Algimantas, dar nuo vaikystės užsiiminėjęs menu, drožyba, pamažu perėjo prie skulptūros. Dirbęs ir mokytoju garbingo amžiaus vyras prisipažįsta meilėje: „Aš Lietuvai viską atiduočiau. Ir dabar nepagailėčiau savo gyvybės. Man Lietuva yra viskas – visas gyvenimas.“ Algimantas dalyvauja visur, kur tik gali, prisideda, kad, kaip pats sako, „atkurtų suniokotą Lietuvėlę“, nes žmonių yra visokių: vieni stengiasi, dirba, kuria, o kiti, deja, niokoja. Senolis gali pasidžiaugti ne tik savo dirbiniais, bet ir visu būriu ugdytinių, kuriuos mokė drožti iš medžio.
