Matyt, jai nelemta skrieti greičiau už vėją pasibalnojus jėgos aitvarą. Tiek planavusi, tiek svajojusi ir sapnuose jau mačiusi save skrodžiančią vandenyno bangas Brazilijoje, Agnė Jagelavičiūtė (28) sako maudytis galėsianti namų vonioje. Brazilai nepanoro lietuvės įsileisti į savo šalį. Negana to, net nusprendė, kad, prigulusi ant grindų eilėje prie Migracijos tarnybos, nedovanotinai įžeidė Braziliją ir jos žmones.
„Viskas įvyko per penkias minutes, nespėjau nė atsipeikėti, o jau tuo pačiu lėktuvu skridau atgal į Lisaboną", - tikina Agnė ir pasakoja, kad, iškentusi varginančią kelionę iš Vilniaus į Briuselį, iš ten - į Lisaboną, o iš Portugalijos sotinės - į Brazilijoje esantį Fortalezos oro uostą, ji tiesiog pamanė ištiesianti kojas. Išsitraukė pledą, pasitiesė ant žemės ir prigulė. Sako buvę visiškai neaišku, kiek laiko reikės laukti eilėje prie Migracijos tarnybos. „Staiga išgirdau: „Pasport! Pasport!" - prisimena. - Pakėliau galvą, susiradau pasą ir šypsodamasi ištiesiau pareigūnui. Jo veide šypsenos nebuvo. Ranka parodė, kad kelčiausi ir eičiau su juo. Kartu liepė eiti ir vienam drauge atvykusiam lietuviui vaikinukui, - išsitraukęs fotoaparatą jis fotografavo, kas vyksta. Iš pradžių dar prašiau, kad su manimi pasikalbėtų, aiškinau, kad nieko bloga nepadariau, bet jis tylėjo. Gal nemokėjo angliškai, o gal tiesiog nenorėjo kalbėtis. Girdėjau, kaip gretimame kambaryje taukštelėjo antspaudas. Po kelių minučių mes jau sėdėjome lėktuve. Paskambinau bičiuliams, kad manęs nebelauktų. Tik spėjau ištarti: „Deportuoja!", ir turėjau išjungti telefoną."
Ši istorija Agnei atrodo lyg baisus sapnas. Tai dabar ji mėgina ieškoti priežasčių, o tada, sako, nespėjusi nė išsigąsti. Agnės mama ir patys artimiausi žmonės trina rankomis: iš pat pradžių visi ženklai rodė, kad geriau į tą kelionę jai nevykti. „Gal ir aš mačiau tuos ženklus, tik nenorėjau pripažinti, - šypteli mergina. - Pirmiausia mano apsisprendimas skristi į Braziliją buvo labai greitas. Pasakiau „taip" nesusimąsčiusi, bet čia - jau charakteris. Prieš kelionę ištiko keista isterija, lyg pirmą kartą skrisčiau į užsienį. Net daiktų ramiai susidėti negalėjau. Mano draugė Rūta rado pakabutį, kurį maniau jau seniai pametusi. Jis buvo tarsi talismanas, užsisegiau prieš skrisdama. Močiutė į kelionę įdėjo Marijos paveikslėlį - anksčiau to niekada nedarydavo. Sapnavau siaubingus sapnus - kad draugauju su serialo „Deksteris" herojumi. Ir kaip keista: kai skridau atgal iš Lisabonos į Londoną, šalia sėdintis vaikinas visą kelią kompiuteryje žiūrėjo „Deksterį". Tą naktį, kai deportavo, sapnuose mane matė visi artimi žmonės. Visi. Ir tas mėnulis...
Kai įsodino į lėktuvą, galvojau, kodėl neveikia amuletai, kur ta apsauga?! O paskui staiga mintis - tai gal jie suveikė, kad dabar varau namo?!"
Lisabonoje paaiškėjo, kad brazilai nepaklusniuosius lietuvius deportavo į Milaną. Pasirodo, būtent per šį miestą „kaitininkai" po mėnesio turėjo grįžti į Vilnių. Kol iš lėktuvo įgulos atgavo pasus, nei Agnė, nei jos bendrakeleivis į Milano lėktuvą nebespėjo. Lisabonoje pasilikti ji nenorėjo, taigi dar du tūkstančiai litų - ir namo. Vilnių pasiekė per Londoną ir be lagaminų. „Kai beveik po trisdešimties valandų parskridau namo, pasirodė, kad teks laukti policijos, mat vienas vaikinas lėktuve sumanė parūkyti", - iš savo nesėkmių juokiasi Agnė. Kas lieka?! Juk ir taip už galimybę prigulti Fortalezos oro uoste ji paklojo apie penkis tūkstančius litų.
„Negali sakyti, kad esu nekalta, - greitakalbe išberia. - Kalta, nes gulėjau oro uoste, kur to daryti, matyt, negalima. Galiu tik įsivaizduoti, kaip trins rankomis ir šaipysis visi, kurie manęs nemėgsta. Netgi aš, išgirdusi tokią istoriją, tik palinguočiau galvą: „Aha, prisidirbo, tikriausiai voliojosi girta..." Tačiau mes nebuvome girti. Lėktuvuose jau seniai alkoholio niekas už dyką nepilsto, o kainos ore - patys žinote..."
Brazilijoje taip ir „nepakaitavusi" Agnė visiškai tikra, kad nei Prancūzijoje, nei Anglijoje tokių dalykų niekaip negalėtų atsitikti. Jei padarytum ką nors neleistina, pirmiausia prisistatytų keletas pareigūnų ir išaiškintų, už ką esi baudžiama.
Į Braziliją ji dar svajoja nuvykti, nors pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip ir kuriam laikui buvo nubausta. „Ketverius metus ruošiuosi stotis ant jėgos aitvaro, bet vis kažkas pakiša koją. Aš kaip Eglė, žalčių karalienė, rankoje nešioju antrą geležies komplektą. Paskutines dvi dienas prieš kelionę ranką man labai skaudėjo. Dabar, užuot gulėjusi Brazilijos paplūdimiuose, galėsiu pasitikrinti sveikatą. Žinau, gydytojai nepatars plaukioti. Tik jau sustabdyti mane, kai ko nors užsimanau, labai sudėtinga."
