Peržengus Agnės (28) ir Vido (30) GINEVIČIŲ namų slenkstį pasitinka dabar dešimties mėnesių Arno nuotraukos, kuriose įamžintos pirmųjų vaiko gyvenimo mėnesių akimirkos. Deja, savo atžalą daugiausia iš jų pažįsta krepšininkas, praėjusį sezoną rungtyniavęs neįtikėtinai toli – Vladivostoke. Kai laimingi tėvai vienas per kitą pasakoja apie sūnaus pasiekimus, pradedi tikėti, kad iš jų širdžių traukiasi prieš dvejus metus netekus pirmagimio patirtas skausmas.
Viename Kauno Žaliakalnio gyvenamojo rajono daugiabučių įsikūrusios Ginevičių šeimos namuose karštą vasaros vidudienį tvyro tyla ir idilė. Miegamajame pietų miego ilsisi Arnas, virtuvėje ant kėdės snaudžia britų trumpaplaukių veislės katė Kori. Televizoriaus ekrane be garso keičiasi krepšinio vaizdai – Vidas prisipažįsta, kad toks fonas jam niekada nepabosta. Tačiau netrukus sukrykščia prabudęs Arnas, ir namai atgyja: akivaizdu, čia gyvenimas sukasi apie jauniausią šeimos narį. Netrukus sportininkas vėl krausis lagaminus: rugpjūčio viduryje pradės antrąjį sezoną už dešimties tūkstančių kilometrų esančio Vladivostoko krepšinio klube „Spartak-Primorje“. Artėjančio išsiskyrimo nuojauta suteikia liūdesio linksmam krepšininko pasakojimui apie šeimą ir didžiausią džiaugsmą – sūnų.
Atrodytų, Vido atostogos buvo labai ilgos: į Lietuvą jis grįžo baigiantis gegužei. Per Jonines vyko Arno krikštynos. Prisipažįsta, kad iš pradžių buvo keista matyti tokį didelį sūnų, reikėjo įsijausti į tėvo vaidmenį. „Nuo birželio galo jau viskas gerai, – šypteli. – Tačiau kiekvieną dieną darosi sunkiau atsisveikinti su šeima.“ Krepšininkas pasakoja, kad jam labai patinka būti su atžala: dažnai berniuką įsisodina į vežimėlį ir kelioms valandoms išvažiuoja į parką. „Norisi su juo atsibūti“, – neslepia.
Naujagimį matė vieną dieną
Galima sakyti, kad Vidas nematė, kaip prabėgo pirmieji sūnaus gyvenimo metai. Su Agne suskaičiavo, kad per aštuonis mėnesius namo buvo parvykęs tris kartus dviem trims dienoms ir dešimt dienų praleido per Kalėdas. „Verta grįžti ir dėl poros“, – net nedvejoja krepšininkas, kai su komanda treniruodamasis Maskvoje gauna pasiūlymą užsukti į Kauną. „Juk buvai suskaičiavęs, kad per aštuonis mėnesius matėmės dvidešimt dienų“, – primena Agnė. „Būtų sunkiau, jei manęs klubas neišleistų. Nežinau, ką tada darytume. O dabar kas mėnesį ar pusantro susitinkame. Pamatau, kad viskas gerai, ir lekiu atgal“, – pasakoja krepšininkas. Taip jis norėtų gyventi ir ateinantį sezoną.
Stebuklas, kad Vidas buvo Lietuvoje, kai gimė Arnas. Medikai numatė, kad Agnei cezario pjūvio operacija bus atliekama spalio 1-ąją. Tvarkyti Rusijos vizos reikalų Vidas į Kauną grįžo antroje rugsėjo pusėje. Tą dieną, kai turėjo išvykti, Agnė pajuto, kad prasideda sąrėmiai. Klubas leido Vidui pabūti namie dar vieną dieną: Arnas gimė rugsėjo 26-ąją, o kitą jo tėtis išvyko į Tolimuosius Rytus. Sūnų sportininkas vėl pamatė tik lapkritį. Šeima ryšį palaiko bendraudama internetu, per „skype“. Vidas buvo toli, kai mažylis pradėjo šypsotis, kai jam kalėsi pirmieji dantukai. „Ko gero, nepamatysiu, kaip pradės vaikščioti“, – Vido balse girdėti liūdesys. Agnė sako, kad juodu su vyru tikėjęsi, jog dešimties mėnesių berniukas tuoj tuoj pradės vaikščioti, bet žengia tris žingsnelius ir sustoja…
Negali žiūrėti mirusio mažylio nuotraukų
Į tėvus rankas tiesiantis ir kasdien vis ką nors nauja išmokstantis mažylis Agnei ir Vidui teikia daug džiaugsmo. Pasakodami apie atžalą jie švyti. Atrodo, kad nė nebūta skaudžių išgyvenimų, kai prieš dvejus metus dėl retos genetinės ligos užgeso poros pirmagimio Domo gyvybė. Berniukui buvo tik mėnuo ir dešimt dienų. Priminus šeimą ištikusią tragediją Agnė ir Vidas pasikeičia. „Nuotraukų iki šiol nevarčiau. Kasetę, kurioje jis nufilmuotas, išėmiau iš filmavimo kameros ir padėjau – kada nors pažiūrėsime. Visiškai vaiko niekada neužmiršime, – atsargiai rinkdamas žodžius kalba krepšininkas. – Dažnai važiuojame į kapines. Aptvarkome kapą, pabūname – juk ten Arno broliukas guli.“ „Net nežinau, kaip mes atsitiesėme. Tikriausiai tik draugų dėka. Po Domuko mirties pusę dienos praleisdavome kapinėse, o paskui iki išnaktų būdavome su bičiuliais. Gal dėl to ir išgyvenome“, – pasakoja Agnė. Ji prisimena, kaip grįžusi namo kurį laiką visas sūnaus nuotraukas rasdavo nusuktas – Vidui buvo per skaudu jose regėti sūnų. Porą mėnesių poros miegamajame stovėjo tuščia Domo lovelė – kol mama pajuto nebenorinti jos matyti. Pasakoja, kad pirmagimio drabužėliai komodos stalčiuose gulėjo, kol gimė Arnas.
Dėl šeimą ištikusios tragedijos 2006-ųjų metų vasarą Vidas atsisakė žaisti su šalies rinktine ir nevažiavo į pasaulio čempionatą Japonijoje. Jis – sportininkas, atstovauti savo šaliai, aišku, labai norėjo, bet tuomet svarbiausia atrodė būti su Agne. „Nelaimė mus suartino. Negalėjo išskirti“, – sako Vidas. Abu pabrėžia kuo greičiau susilaukti antros atžalos norėję tikrai ne dėl to, kad pamirštų ištikusią tragediją. „Su sūnaus netektimi susitaikyti neįmanoma, – sako Agnė. – Aš visą laiką labai norėjau vaikų. Baigusi vidurinę mokyklą svaičiojau, kad man mokslų nereikia – noriu gimdyti. Ir antros atžalos mums reikėjo ne dėl to, kad užsimirštume, – tiesiog norėjome turėti vaiką.“ Vos gimęs Arnas tėvui pasirodė panašus į mirusį broliuką. Taip Vidas ir pasakė po operacijos atsibudusiai Agnei. Tačiau minčių lyginti vaikus porai daugiau niekada nekilo.
Prieš vienuolika metų susitiko Juodkrantėje
Žiūrint iš šalies, Agnė ir Vidas atrodo sukurti vienas kitam. Nuoširdžiai bendraujantys, jie vienas per kitą pasakoja apie gyvenimo kartu ir atskirai ypatumus. Liepos 8-ąją suėjo vienuolika metų, kai Juodkrantėje jie susitiko pirmą kartą. Tuomet Agnė buvo vienuoliktą klasę baigusi mergaičiukė. Prieš trejus metus birželio 11 dieną susituokė. Įsomintinas datas pasako Vidas. Šiomis progomis pora išeina kur nors pabūti dviese. „Vienuolika metų – nemažas laiko tarpas… Mums, kaip ir kiekvienai porai, per jį buvo visko“, – sportininkas nebando savo ir Agnės santykių piešti vien rožine spalva. „Negali būti taip, kad šeimoje nekiltų jokių nesusipratimų, kivirčų“, – mano ir Agnė. Ji – temperamentingesnė, greičiau įsiplieskia. „Zodiako ženklas viską pasako – Avinas. Pabandyk su Agne nesutikti… Aš – Jautis. Abu esame raguoti, bet taip nebūna, kad nuolatos kivirčytumėmės“, – juokiasi Vidas. „Man visko reikia tuojau pat, greitai. Tokie tie mūsų nesutarimai“, – aiškina sportininko žmona.
Nors yra tikri kauniečiai ir visą gyvenimą jų namai buvo netoliese, susipažino prie jūros – Juodkrantėje. Vidui šis tarp marių ir jūros nusidriekęs miestelis labai artimas – su tėvais ten atostogaudavo nuo vaikystės, o dabar gyvena brolis su šeima. Juodkrantėje Vidas sutiko antrąją pusę, vienas kitu džiaugėsi ir vestuvių dieną. Šią vasarą Ginevičių šeima ten ilsėjosi su Arnu. Juokiasi, kad dabar ir pajūryje, ir namie didžiausia jų pramoga – sūnus. Vidas pasakoja kadaise žvejodavęs, paskui pradėjo trūkti laiko, o dabar pajuto, kad gaila žuvų. „Galiu žiūrėti, kaip kiti jas gaudo, bet pats nebegaliu. Apskritai negaliu matyti, kaip skriaudžiami gyvuliai, nesuprantu medžiotojų, o dabar dar ir žuvys prisidėjo… Gal tapau pacifistu.“ Kol buvo dviese, Agnė ir Vidas mėgdavo vakaroti kino teatruose. Eidavo bent kartą per savaitę, pamatydavo visus naujausius filmus. Jų įpročius pakeitė atsiradusi atžala. Be to, vakarų, kai būna kartu, pastaruoju metu tiek nedaug...
Išvažiavo pas baltąsias meškas
Pernai Vidui apsisprendus paragauti legionieriaus duonos ir pasirašius sutartį su Vladivostoko klubu „Spartak-Primorje“, porą pirmą sykį išskyrė neaprėpiami atstumai. Krepšininkas prisipažįsta neįsivaizdavęs, kad šis miestas taip toli. „Draugai prigąsdino, kad pas baltąsias meškas važiuoju. Jau buvau pradėjęs tikėti – gal tikrai, – Vidas kvatodamas pasakoja pirmuosius įspūdžius. – Per susitikimą su klubo atstovais tokių klausimų uždaviau… Kai pasiteiravau, ar ten yra bankomatų, ir pamačiau jų žvilgsnius, nepatogu pasidarė.“ Prisimena, kaip kojas pakirto, kai nuėjęs į kelionių agentūrą pasiimti skrydžio bilietų ant sienos kabančiame didžiuliame žemėlapyje akimis pradėjo brėžti kelią nuo Lietuvos iki Vladivostoko – atstumas pribloškiantis. Nuo namų jam teko nutolti dešimt tūkstančių kilometrų.
Į Vladivostoką Vidas skrenda iš Maskvos. Juokiasi atmintinai žinąs, kad lėktuvas iš Rusijos sostinės kyla vakare po septynių dešimt, skrydis trunka aštuonias valandas keturiasdešimt minučių, o atgal – devynias valandas, – pasakoja sportininkas. – Nežinau, kodėl ilgiau. Lėktuvas pakyla, pavalgai, pažiūri filmą ir miegi. Vladivostoke būname vienuoliktą ryto.“
Ilgos kelionės jam – ne pats baisiausias dalykas. Sudėtingiau priprasti prie laiko skirtumo: tarp Lietuvos ir Vladivostoko jis – aštuonių valandų. Dažnai bemiegėmis naktimis gelbsti televizorius, knygos, interneto žaidimai. „Reikia prisigalvoti atrakcijų, kad nebūtų nuobodu“, – šypsosi sportininkas.
Iš pirmo žvilgsnio Vladivostokas jūrą mėgstančiam sportininkui pasirodė panašus į Klaipėdą. Pro buto, kurį jam nuomoja klubas, langus matosi Japonijos jūra. Ant jos krantinės stovi jų sporto salė. Lietuviui patinka draugiški komandos draugai. Vladivostoke visi legionieriai gyvena viename name. Praėjusį sezoną laisvalaikį Vidas dažniausiai leisdavo su kroatu Damiru Miljkoviciumi. Deja, ateinantį sezoną šis rungtyniaus Lenkijoje. Pasakoja, kad bičiulis – kulinaras iš didžiosios raidės, tad kartais pietumis pavaišindavo ir Vidą. „Nepakenčiu netvarkos. Man labai patinka tvarkyti namus. Pradedi siurbti – ir, žiūrėk, jau laikas į treniruotę“, – sportininkas pasakoja buities rūpesčių nejaučiantis. Tačiau kartais laikas ima ir sustoja, pradeda kamuoti nenumaldomas šeimos ilgesys: gyventi toli nuo artimųjų nėra paprasta. Saugodama sutuoktinį nuo papildomų rūpesčių Agnė nesakė, kad Arnas serga, guli ligoninėje – vis tiek sūnui negalėtų padėti, tik jaudintųsi.
Galbūt į tolimąjį Vladivostoką pas Vidą ryžtųsi atvykti ir šeima, bet komanda, kurioje jis žaidžia, daug keliauja: praėjusį sezoną Vladivostoke lietuvis praleido tik maždaug tris mėnesius. Agnei su vaiku būti Tolimuosiuose Rytuose – ne geriausia išeitis. Be šeimų ten gyvena ir kiti komandos legionieriai. „Būtų arčiau, važiuotume visi. Vidas, matyt, ir katę pasiimtų“, – juokiasi Agnė.
Galėtų su žmona susikeisti vaidmenimis
„Tiek to krepšinio beliko – treji ketveri metai“, – trisdešimtmetis sportininkas sako ištversiantis psichologinius sunkumus ir šį sezoną. Prisipažįsta, kad po kiekvienos vasaros būna vis sunkiau įsilieti į treniruočių maratoną, bet jei sveikata leis, kelerius metus dar planuoja žaisti. „Baisu pagalvoti, net nežinau, kas bus paskui. Lyg ir baigiau aukštąjį mokslą – esu Kauno technologijos universiteto energetikos vadybos bakalauras ir diplomuotas darbų saugos inžinierius. Dėl diplomų viskas gerai, bet ar pagal specialybę dirbsiu – nežinau. Norėčiau daryti ką nors susijusio su krepšiniu, bet suprantu, kad žaisti ir treniruoti – skirtingi dalykai.“ Vidas juokiasi, kad baigęs karjerą galėtų drąsiai auginti vaikus, tada Agnė imtųsi kokios nors veiklos. „Anksčiau manydavau, kad sudėtinga mažyliui pakeisti sauskelnes ar jį pamaitinti. Tačiau kai įsijauti, tai tampa malonumu“, – pasakoja, kad atostogaudamas mielai pasinėrė į tėviškus rūpesčius. Juokiasi, jog grįžusį iš Vladivostoko jį su sūnumi Agnė kelioms valandoms palikdavusi gal norėdama išbandyti, ar ilgai ištvers be moteriškos pagalbos. Bet rūpintis sūnumi Vidui nėra sudėtinga.
Ar Agnė norėtų pradėti karjerą? „Mielu noru. Jau dabar galvoju, kad reikėtų mokytis“, – pasakoja prieš kelerius metus Veterinarijos akademijoje veterinarijos gydytojos diplomą gavusi, bet kol kas pagal specialybę nedirbusi moteris. Studijas baigusiai mylimajai Vidas pasiūlė neskubėti imtis darbų – pirmiausia pailsėti. Paskui jiedu susituokė, atsirado vaikas. „Iš pradžių atrodė, kad man gerai ir taip. Tačiau keletą metų pabuvusi namuose supratau, kad noriu veikti ką nors daugiau, – prisipažįsta krepšininko žmona. – Nesu karjeristė, neplanuoju vos gimus vaikui pulti į darbus, bet jau noriu ir kitokios veiklos.“ Vidas prasitaria, kad pakaunėje pakloti būsimo šeimos namo pamatai – Agnė tikrai turės ką daryti. „Aš vadovausiu“, – juokiasi vėl maždaug devynis mėnesius toli nuo Kauno praleisiantis sportininkas. Vaikus mylinti pora sako, kad name tikrai bus du atžaloms skirti kambariai. „Tačiau labai dideli – jeigu ką, juose tilps ir daugiau vaikų lovelių“, – juokiasi optimistiškai nusiteikusi Agnė.
Viename Kauno Žaliakalnio gyvenamojo rajono daugiabučių įsikūrusios Ginevičių šeimos namuose karštą vasaros vidudienį tvyro tyla ir idilė. Miegamajame pietų miego ilsisi Arnas, virtuvėje ant kėdės snaudžia britų trumpaplaukių veislės katė Kori. Televizoriaus ekrane be garso keičiasi krepšinio vaizdai – Vidas prisipažįsta, kad toks fonas jam niekada nepabosta. Tačiau netrukus sukrykščia prabudęs Arnas, ir namai atgyja: akivaizdu, čia gyvenimas sukasi apie jauniausią šeimos narį. Netrukus sportininkas vėl krausis lagaminus: rugpjūčio viduryje pradės antrąjį sezoną už dešimties tūkstančių kilometrų esančio Vladivostoko krepšinio klube „Spartak-Primorje“. Artėjančio išsiskyrimo nuojauta suteikia liūdesio linksmam krepšininko pasakojimui apie šeimą ir didžiausią džiaugsmą – sūnų.
Atrodytų, Vido atostogos buvo labai ilgos: į Lietuvą jis grįžo baigiantis gegužei. Per Jonines vyko Arno krikštynos. Prisipažįsta, kad iš pradžių buvo keista matyti tokį didelį sūnų, reikėjo įsijausti į tėvo vaidmenį. „Nuo birželio galo jau viskas gerai, – šypteli. – Tačiau kiekvieną dieną darosi sunkiau atsisveikinti su šeima.“ Krepšininkas pasakoja, kad jam labai patinka būti su atžala: dažnai berniuką įsisodina į vežimėlį ir kelioms valandoms išvažiuoja į parką. „Norisi su juo atsibūti“, – neslepia.
Naujagimį matė vieną dieną
Galima sakyti, kad Vidas nematė, kaip prabėgo pirmieji sūnaus gyvenimo metai. Su Agne suskaičiavo, kad per aštuonis mėnesius namo buvo parvykęs tris kartus dviem trims dienoms ir dešimt dienų praleido per Kalėdas. „Verta grįžti ir dėl poros“, – net nedvejoja krepšininkas, kai su komanda treniruodamasis Maskvoje gauna pasiūlymą užsukti į Kauną. „Juk buvai suskaičiavęs, kad per aštuonis mėnesius matėmės dvidešimt dienų“, – primena Agnė. „Būtų sunkiau, jei manęs klubas neišleistų. Nežinau, ką tada darytume. O dabar kas mėnesį ar pusantro susitinkame. Pamatau, kad viskas gerai, ir lekiu atgal“, – pasakoja krepšininkas. Taip jis norėtų gyventi ir ateinantį sezoną.
Stebuklas, kad Vidas buvo Lietuvoje, kai gimė Arnas. Medikai numatė, kad Agnei cezario pjūvio operacija bus atliekama spalio 1-ąją. Tvarkyti Rusijos vizos reikalų Vidas į Kauną grįžo antroje rugsėjo pusėje. Tą dieną, kai turėjo išvykti, Agnė pajuto, kad prasideda sąrėmiai. Klubas leido Vidui pabūti namie dar vieną dieną: Arnas gimė rugsėjo 26-ąją, o kitą jo tėtis išvyko į Tolimuosius Rytus. Sūnų sportininkas vėl pamatė tik lapkritį. Šeima ryšį palaiko bendraudama internetu, per „skype“. Vidas buvo toli, kai mažylis pradėjo šypsotis, kai jam kalėsi pirmieji dantukai. „Ko gero, nepamatysiu, kaip pradės vaikščioti“, – Vido balse girdėti liūdesys. Agnė sako, kad juodu su vyru tikėjęsi, jog dešimties mėnesių berniukas tuoj tuoj pradės vaikščioti, bet žengia tris žingsnelius ir sustoja…
Negali žiūrėti mirusio mažylio nuotraukų
Į tėvus rankas tiesiantis ir kasdien vis ką nors nauja išmokstantis mažylis Agnei ir Vidui teikia daug džiaugsmo. Pasakodami apie atžalą jie švyti. Atrodo, kad nė nebūta skaudžių išgyvenimų, kai prieš dvejus metus dėl retos genetinės ligos užgeso poros pirmagimio Domo gyvybė. Berniukui buvo tik mėnuo ir dešimt dienų. Priminus šeimą ištikusią tragediją Agnė ir Vidas pasikeičia. „Nuotraukų iki šiol nevarčiau. Kasetę, kurioje jis nufilmuotas, išėmiau iš filmavimo kameros ir padėjau – kada nors pažiūrėsime. Visiškai vaiko niekada neužmiršime, – atsargiai rinkdamas žodžius kalba krepšininkas. – Dažnai važiuojame į kapines. Aptvarkome kapą, pabūname – juk ten Arno broliukas guli.“ „Net nežinau, kaip mes atsitiesėme. Tikriausiai tik draugų dėka. Po Domuko mirties pusę dienos praleisdavome kapinėse, o paskui iki išnaktų būdavome su bičiuliais. Gal dėl to ir išgyvenome“, – pasakoja Agnė. Ji prisimena, kaip grįžusi namo kurį laiką visas sūnaus nuotraukas rasdavo nusuktas – Vidui buvo per skaudu jose regėti sūnų. Porą mėnesių poros miegamajame stovėjo tuščia Domo lovelė – kol mama pajuto nebenorinti jos matyti. Pasakoja, kad pirmagimio drabužėliai komodos stalčiuose gulėjo, kol gimė Arnas.
Dėl šeimą ištikusios tragedijos 2006-ųjų metų vasarą Vidas atsisakė žaisti su šalies rinktine ir nevažiavo į pasaulio čempionatą Japonijoje. Jis – sportininkas, atstovauti savo šaliai, aišku, labai norėjo, bet tuomet svarbiausia atrodė būti su Agne. „Nelaimė mus suartino. Negalėjo išskirti“, – sako Vidas. Abu pabrėžia kuo greičiau susilaukti antros atžalos norėję tikrai ne dėl to, kad pamirštų ištikusią tragediją. „Su sūnaus netektimi susitaikyti neįmanoma, – sako Agnė. – Aš visą laiką labai norėjau vaikų. Baigusi vidurinę mokyklą svaičiojau, kad man mokslų nereikia – noriu gimdyti. Ir antros atžalos mums reikėjo ne dėl to, kad užsimirštume, – tiesiog norėjome turėti vaiką.“ Vos gimęs Arnas tėvui pasirodė panašus į mirusį broliuką. Taip Vidas ir pasakė po operacijos atsibudusiai Agnei. Tačiau minčių lyginti vaikus porai daugiau niekada nekilo.
Prieš vienuolika metų susitiko Juodkrantėje
Žiūrint iš šalies, Agnė ir Vidas atrodo sukurti vienas kitam. Nuoširdžiai bendraujantys, jie vienas per kitą pasakoja apie gyvenimo kartu ir atskirai ypatumus. Liepos 8-ąją suėjo vienuolika metų, kai Juodkrantėje jie susitiko pirmą kartą. Tuomet Agnė buvo vienuoliktą klasę baigusi mergaičiukė. Prieš trejus metus birželio 11 dieną susituokė. Įsomintinas datas pasako Vidas. Šiomis progomis pora išeina kur nors pabūti dviese. „Vienuolika metų – nemažas laiko tarpas… Mums, kaip ir kiekvienai porai, per jį buvo visko“, – sportininkas nebando savo ir Agnės santykių piešti vien rožine spalva. „Negali būti taip, kad šeimoje nekiltų jokių nesusipratimų, kivirčų“, – mano ir Agnė. Ji – temperamentingesnė, greičiau įsiplieskia. „Zodiako ženklas viską pasako – Avinas. Pabandyk su Agne nesutikti… Aš – Jautis. Abu esame raguoti, bet taip nebūna, kad nuolatos kivirčytumėmės“, – juokiasi Vidas. „Man visko reikia tuojau pat, greitai. Tokie tie mūsų nesutarimai“, – aiškina sportininko žmona.
Nors yra tikri kauniečiai ir visą gyvenimą jų namai buvo netoliese, susipažino prie jūros – Juodkrantėje. Vidui šis tarp marių ir jūros nusidriekęs miestelis labai artimas – su tėvais ten atostogaudavo nuo vaikystės, o dabar gyvena brolis su šeima. Juodkrantėje Vidas sutiko antrąją pusę, vienas kitu džiaugėsi ir vestuvių dieną. Šią vasarą Ginevičių šeima ten ilsėjosi su Arnu. Juokiasi, kad dabar ir pajūryje, ir namie didžiausia jų pramoga – sūnus. Vidas pasakoja kadaise žvejodavęs, paskui pradėjo trūkti laiko, o dabar pajuto, kad gaila žuvų. „Galiu žiūrėti, kaip kiti jas gaudo, bet pats nebegaliu. Apskritai negaliu matyti, kaip skriaudžiami gyvuliai, nesuprantu medžiotojų, o dabar dar ir žuvys prisidėjo… Gal tapau pacifistu.“ Kol buvo dviese, Agnė ir Vidas mėgdavo vakaroti kino teatruose. Eidavo bent kartą per savaitę, pamatydavo visus naujausius filmus. Jų įpročius pakeitė atsiradusi atžala. Be to, vakarų, kai būna kartu, pastaruoju metu tiek nedaug...
Išvažiavo pas baltąsias meškas
Pernai Vidui apsisprendus paragauti legionieriaus duonos ir pasirašius sutartį su Vladivostoko klubu „Spartak-Primorje“, porą pirmą sykį išskyrė neaprėpiami atstumai. Krepšininkas prisipažįsta neįsivaizdavęs, kad šis miestas taip toli. „Draugai prigąsdino, kad pas baltąsias meškas važiuoju. Jau buvau pradėjęs tikėti – gal tikrai, – Vidas kvatodamas pasakoja pirmuosius įspūdžius. – Per susitikimą su klubo atstovais tokių klausimų uždaviau… Kai pasiteiravau, ar ten yra bankomatų, ir pamačiau jų žvilgsnius, nepatogu pasidarė.“ Prisimena, kaip kojas pakirto, kai nuėjęs į kelionių agentūrą pasiimti skrydžio bilietų ant sienos kabančiame didžiuliame žemėlapyje akimis pradėjo brėžti kelią nuo Lietuvos iki Vladivostoko – atstumas pribloškiantis. Nuo namų jam teko nutolti dešimt tūkstančių kilometrų.
Į Vladivostoką Vidas skrenda iš Maskvos. Juokiasi atmintinai žinąs, kad lėktuvas iš Rusijos sostinės kyla vakare po septynių dešimt, skrydis trunka aštuonias valandas keturiasdešimt minučių, o atgal – devynias valandas, – pasakoja sportininkas. – Nežinau, kodėl ilgiau. Lėktuvas pakyla, pavalgai, pažiūri filmą ir miegi. Vladivostoke būname vienuoliktą ryto.“
Ilgos kelionės jam – ne pats baisiausias dalykas. Sudėtingiau priprasti prie laiko skirtumo: tarp Lietuvos ir Vladivostoko jis – aštuonių valandų. Dažnai bemiegėmis naktimis gelbsti televizorius, knygos, interneto žaidimai. „Reikia prisigalvoti atrakcijų, kad nebūtų nuobodu“, – šypsosi sportininkas.
Iš pirmo žvilgsnio Vladivostokas jūrą mėgstančiam sportininkui pasirodė panašus į Klaipėdą. Pro buto, kurį jam nuomoja klubas, langus matosi Japonijos jūra. Ant jos krantinės stovi jų sporto salė. Lietuviui patinka draugiški komandos draugai. Vladivostoke visi legionieriai gyvena viename name. Praėjusį sezoną laisvalaikį Vidas dažniausiai leisdavo su kroatu Damiru Miljkoviciumi. Deja, ateinantį sezoną šis rungtyniaus Lenkijoje. Pasakoja, kad bičiulis – kulinaras iš didžiosios raidės, tad kartais pietumis pavaišindavo ir Vidą. „Nepakenčiu netvarkos. Man labai patinka tvarkyti namus. Pradedi siurbti – ir, žiūrėk, jau laikas į treniruotę“, – sportininkas pasakoja buities rūpesčių nejaučiantis. Tačiau kartais laikas ima ir sustoja, pradeda kamuoti nenumaldomas šeimos ilgesys: gyventi toli nuo artimųjų nėra paprasta. Saugodama sutuoktinį nuo papildomų rūpesčių Agnė nesakė, kad Arnas serga, guli ligoninėje – vis tiek sūnui negalėtų padėti, tik jaudintųsi.
Galbūt į tolimąjį Vladivostoką pas Vidą ryžtųsi atvykti ir šeima, bet komanda, kurioje jis žaidžia, daug keliauja: praėjusį sezoną Vladivostoke lietuvis praleido tik maždaug tris mėnesius. Agnei su vaiku būti Tolimuosiuose Rytuose – ne geriausia išeitis. Be šeimų ten gyvena ir kiti komandos legionieriai. „Būtų arčiau, važiuotume visi. Vidas, matyt, ir katę pasiimtų“, – juokiasi Agnė.
Galėtų su žmona susikeisti vaidmenimis
„Tiek to krepšinio beliko – treji ketveri metai“, – trisdešimtmetis sportininkas sako ištversiantis psichologinius sunkumus ir šį sezoną. Prisipažįsta, kad po kiekvienos vasaros būna vis sunkiau įsilieti į treniruočių maratoną, bet jei sveikata leis, kelerius metus dar planuoja žaisti. „Baisu pagalvoti, net nežinau, kas bus paskui. Lyg ir baigiau aukštąjį mokslą – esu Kauno technologijos universiteto energetikos vadybos bakalauras ir diplomuotas darbų saugos inžinierius. Dėl diplomų viskas gerai, bet ar pagal specialybę dirbsiu – nežinau. Norėčiau daryti ką nors susijusio su krepšiniu, bet suprantu, kad žaisti ir treniruoti – skirtingi dalykai.“ Vidas juokiasi, kad baigęs karjerą galėtų drąsiai auginti vaikus, tada Agnė imtųsi kokios nors veiklos. „Anksčiau manydavau, kad sudėtinga mažyliui pakeisti sauskelnes ar jį pamaitinti. Tačiau kai įsijauti, tai tampa malonumu“, – pasakoja, kad atostogaudamas mielai pasinėrė į tėviškus rūpesčius. Juokiasi, jog grįžusį iš Vladivostoko jį su sūnumi Agnė kelioms valandoms palikdavusi gal norėdama išbandyti, ar ilgai ištvers be moteriškos pagalbos. Bet rūpintis sūnumi Vidui nėra sudėtinga.
Ar Agnė norėtų pradėti karjerą? „Mielu noru. Jau dabar galvoju, kad reikėtų mokytis“, – pasakoja prieš kelerius metus Veterinarijos akademijoje veterinarijos gydytojos diplomą gavusi, bet kol kas pagal specialybę nedirbusi moteris. Studijas baigusiai mylimajai Vidas pasiūlė neskubėti imtis darbų – pirmiausia pailsėti. Paskui jiedu susituokė, atsirado vaikas. „Iš pradžių atrodė, kad man gerai ir taip. Tačiau keletą metų pabuvusi namuose supratau, kad noriu veikti ką nors daugiau, – prisipažįsta krepšininko žmona. – Nesu karjeristė, neplanuoju vos gimus vaikui pulti į darbus, bet jau noriu ir kitokios veiklos.“ Vidas prasitaria, kad pakaunėje pakloti būsimo šeimos namo pamatai – Agnė tikrai turės ką daryti. „Aš vadovausiu“, – juokiasi vėl maždaug devynis mėnesius toli nuo Kauno praleisiantis sportininkas. Vaikus mylinti pora sako, kad name tikrai bus du atžaloms skirti kambariai. „Tačiau labai dideli – jeigu ką, juose tilps ir daugiau vaikų lovelių“, – juokiasi optimistiškai nusiteikusi Agnė.
