„Savo laikinumą supratęs žmogus geriau įvertina, dėl ko svarbu plėšytis, nervintis, o kas – visai nereikšmingos byrančios smėlio smiltys“, – sako režisierius Karolis Kaupinis, svarstydamas apie balandžio 10–12 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pasirodysiantį dramos spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“.
Spektaklyje aktorių trupė bando atkurti legendinį lietuvių spektaklį – Oskaro Koršunovo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“ – ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį.
Tačiau atkūrimas po truputį virsta kažkuo kitu: senstantis režisierius vaikosi praeinančios šlovės, aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, o sėkmės akimirkų nepavyksta užfiksuoti ilgiau nei sekundei. Scenoje pasirodys Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Vaidotas Martinaitis, Juozas Budraitis ir kiti LNDT aktoriai, šalia jų – archyviniai įrašai apie teatrą, pokalbiai su režisieriais, aktoriais, jų svarstymai apie teatro prigimtį.
Pokalbyje 15min K.Kaupinis pasakoja, kodėl laiko bėgimo temai reikia būtent teatro efemeriškumo, kuo budistų mandala skiriasi nuo Vakarų pasaulio noro įsiamžinti akmenyje ir kodėl laikinumo jausmas šiandien yra ne tik asmeninė, bet ir visuomeninė patirtis.
