Arnas – vienintelis lietuvis, atrinktas dalyvauti Briuselyje, Belgijoje, trečiąjį kartą vykstančioje gabiausių pasaulio jaunuolių konferencijoje „Youth Ag-Summit“, kurioje 100 jaunų žmonių iš viso pasaulio diskutuoja bei bando atrasti sprendimus žemės ūkio, mitybos bei klimato kaitos problemoms. Ši tema jam itin aktuali, nes, kaip apie save sako, yra ūkininkas iš prigimties.
A.Stasaitis 15min pasakojo, kad žemės ūkis jį traukė nuo pat mažų dienų, tačiau kelias iki to nebuvo lengvas.
„Dabar studijuoju Aleksandro Stulginskio universitete agronomiją, o pernai Vilniaus universitete pabaigiau vadybą su rinkodaros specializacija. Įstojus į pirmas studijas mane ištiko šokas, nes studijos buvo pakankamai paprastos ir savęs klausiau: „Ką apskritai čia veikiu?“ Turėjau būti ekonomistu, bet koją pakišo nepasitikėjimas savo jėgomis. Vėliau studijuodamas VU įstojau į agronomiją. Manęs dažnai klausia, kaip sugebėjau studijuoti dviejuose universitetuose, bet aš nežinau, ką atsakyti, kažkaip sugebėjau“, – teigė jis.
Nuo 14-os metų – savarankiškas gyvenimas
Arnas pasakojo, kad tėvai, pamatę jo polinkį į mokslus, sūnų išsiuntė iš kaimo Jurbarko rajone mokytis į miestą – Šiaulius, kur jis gyveno pas gimines. Jau nuo 14-os metų vaikinas gyveno pakankamai savarankišką gyvenimą, mat tėvai – lygiai už 100 kilometrų.
„Vaikystėje buvau mamos vaikas ir visada klausydavau jos, ko tiek ji, tiek giminės iš manęs tikisi. Tačiau staiga tapau labai savarankiškas, nes iš tėvų išėjau 14-os metų, kai mano draugai iš kaimo tai padaro 16-ais metais. Tapau visiškai atsakingas už save ir savo veiksmus. Mane tai įpareigojo, ir jau tada dariau daug ką kitaip nei kiti. Sprendimas taip anksti išvažiuoti mokytis į miestą tapo impulsu siekti būti kitokiu ir daryti daugiau“, – sakė jis.
Vietoje studijų užsienyje – ūkis
Baigęs mokyklą Šiauliuose vaikinas įstojo į Vilniaus universitetą, o vėliau – į agronomiją Aleksandro Stulginskio universitete. Arno teigimu, žemės ūkis jį traukė nuo pat mažumės ir kiekvieną mielą akimirką jis keliaudavo padėti tėčiui darbuotis ūkyje.
„Mano tėvas yra ūkininkas, ir nors jam sekėsi vidutiniškai, visada buvau įsitraukęs į jo veiklą. Nors mokiausi Šiauliuose, kiekvieną mielą savaitgalį grįždavau ir padėdavau tėvui, nes man labai patikdavo laukai, stebėti, kaip viskas auga“, – tikino Arnas.
Nesuviliojo vaikino ir studijos užsienyje, mat trauka kaimui bei žemės ūkiui buvo didesnė.
„Mano visi savaitgaliai būdavo praleidžiami kaime, ūkyje, kur aš tiesiog vaikščiodavau po laukus ir atlikdavau darbus, susijusius su žemės ūkiu. Man jie patinka ir dar neatsibodo“, – kalbėjo jis.
Žemės ūkis – aistra ir pašaukimas
Anot jo, pasirinkti antrą specialybę paskatino noras tobulėti ir išnaudoti savo potencialą, ko nepakako vadybos studijose. Tiesa, vienu metu atrodė, kad šios svajonės vaikinas nepasieks dėl neigiamos visuomenės nuomonės apie ūkininkus.
„Visi žinome situaciją Lietuvoje ir požiūrį į ūkininkus bei visą žemės ūkį – tai nešvarus, sunkus ir juodas darbas. Taip pat, kad tik žmonės be arba su menku išsilavinimu ten lieka ir dirba ir kad žmogus su aukštuoju, tuo labiau su dviem aukštaisiais, jokiu būdu neturėtų to daryti. Bet tai buvo antrasis mano pasirinkimas, dėl to yra šiek tiek kitaip. Nuo pat pirmų dienų universitete pajutau, kad tai yra mano dalykas ir kad tai yra mano aistra, pašaukimas“, – įsitikinęs A.Stasaitis.
Paklausus, kuo jam taip patinka ši profesija, Arnas negalėjo tiksliai atsakyti: „Aš nežinau. Ji tiesiog man patinka!“
Valdo 140 ha žemės
Šiuo metu vaikinas ne tik studijuoja, bet kartu su tėčiu valdo 140 ha ploto ūkį Jurbarko rajone. Arnas jau treti metai yra atsakingas už visus agronominius sprendimus ir ūkio valdymą, o tėtis tvarko mechaninę ūkio dalį – prižiūri ir taiso techniką.
„Mes užsiimame augalininkyste. 140 ha yra nemaža atsakomybė. Be to, aplinkiniai tikisi ir nemano, kad apsiribosiu tuo, ką dabar darau. Tai mane įpareigoja“, – pasakojo Arnas.
Pasak Arno, Lietuvos žemės ūkis yra labai nemobilus, ir dar daugelyje ūkių vyrauja įsitikinimas, kad galima auginti vieną, geriausiu atveju dvi kultūras. Po to produkcija yra ne perdirbama, o tiesiog parduodama ir eksportuojama, kas, jo įsitikinimu, nėra gerai šalies ekonomikai. Dėl šios priežasties jis svajoja ateityje gerokai sustiprinti Lietuvos žemės ūkį ir pakelti BVP dalį, tenkančią šiai šakai.
„Mes darome panašiai kaip šalys, kurios eksportuoja naftą, gryną žaliavą, kai ją protingiau būtų perdirbti. Taip sukuriama didesnė pridėtinė vertė valstybei. Jei gerai pamenu, iš žemės ūkio produkcijos sukuriame tik 3 proc. BVP – tai labai nedidelis skaičius. Mano svajonė būtų – bent kažkiek padidinti tą BVP rodiklį savo veikla ir padidinti ūkių produktyvumą besidalijant savo žiniomis ir patirtimi“, – apibendrino jis.
