Agnė Kuzmickaitė: vieneri metai Berlyne

Gyvenimas nenuspėjamas: tragiškus sukrėtimus keičia džiugios naujienos. Būtent tokios – pastarosios dizainerės Agnės Kuzmickaitės (27) dienos: mamos netektis, o po savaitės – žinia, kad tapo geriausia Europos jaunąja mados kūrėja!

Ir viena, ir kita Agnei kol kas – neįtikėtina. Ji dar nežino, kaip gyvens toliau, nes nugalėjusi jaunųjų Europos dizainerių konkurse „Createurope: The Fashion Academy Award“ Berlyne dovanų gavo ne tik labai patinkančią garsaus britų menininko Anthony Craggo skulptūrą, simbolizuojančią pirmąjį drabužį – figos lapą, kuriuo buvo prisidengusi Ieva. Daugiau kaip tūkstantį paraiškas konkursui pateikusių dizainerių nurungusiai lietuvei taip pat atiteko prizas intriguojančiu pavadinimu – „Vieneri metai Berlyne“. Jis dizainerei suteikia galimybę metus gyventi ir kurti Vokietijos sostinėje: Agnei bus skirtas butas, „showroom“ ir ateljė. Jai taip pat suteikta galimybė dalyvauti svarbiausiuose Berlyno mados renginiuose, pažadėtas kūrybinis bendradarbiavimas su „Joop!“ mados namų kūrybos direktoriumi Dirku Schönbergeriu, Ilya Morganu, kitais žinomais mados kūrėjais.

Kai patekote tarp trisdešimties dizainerių, atrinktų dalyvauti finaliniame konkurso renginyje, jautėte, kad pasiseks?

Mados renginiuose niekada negali iš anksto žinoti, kaip būsi įvertintas, nes nėra aiškių vertinimo kriterijų, nežinia, kokie komisijos prioritetai. Maniau, mano kolekcija per daug radikali, kad galėtų laimėti: joje labai aiškus pirkinių maišelio įvaizdis. Galvojau, gal per daug aiškus… Smagu, kad komisijos pirmininkui Dirkui Schönbergeriui, kitiems jos nariams mano kolekcija „Shopoholic“ pasirodė aktuali, nors ją kūriau maždaug prieš dvejus metus.

Praėjusių metų pavasarį ši kolekcija buvo palankiai priimta ir Vilniuje vykstančioje „Mados infekcijoje“.

Esu patenkinta, kaip man pavyko įgyvendinti idėją, džiugina pasiektas rezultatas. Kartais ką nors sukuri, bet jauti, kad kažko nespėjai, gal reikėjo labiau įsigilinti – manai, kad galėjai padaryti geriau. O šiai kolekcijai turėjau pakankamai laiko. Idėja brendo mokantis Olandijoje, ten kolekciją pradėjau kurti. Vėliau nuosekliai, be skubos, pasvarstydama ją plėtojau. Dėl kolekcijos man buvo ramu, nes dariau, ką iš tiesų norėjau ir kaip man atrodė teisinga. Kai tai kas nors įvertina, labai padrąsina.

Viliojamai skamba jums atitekusio apdovanojimo pavadinimas – „Vieneri metai Berlyne“!

Iš tiesų padavusi paraišką konkursui nesigilinau, ką gauna nugalėtojas. Ir dabar dar nežinau smulkiausių detalių (šypsosi). Grįžusi į Vilnių kalbėjausi su vieno iš šio konkurso iniciatorių – Goethe instituto – atstovais Lietuvoje: sužinojau, kad organizatoriai asmeniškai su manimi susisieks ir suderinsime laiką, kada man būtų palankiausia stažuotis Berlyne. Tikslios datos, kada tai turėtų prasidėti, nėra.

Berlynas jums patinka?

Šįsyk ten buvau po labai ilgos pertraukos: esu viešėjusi tik ankstyvoje paauglystėje. Viena vertus, ten yra draugų, kita vertus, man nebaisu ir vienai kur nors važiuoti. Kai esi vienas, lengviau užmegzti pažintis, paprasčiau atrasti naujų galimybių. Pastebėjau, kai esi su savais, tai ir sukiesi tame rate, o naujoje erdvėje atsiradęs vienas turi galimybę susirasti naujų draugų.

Ko išvykstant į Vokietiją reikės atsisakyti Lietuvoje?

Berlynas nėra labai toli nuo Vilniaus. Manau, kad galima nieko neatsisakyti – įmanoma viską suderinti. Galbūt reikėtų kalbėti apie tai, kokių galimybių man atsivertų ten…
Tačiau yra dar viena dilema: esu įstojusi į Londono St. Martins koledžą… Nuo lapkričio ten turiu pradėti magistratūroje studijuoti drabužių modeliavimą. Mokslai turėtų trukti dvejus metus. Kai ten stojau, nežinojau, kad taip baigsis tas konkursas (juokiasi). Nesinori prarasti nei vieno, nei kito…

Šiaip ar taip, minčių kilti iš Vilniaus buvo!

Tai nereiškia, kad rengiuosi emigruoti! Manau, drabužių dizaineriui kurti tik Lietuvoje nebūtinai yra gerai. Kol esi jaunas, reikia atsirasti ten, kur vyksta pagrindiniai mados įvykiai. Man to ir norisi. Lietuvoje galima gyventi, bet kol jaučiu galinti ko nors išmokti, norisi atsidurti arčiau tikrų, reikšmingų mados įvykių.

Kokiais darbais šiuo metu jūs užimta?

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kuriu kostiumus operai „Meilės eliksyras“. Jos premjera numatyta gruodį. Taip pat dirbu prie Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“. Jo premjera – lapkričio pabaigoje. Šįsyk su režisieriumi esame ir scenografijos bendraautoriai. Šiais metais darbų teatre – pakankamai.

Kiek laiko lieka nešiojamiems drabužiams kurti?

Tai visuomet eina paraleliai su teatru. Dalyvavimas konkurse Berlyne – taip pat iš drabužių kūrėjos veiklos srities. Pastaruoju metu privačių klientų turiu tik vieną kitą. Koncentruojuosi dirbti prie operos, dramos spektaklio. Tačiau jei kas nors kreipiasi, niekada neatsisakau, tik šiuo metu tai nėra pagrindinė mano veiklos sritis.

Kokie žmonės renkasi jūsų propaguojamą stilių?

Pastebėjau, kad daugiausia – ryšių su menu turintys žmonės. Kita grupė – draugai ir pažįstami, kuriems tiesiog patinka mano kuriamas stilius. Tačiau mano aplinkoje – labai daug menininkų, pažįstamų iš kitų sričių nelabai daug ir turiu (šypsosi)… Nors, atėję į boutique „Trinité“, ką nors nusiperka ir visai nepažįstami žmonės.
Tačiau viskam reikia energijos. Pastaruoju metu jos labai daug atima teatras. Dirbti su klientais, individualiai modeliuoti tenka skirti mažiau laiko.

Prieš keletą metų spaudoje jus pristatydavo kaip Oskaro Koršunovo draugę. Nebūdavo dėl to apmaudu?

Nepasakyčiau, kad tai būdavo dažnai ar labai akcentuojama. Lietuvos žiniasklaidai dažnai įdomiau, kas yra kieno draugė, visuomet stengiamasi koncentruotis į asmeninius dalykus. Gal tai įdomiau skaitytojams?.. Tai dažniausiai būdavo rašoma gyvenimo būdo leidiniuose, ne analitiniuose, kultūros… Iš tų leidinių ko nors kito būtų naivu tikėtis (juokiasi).

Tačiau dabar esate įdomi dėl savęs, dėl savo darbų.

Tikriausiai… Taip, tai smagu, bet niekada nebuvo neteisybės jausmo: juk žinojau, kad esu dizainerė. Kaip kažkieno draugę spauda gali pristatyti tik Lietuvos kontekste. Mūsų šalis labai mažytė, o aš niekuomet nesistengiau orientuotis tik į vietos kontekstą.

Ką kūrėjui suteikia konkursai?

Drabužio dizainerio profesijoje nėra aiškių laiptelių, ką reikia daryti, kad ko nors pasiektum. Tai labai individualu. Neaišku, kuris kelias teisingiausias. Tokie konkursai – galimybė parodyti savo kūrybą ir pasitikrinti, kaip tave priima kolegos kitur. Vietos kontekste viskas gali atrodyti vienaip, o išvažiavus iš šalies galima save įvertinti objektyviau. Šįsyk, matyt, dalyvavau dėl to, kad tą kolekciją norėjau pristatyti didesnei auditorijai. Buvau rodžiusi tik Vilniuje ir Rygoje – jaučiau, kad ji gali būti įdomi ne tik lietuviškame kontekste. Nuojauta skatino mane nusiųsti paraišką konkursui „Createurope: The Fashion Academy Award“, atrodė, kad ten ji turi būti įvertinta. Buvo vidinis noras pasitikrinti, ar teisingai jaučiu. Nusiuntusi savo biografiją ir kolekcijos eskizus, greitai gavau pranešimą, kad esu kviečiama į finalinį renginį.

Dažnai nuojauta neapgauna?

Stengiuosi pasikliauti intuicija, įsiklausyti į save. Tai dažnai neapgauna. Tačiau tikrai nemaniau, kad Berlyne man atiteks pagrindinis prizas! Komisija buvo visiškai svetimi žmonės: negalėjai nuspėti jų simpatijų ir antipatijų. Kai vyko kolekcijos prezentacija, komisijos nariai sėdėjo lediniais veidais: su mumis net nesisveikino. Tai galbūt kiek arogantiška, bet jie specialiai pasirinko tokią poziciją, kad niekas negalėtų įžvelgti kokio nors palaikymo ar neigimo. Po prezentacijos nebežinojau, ką galvoti…

Kolekcija „Shopoholic“ – apie pirkimo maniją. Ką manote apie pirkimo terapiją?

Dažnai manęs prašo, kad padėčiau išsirinkti reikiamą drabužį. Tuomet tai tampa darbu, negali atsipalaiduoti. Tačiau kai gali pirkti sau, yra terapijos elementų. Kartais man patinka ją sau taikyti (šypsosi). Ypač kai nėra būtinybės ką nors nusipirkti, kai gali po parduotuves vaikščioti be įsipareigojimų. Dar labai gerai, kai ir finansai nevaržo (šypsosi).

Kaip teatro dailininkei, ir vakaras spektaklyje – ne visavertis poilsis?

Kai pradėjau intensyviai dirbti teatre, laisvalaikį ten leidžiu kur kas rečiau. Dažnai viską žinau iš vidaus, o žiūrėdama spektaklį galvoju, kaip kas padaryta. Nors, jei tai tikrai geras kūrinys, vis tiek veikia žmogų. Geras menas visada veikia. Tačiau laisvalaikiu man labiau patinka individuali kūryba, mėgstu pasisemti įkvėpimo iš kitų sričių menininkų, tarkim, dailininkų, darbų.

Dabar jums – ir labai sėkmingas, ir labai liūdnas laikotarpis: visai neseniai netekote mamos, filosofės Leonardos Jekentaitės-Kuzmickienės…

Kaip į mirtį pažiūrėsi…
Man tai – labai įtemptas laikotarpis. Niekas, ko pasiekiau, neatsitiko savaime – reikia įdėti energijos. Tačiau kai ko nors imiesi, tai ir padarai.

Mamos netektis – didelis skausmas.

To nesuvokiu iki šiol… Negaliu tuo patikėti, man atrodo, kad ji yra su manimi.

Darbas, konkursas padeda šiek tiek užsimiršti?

Galima sakyti, kad padeda... Nežinau, kaip būtų, jei nieko nedaryčiau. Dabar dėl savo profesijos nebeabejoju. Tačiau darbas ir asmeniniai dalykai – atskiri. Darbas to negali pakeisti. Kita vertus, matau savo veiklos prasmę. Jos nematant gyventi būtų visai kitaip.

Ar yra žmogus, kuris buvo šalia sunkią akimirką, kuriam pirmajam pasigyrėte, kad pasisekė?

Yra (juokiasi).

Jis menininkas?

Gal (juokiasi)…