansinei perspektyvai po 2020 metų.
Ir be Baltosios knygos jau ryškėja keletas būtinų veiksmų. Pagrindinė kaimo plėtros politikos formavimo ir paramos teikimo priemonė yra iš ES ir Lietuvos biudžeto finansuojamos Kaimo plėtros programos.
Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programai iš viso skirta 1.978 milijardo eurų.
Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programai iš viso skirta 1.978 milijardo eurų. Šiuo metu jau paprašyta paramos už 1,64 mlrd. Eurų, kas sudaro 83 proc. programai skirtų lėšų, išmokėta paramos suma sudaro 43 proc. visų lėšų. Šios programos priemonių ir atrankos kriterijų peržiūra, administravimo procesų spartinimas ir paprastinimas tampa prioritetu. Likusias programos lėšas reikia panaudoti itin efektyviai.
Parama smulkiems ir vidutiniams ūkiams arba šeimos ūkiams turėtų pagerinti jų efektyvumą ir veiklos produktyvumą. Tokia parama svarbi siekiant išsaugoti kaimiškųjų vietovių gyvybingumą. Žinoma tokiose ūkiuose svarbu diegti ir technologines inovacijas, verslumą. Šiemet smulkiems ūkiams papildomai buvo skirta 15 mln. Eur. paramos. Tai leidžia papildomai paremti 1000 smulkių ūkių (vienam tokiam ūkiui skiriama 15000 Eur parama).
Kad žemės ūkis nebūtų pagrindinis arba didžiausias kaimo gyventojų pajamų šaltinis tiesiog būtina yra diegti naujus verslo modelius, apimančius įvairias paslaugas, regioninio turizmo plėtrą, kooperaciją. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonę, skirtą paremti ekonominės veiklos kūrimą ir plėtrą, galima gauti iki 200 tūkst. eurų paramos, finansuojama iki 50 proc. tinkamų finansuoti išlaidų.
Pareiškėjų ir paramos gavėjų mokymai ir konsultavimas turėtų padėti mažinti įvairias galimas klaidas, paraiškų užpildymo netikslumus. Tai leistų greičiau administruoti gautas paraiškas, spartintų ekonomikos augimą. Žinoma paprastinant administravimą nereikia užmiršti ir galimų sukčiavimo rizikų – dirbtinių sąlygų kūrimo, nepagrįstas išlaidų ir dvigubo finansavimo.
Būtina sėkmingai pabaigti ir jau pradėtus darbus. Vienas jų yra Rizikos valdymo fondo įkūrimas, kuris gelbėtų įvairių ekstremalių įvykių metu ir padėtų stabilizuoti ūkininkų pajamas. Bioekonomikos plėtra galėtų būti viena iš kaimo plėtros sudėtinių dalių. 2017 m. atlikta Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studija parodė, kad žemės ūkis, miškininkystė ir medienos ruoša, taip pat žvejyba ir akvakultūra neabejotinai prisideda prie biomasės gamybos, o pilnutinai biogrįstos apdirbamosios gamybos sektoriuje didžiausią pridėtinę vertę kuria maisto ir gėrimų gamyba. Žemės ūkio atliekos turi įtakos ir bioenergetikos rodikliams.
Prieš tampant žemės ūkio viceministru, atsakingu už kaimo plėtrą, man asmeniškai nemažai teko darbuotis vertinant paramos programų Lietuvos kaimui poveikį, tokių programų rezultatyvumą, naudingumą ir efektyvumą. Visgi Lietuvoje sprendimų priėmimui programų vertinimų rezultatai dar mažai naudojami, dažniausiai politikai remiasi savo išmintimi. Man perėjus į sprendimų priėmėjų (angl. decision maker) gretas, tikiuosi Lietuvos kaimo politikoje naudoti įrodymais grįstus sprendimus, leidžiančius užsibrėžtus tikslus pasiekti efektyviausiai. Lietuvoje dažniausiai prisimename programų biudžetą, vienai ar kitai taip vadinamai priemonei (lietuviškiau būtų vartoti programos dalių pavadinimą) skirtą sumą, pareiškėjų ir paramos gavėjų skaičių. Tačiau mažai kas žino, kad įgyvendinamų paramos programų sėkmė yra matuojama visose ES šalyse vienodais poveikio rodikliais. Iš penkiolikos Lietuvos kaimo plėtros 2014 –2020 metų programos poveikio rodiklių šeši susiję su pajamų iš žemės ūkio veiklos ir produktyvumo skaičiavimais, šeši su aplinkosauga, dar trys su skurdo lygio ir sukuriamų darbo vietų skaičiavimais. Įvertinus 2007-2013 metų kaimui skirtos programos rezultatus nustatyta, kad žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose veikiančių paramos gavėjų našumas buvo atitinkamai 2,36 ir 2,68 tūkst. Eurų didesnis, nei būtų buvęs be programos paramos.
Manoma, kad kaimo plėtrai skiriama parama turi įtakos ir didelės gamtinės vertės teritorijų plėtrai, biologinei įvairovei, vandens ir dirvožemio kokybei. Kaimo paukščių populiacijos indikatoriaus apskaičiavimui naudojami duomenys apie 14 vietinių besiveisiančių paukščių populiacijų (pvz. baltojo gandro, griežlės, pempės, pievinio kalviuko ir kt.) gausą. Žinoma, kad paukščių populiacijoms įtakos turi ir meteorologinės sąlygos, žemės ūkio naudmenų dirbimo pokyčiai, tačiau parama įvairiems aplinkosaugos veiksmams pristabdo neigiamas biologinės įvairovės nykimo tendencijas.
Bendruomeniškumą stiprina supratimas, kad patys bendruomenės nariai yra atsakingi už savo ateitį.
Paramos priemonės būtų neefektyvios be teritorinių kaimo bendruomenių palaikymo. Kas lemia tokių kaimo bendruomenių gyvybiškumą ir plėtrą? Nepaisant besiskiriančio aktyvumo ir iniciatyvumo, skirtingo atsparumo išorinėms negandoms lygmens, bendruomeniškumą stiprina supratimas, kad patys bendruomenės nariai yra atsakingi už savo ateitį. Tad pokyčius kaime lems ne tik vyriausybės požiūris, ministerijos priimti sprendimai, taikomos paramos programos, bet ir aktyvi kaimo bendruomenių, socialinių žemės ūkio partnerių pozicija, noras keisti situaciją ir stiprinti pasididžiavimą savo gyvenamąja vieta ir Lietuvos valstybe, švenčiančia atkūrimo šimtmetį.
Dr. Darius Liutikas – Žemės ūkio viceministras
