Dabar populiaru
Publikuota: 2017 kovo 2d. 08:00

Vaikinai, kuriems kaimas – ir verslas, ir gyvenimas

Justinas Anušauskas
Projekto partnerio nuotr. / Justinas Anušauskas

Kas gi taip traukia prie žemės ūkininkų vaikus? Juk jie augo kitokiomis sąlygomis nei jų tėvai. Lietuva kartu su pasauliu jiems atvėrė ne vienerias duris, viliojo įvairove. „Ne žemės ūkis atsirado mano gyvenime, bet aš atsiradau žemės ūkyje. Tokioje aplinkoje augau, ji man nebuvo nei svetima, nei kuo nors bloga“, – sako Justinas Anušauskas, Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Žemės ūkio inžinerijos fakulteto ketvirtakursis. Panašiai galėtų pasakyti daugelis šios aukštosios mokyklos studentų. Žemės ūkis jiems – verslas ir gyvenimas viename.

Jei ir pyksta – trumpai

„Ne visada lengva. Tačiau su broliu juokiamės, kad negalim ant žemės ūkio pykti. Dieną, dvi gali pykti, bet praeina. Darbas gamtoje manęs nenuvargina. Kartais būna net smagu. Matai rezultatą. Matai, kaip želia, keičiasi laukai“, – sako Justinas.

Per didžiausius darbymečius jį greičiausiai surastume Alytaus rajone, Trakininkų kaime. Čia kartu su kitais keturiais savo broliais užaugo, čia ūkininkauja jo tėvai. Augina daržoves, javus, laiko 27 galvijus.

Į Kupiškio rajoną iš Kauno sugrįžtantis ketvirto kurso Žemės ūkio inžinerijos fakulteto studentas Audrius Adomėlis ūkininkauti apsisprendė ne iš karto. Susižavėjęs fizika, buvo sumanęs tapti elektronikos inžinieriumi, dargi pradėjęs mokytis Vilniaus Gedimino technikos universitete. Persigalvojo nepraėjus metams. Tą pačią fiziką ir tą pačią inžineriją naujais pavidalais atrado tėvo ūkio technikos dirbtuvėse. Čia, Biliūnų kaime, jis perėmė ir senelio žemę, tapdamas jaunuoju ūkininku.

Studijuoti, kai mokslai susiję su ūkio darbais ir ateitimi, Justinui ir Audriui neatrodo sunku, juolab nuobodu. Kartu su dėstytoju, naudodami doktorantų sukurtą stendą, jie tyrinėja kukurūzo burbuolių kūlimo galimybes. Kantrus tiriamasis darbas – dar viena gera ūkininko mokykla. Nes juk, anot Audriaus, kantrybės ir užsispyrimo ūkininkaujant tikrai prireikia. Kitą kartą – ir šaltų nervų. Pasak jo, gali būti, kad vieni metai – visiška katastrofa, o kiti – aukso amžius.

Projekto partnerio nuotr./Audrius Adomėlis
Projekto partnerio nuotr./Audrius Adomėlis

Vietos gyvenime ieškoti nereikia

Biržų rajone ūkininkaujančiam ASU žemės ūkio inžinerijos studentui 22 metų Eligijui Stankevičiui darbo vietos ar vietos gyvenime ieškoti irgi nereikia.

Abu jo tėvai – Biržų rajone ir visoje Lietuvoje žinomi ūkininkai. Vaikinas pasirinko inžineriją, kuri jį traukė, o studijuodamas nuolat sugrįžta į ūkį, kur dirba įvairiausius darbus. Jis neslepia, kad rinkdamasis studijas svarstė: elektronika ar inžinerija. Tačiau įvertinęs, kad jam gerai sekėsi pačiam susitvarkyti mašiną ir traktorių, pasirinko inžineriją.

„Užaugau Parovėjos kaime. Nuo mažens sėdėdavau traktoriuje ir sakydavau, kad čia mano ūkis. Negaliu pasakyti, kada tas noras kilo, bet jis visada buvo. Pasitaikydavo, kad mes dirbame, dirbame, ir aš klausiu, kodėl tiek daug dirbame. Kaime darbai nesibaigia, bet kai esi pripratęs nuo vaikystės, tai negąsdina“, – aiškina jaunasis ūkininkas.

Projekto partnerio nuotr./Eligijus Stankevičius
Projekto partnerio nuotr./Eligijus Stankevičius

Žemės ūkis ar krepšinis?

Iš Mažeikių rajono kilęs ASU trečiakursis Mindaugas Pocevičius studijuoja sumaniąją gyvulininkystę. Savaitgaliais su žmona skuba į tėvų ūkį Mažeikių rajone. Čia, Mažaičių kaime – mišrus Mindaugo tėvų ūkis. 300 ha dirbamos žemės, apie 150 galvijų, iš jų – apie 50 melžiamų karvių, prieauglis, telyčios, buliukai. Žmona – buvusi klasės draugė, kuri Pocevičių ūkyje irgi turi ką veikti.

M. Pocevičius – Mažeikiuose ir Kaune žaidžiantis krepšininkas. Intensyviai žaidžia krepšinį nuo antros klasės, šiuo metu – už universitetą, Kauno miesto lygoje bei regionų krepšinio lygoje (RKL). Yra netgi turėjęs pasiūlymų pelnytis sau duoną iš krepšinio.

„Teko pasirinkti: krepšininko karjera ar žemės ūkio mokslai. Labai daug nesvarsčiau. Žinojau, kad į užsienį nevažiuosiu dirbti, pasiliksiu gimtajame krašte. Esu gamtos žmogus. Mano studijų programa artima veterinarijos akademijoje dėstomiems gyvulininkystės technologijų dalykams. Tik sumanioji gyvulininkystė turi daugiau inžinerinių dalykų, dirbame su robotais, su išmaniųjų technologijų pritaikymu ūkyje“, – aiškina M. Pocevičius.

Projekto partnerio nuotr./Mindaugas Pocevičius
Projekto partnerio nuotr./Mindaugas Pocevičius

Optimizmo netrūksta

Žemės ūkio mechanikos inžinieriaus specialybę pasirinkusio Justino negąsdina kalbos, kad išliks tik tūkstančius hektarų dirbantys ūkininkai. Daržoves auginančiai jo šeimai dirbami 100 hektarų – ne toks jau ir menkas ūkis. Alytaus rajone dar yra ir iš ko prisidurti – išsinuomoti daugiau. 60 hektarų nuosavos žemės į penkias dalis broliai irgi neketina dalinti. Du broliai duonai užsidirba remontuodami mašinas. Kas iš likusiųjų perims ūkį, jiems kol kas nerūpi: tėvai dar energingi, o vadovauti ūkiui galėtų bet kuris iš brolių.

Apie 100 hektarų augalininkystės ūkyje dirbanti Audriaus šeima apie plėtrą nekalba – Kupiškio rajone tokios galimybės jau nebėra. „Nebent modernizuoti, kad būtų našesnis darbas. Dabar labiau rūpi kokybė: tai kartais geriau nei kiekybė. Žinoma, kad sutaupytum ir atnaujintum techniką, prireikia ne vienerių metų. Tačiau iš to galima ir sau darbo vietą užsitikrinti, ir šeimą išlaikyti“, – aiškina kupiškėnas.

„Planuojame išlaikyti tą pačią bazę, neskaidyti ūkio. Visi mūsų planai – plėsti, tobulinti ūkį, nes šiuolaikinė konkurencija diktuoja, kad nuolat turi eiti į priekį, negali sustoti. Bet pirma reikia studijas baigti. Žmona studijuoja veterinarinę mediciną, liko dveji metai, tai dar teks Kaune pabūti“, – savo planus dėsto mažeikiškis.

Nuosava žemė ir kombainas

E. Stankevičiui yra tekę ir karvę melžti. Tačiau jau kuris laikas daugiausia dirba inžinerinius darbus – pats taiso techniką arba vadovauja remontui. Galvoja, kokią naują techniką pirkti. „Daugiausia dirbu su traktoriais, kombainais, padargais. Pats irgi vairuoju. Turiu savo asmeninį kombainą. Per javapjūtę būnu užsiėmęs nuo pirmos iki paskutinės dienos. Jeigu ne kūlimai, tai visokie kitokie darbai“, – prisipažįsta Eligijus.

Bendrame Stankevičių ūkyje Eligijus turi ir savo žemės dalį – yra įsigijęs daugiau kaip 100 ha plotą. Kartu augina kukurūzus, kviečius, miežius, šiais metais pasisėjo rapsų. Didžioji dalis šios produkcijos yra skirta pašarui, kita dalis parduodama. Po mokslų baigimo norėtų kur nors kitur, ne savame ūkyje padirbėti, kad įgytų patirties, tačiau vėliau vis tiek grįžtų į Parovėją. Ūkis jam – toks pats verslas, kaip ir kiti, tik kad priklauso nuo oro sąlygų.

„Tėvai sako: „Kiek galėsim, tiek padėsim, bet galiausiai reikės vienam tvarkytis.“ Esu nusiteikęs perimti visą ūkį. Mano pažįstami ūkininkų vaikai visi nori grįžti į ūkį“, – neslepia Eligijus.

Visada yra ką veikti

Pasak alytiškio J. Anušausko, ASU Žemės ūkio inžinerijos fakultete ūkininkų vaikai sudaro daugumą. Nemažai jų turi ne tik svajonių, bet ir jaunojo ūkininko pažymėjimus. Daugelis jų jau seniai pripratę prie minties, kad perims tėvų ūkį, puoselės jį, tobulins, stengsis išlikti rinkoje. Pelnys duoną sau ir būsimai savo šeimai.

Nemažai Eligijaus studijų grupės bičiulių jau dabar dirba įvairiose agrofirmose. „Tie, kurie su ūkiu nelabai daug bendro turėjo, tai ir nebus ūkininkai. Nors, jeigu yra noro, galima išsinuomoti ir tos žemės, galima ir daržininkystės ūkį įkurti, kuriam nereikia daug žemės. Tie, kurie ką nors daro, visada ką nors pasieks“, – samprotauja biržietis.

„Darbo žemės ūkyje visada yra, tik reikia turėti tikslą, kaupti žinias. Bendrovių užtenka, galima dirbti ir vadovauti, robotizuotose fermose dirbti. Jeigu tėvas ir motina parodė, kad galima ūkyje dirbti, kad čia ne kažkoks peilis. Jeigu šeimoje toks supratimas yra nuo mažens. Daug baigiančių studentų, galima samdyti, specialistų netrūksta. Žinau, yra ir tokių, kurie dar labai primityviai dirba, vien rankomis. Jeigu nėra specialisto ir žinių, toks darbas kaime – tikrai sunkus“, – sako mažeikiškis M. Pocevičius.

Gera dirbti ir gyventi savame kaime

Alytiškiui J. Anušauskui savame kaime nebūna nuobodu. „Visada turiu veiklos ir nespėju padaryti tiek, kiek norėčiau. Kai kiti pasakoja, kad jie neturi ką veikti, kai grįžta savaitgaliais pas tėvus namo – nesuprantu, ką tai reiškia. Atostogos vasarą? Reikėtų pamiršti apie tokias. O žiemą galima ir paatostogauti. Pramogos, jei tokių reikia, irgi netoli. Lietuva nėra labai didelė šalis“, – teigia alytiškis J. Anušauskas.

Savame kaime Justiną pažįsta. Jam tai patinka.

„Jeigu išvažiuoju atostogų, labai greitai man pradeda stogas važiuoti iš neturėjimo ką veikti“, – tvirtina E. Stankevičius. Jau turi ir sužadėtinę, kuri irgi nori pasilikti kaime – didmiestis jai per daug nepatinka, o darbų ūkyje – visiems užteks.

Pramogų stygiaus kaime jis, kaip ir kiti ūkininkų vaikai, nejaučia. „Jaučiuosi laimingas dirbdamas“, – neslepia biržietis.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

„Daugiau šypsenos“

Grąžinti verta

Kuriu ir apsaugau

„Susitikime lauke“

Renginių gidas

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką