Šiais laikais, kai daugybė lietuvių išvyko į Airiją lyg ieškodami Pažadėtosios Žemės, kai kurie airiai vis giliau šaknis leidžia Lietuvoje. Kad ir „Skamp“ vokalistė Erica Jennings ar jos sesuo Anne JENNINGS-TAUČIENĖ (38). Su vyru Sauliumi Taučiumi (32) ir dukra Caoilfhinn Vėtra (9) ji antri metai gyvena Vilniuje, Senamiestyje atidarė restoraną, o šių metų pradžioje įvyko viešas jos, kaip dainininkės, debiutas – naujo lietuviško kino filmo „Nereikalingi žmonės“ garso takelyje skamba Anne įdainuota airiška baladė.
Susitinkame jų restoranėlyje. Banguotų kaštoninių plaukų kupeta, porcelianinė oda... Tipiška airė, pagalvoju. Ir kodėl atsirado stereotipas, kad airiai turi būti santūrūs kaip britai? Anaiptol! Jie – emocingi lyg italai, tik iš Šiaurės. Mūsų pokalbį lydi išraiškinga mimika ir emocingi, plastiški rankų gestai. Kartkartėmis ji strykteli nuo kėdės ir nubėga tvarkyti kokio reikalo.
„Lietuviškai kalbu labai prastai...“ – iškart „prisiduoda“ Anne ir guodžiasi, kad aplinkiniai su bendrauja tik angliškai. Užtat dukra šneka daug geriau ir taiso mamą. Mergaitė lanko tarptautinę anglų mokyklą, kur turi labai stiprią lietuvių kalbos mokytoją, tačiau nuo kitų mokslo metų lankys lietuvišką: „Labai svarbu, kad gyvendama čia Caoilfhinn lavintųsi su lietuvių vaikais.“ Beje, taip sudėtingai rašomas, šis senovinis airių vardas tariamas labai paprastai – Keilin, o retas lietuviškas Vėtra labai patiko Annie. „Aš – Taučienė, vyras – Taučius, dukra – Taučiūtė. Airijoje niekaip nesupranta, kodėl mes viena šeima, o pavardės – skirtingos!“ – juokiasi Anne.
Kosmopolitiška pasaulėjauta
„Kada pirmąkart apsilankiau Lietuvoje? – susimąsčiusi artistiškai įsmeigia akis į lubas. – Gal prieš dvylika metų. Atvykau aplankyti tėvų – tėvelis čia dirbo. Lietuvoje neseniai buvo atkurta nepriklausomybė, visi kupini entuziazmo ir optimizmo. Susipažinau su bendraamžiais iš įvairių Lietuvos regionų. Nesusidarytum tikro įspūdžio apie šalį, jei pažinotum tik sostinės jaunimą.“
Vaikystė, juokiasi, praėjusi sėsliai, tėvai užsienyje pradėjo dirbti, kai Anne buvo dvidešimt dveji. Bet studentaudama apkeliavo nemažai šalių: „Prancūzijoje gyvenau ir dirbau aštuonis mėnesius, keturis – Afrikoje, kai lankiau tėvus, Maskvoje – metus...“ Ką airė veikė Rusijoje?! „Atsitiktinai studijavau režisūrą Teatro ir kino meno institute. Mes, aštuonių airių grupė, buvome bene pirmi studentai vakariečiai šioje aukštojoje. Nepaprastai įdomūs laikai! Gyvenome „obščežytije“ – bendrabutyje. Nors sąlygos baisios, buvo smagu. Kiekvienas jaunas žmogus turi bent metus pagyventi bendrabutyje Rusijoje ir gauti tokį gerą spyri į užpakalį!
Jei sąžiningai, nebuvau gera studentė. Daugiausia žinių įgijau... kelionėse! Tuomet jos buvo labai pigios. Išmaišiau beveik visą Sąjungą – nuo Sibiro ir Baikalo iki Latvijos. Koks juokingas paradoksas: tada negavau vienintelės Baltijos šalies – Lietuvos vizos! Aš labai laiminga, kad studentaudama nemažai keliavau po įvairiausias šalis, tai formavo mano pasaulio supratimą.“
Karjeros su menu nesusiejo
Kai pokalbis įsibėgėja, Anne netikėtai sako: „O dabar užduosiu jums klausimą: kodėl sumanėte iš manęs imti interviu?“ „Jau tikrai ne dėl to, kad paklausčiau, ar ketina daryti dainininkės karjerą kaip jaunesnioji sesuo Erica“, – nusikvatoju. Jei būtų norėjusi, seniai būtų ją padariusi! Ir ne apie ką tik gimusį sūnėną kvosti! Tiesiog naujo lietuviško filmo, kuriame Anne pasirodo kaip Airijos „pabo“ dainininkė, atlieka baladę ir anglų kalba įgarsina kai kuriuos moterų personažus, premjera – puiki proga iš arčiau susipažinti ir pasikalbėti apie tai, kodėl airė „nusėdo“ Lietuvoje.
Kalbėdamasi su Anne mintyse prieinu prie išvados, kad jos gyvenime yra ir daugiau paradoksais kvepiančių dalykų, ne tik „atvirkštinė emigracija“. Prestižiniame Dublino „Trinity College“ baigusi meno istorijos ir teatro meno studijas, dirbo... komunikacijos srityje. Pastarasis darbas, ES diskriminavimo prevencijos projektas, – Airijoje. Studijavusi teatro teoriją, istoriją ir režisūrą, ji neketino susisieti su šia, daugelio taip trokštama meno šaka. Kodėl? „Niekad negalvojau apie karjerą šioje srityje, – gūžteli pečiais. – Puiku universitete studijuoti tai, kas patinka, ką mėgsti. Bet paskui turi atrasti save. Kodėl savo ateities nesusiejau su menais? Norėjau keliauti. Dirbau įvairiose šalyse. Teatrui turi būti visiškai atsidavusi. O aš keliavau ir dirbau, keliavau ir dirbau. Manau, subręsti tik tada, kai pagimdai vaiką. Tada labiau „sumaterialėji“ ir pradedi kurti profesinius planus. Bent jau taip nutiko man. Ko gero, jei nebūčiau sutikusi Sauliaus, vis dar keliaučiau po pasaulį. Bet dabar aš čia.“ Ar pasiilgsta klajonių? „Ne. Visiškai. Tai praėjęs laikotarpis. Ateis laikas, keliaus ir Caoilfhinn.“
O kaip susipažinote su Sauliumi?
Mes susipažinome... Turėčiau įspėti visas užsienietes: niekada neikite rinkti grybų su lietuviais vaikinais! Nes tai pavojinga! Aš po grybavimo ištekėjau už Sauliaus! Jis studijavo vadybą ir finansus, dirbo tuomet labai populiariame bare „Prie parlamento“. Mudu buvome pažįstami kelerius metus ir vieną dieną Saulius pakvietė grybauti. Airijoje nėra tradicijos rinkti grybus, nežinojau, kaip reikia tai daryti, bet atsakiau: „Gerai!“ Važiavo penki aukšti stiprūs lietuviai ir aš, maža smulki airė. Vaikščiojome po mišką, ieškojome grybų, paskui sukūrėme laužą, dainavome. Viskas buvo labai romantiška. Žinoma, ne brautis pro miško tankmę... Nuo tada su Sauliumi ir pradėjome artimai draugauti. Susituokėme 1999-ųjų rugpjūtį.
Kaip reagavo tėvai, kad tekėsite už lietuvio?
Jei įsimyli ir jau galvoji apie vedybas, niekas tavęs neatkalbės ir tėvų sutikimo nebūtina prašyti. Daugeliui taip nutinka. Toks gyvenimas.
Buvo laikotarpis, kai su Sauliumi gyvenote Airijoje.
Penkerius metus. Caoilfhinn gimė Airijoje, ankstyva jos vaikystė prabėgo Lietuvoje. Kai dukrai buvo treji, grįžome į Airiją.
Kaip Saulius jautėsi Airijoje?
Dirbo prabangaus Dublino viešbučio restorane ir studijavo Londono stipriųjų gėrimų ir vyno mokymo centre. Jis – labai stipri asmenybė. Ramus, savo nuomonę turintis žmogus. Airijoje Saulius nepriėmė visko lyg dovanos. Labai paprasta atvykus į svetimą šalį tik dirbti–miegoti, dirbti–miegoti ir į nieką nekreipti dėmesio, niekuo nesidomėti. Nuostabu, kad Saulius labai apsišvietęs, mudu galėdavome diskutuoti apie politiką, socialinį, kultūrinį gyvenimą. Jis buvo visavertis visuomenės narys. Saulius ne apsimetinėjo, kad Airija jam atrodo tobula šalis, o tiesiai sakė, kas gerai, kas blogai. Jis ne toks žmogus, kad viską priimtų vien dėl to, jog mes duodame, – nuolat klausinėdavo, diskutuodavo. Ir tai labai gerai.
Kodėl visgi nutarėte grįžti į Lietuvą?
Seniai svarstėme atsidaryti savo restoranėlį. Dažnai ir daug kalbėdavomės apie maistą, valandų valandas diskutuodavome apie jo gaminimą, apie tai, kaip jį patiekti, kaip serviruoti stalą, kokie vynai tinka prie vienų ar kitų patiekalų ir ką daryti, kad lankytojai gerai atsipalaiduotų. Abu tuo labai domimės. Esu laiminga, kad sutikau ir ištekėjau už žmogaus, kuris gyvena tokiomis pat idėjomis. Mes beveik vienodai mąstome. Visada. Kalbu apie verslą, ne apie asmeninius santykius.
Taigi pirmiau apie restoranėlį kalbėdavome abstrakčiai, paskui metus – konkrečiai ir labai rimtai. Galiausiai nusprendėme, kad pradėsime verslą. Kai baigėsi mano ir Sauliaus sutartys, Caoilfhinn reikėjo eiti į mokyklą, susipakavome lagaminus ir 2006-ųjų gruodį išvykome į Lietuvą.
Rizikavote lįsti į restoranų verslą, ir dar Lietuvoje?
Žinoma, restoraną galėjome atidaryti ir Dubline, manau, net būtų buvę paprasčiau, nors, prisipažinsiu, – brangiau. Šis nuosavas verslas – pirmas ir jam, ir man. Žinojome, kad reikės daug ir sunkiai dirbti. Lietuvoje jį pradėti mums atrodė lengviau, nes čia tikėjomės sulaukti daugiau paramos ir palaikymo – nemažai mūsų draugų turi restoranus, yra malonūs, visada pasirengę padėti. Restoranų verslas – pakvaišusiems žmonėms (juokiasi)! Reikia būti šiek tiek pamišusiam, kad to imtumeisi. Bet jis duoda tiek grąžos, tiek daug gražių dalykų! Restoranas mūsų nepavers turtuoliais. Bet daro laimingus!
Interjerą kūrėte patys?
Taip! Abu! Saulius vis dar mano, kad čia reikėtų daugiau meno dirbinių, o aš sakau, kad – ne. Sutarėme dėl baltų sienų, nors draugai sakė, kad bus panašu į ligoninę (juokiasi). Žinote, kas įdomu šiame pastate? Kad pro langus matyti, kaip keičiasi metų laikai, jie tampa lyg savotiški paveikslai. Visas stilius – mūsų. Viską, išskyrus medines konstrukcijas, darėme savo rankomis – restauravome, dažėme! Taigi restoranėlis – išties MŪSŲ vieta. Visą vasarą grįždavau namo dulkina nuo galvos iki kojų, dažais nubarstytais plaukais...
Gal ir patiekalų receptus pati rinkote ar net kūrėte?
Valgiaraštis – mūsų ir pagalbininko ispano José. Mes su Sauliumi apie tai kalbėjomės gal trejus metus! Ir jau žinojome, ko norime. Aš nusimanau apie maistą, Saulius – apie vynus. Puikus derinys. Iš pradžių patys ir dirbome, nuolat sėdėjome čia. O dabar turime nuostabią komandą – penkias šaunias merginas, kurios restorane tvarkosi taip, kaip tai daryčiau aš.
Judu dvidešimt keturias valandas per parą kartu – ir dirbate, ir gyvenate...
...ir dar vienas kito nenužudėme (juokiasi)! Žinoma, nesutarimų parsinešame namo. Jei susibari, tai susibari, jei dėl ko nors nesutinki, tai nesutinki. Visi sako: „Palik darbo nesutarimus prie namų slenksčio.“ Nesąmonė! Taip neišeina. Juk neskirstai: va, dabar aš – tavo verslo partnerė, o dabar – žmona. Tačiau mudu suprantame vienas kitą. Kartu gyvename, kartu dirbame. Žinoma, mums nelengva, daug streso, bet vis tiek esame laimingi.
Ar Lietuvoje ko nors pasigendate? Pasiilgstate?
Airiai turi vadinamąjį dainingumo geną. Mes daug dainuojame. Ne todėl, kad esame geri dainininkai, tiesiog mums labai patinka. Juk yra skirtumas, kai žmogus turi balsą ir kai neturi nei klausos, nei balso, bet labai mėgsta dainuoti... Dainavimas Airijoje – tautinė kultūra, socialinis veiksmas, ne meninis pasirodymas. Čia labai pasiilgstu spontaniško dainavimo bare ar užeigoje. Na, tikiuosi, lietuviai parsiveš šią tradiciją iš Airijos.
Susitinkame jų restoranėlyje. Banguotų kaštoninių plaukų kupeta, porcelianinė oda... Tipiška airė, pagalvoju. Ir kodėl atsirado stereotipas, kad airiai turi būti santūrūs kaip britai? Anaiptol! Jie – emocingi lyg italai, tik iš Šiaurės. Mūsų pokalbį lydi išraiškinga mimika ir emocingi, plastiški rankų gestai. Kartkartėmis ji strykteli nuo kėdės ir nubėga tvarkyti kokio reikalo.
„Lietuviškai kalbu labai prastai...“ – iškart „prisiduoda“ Anne ir guodžiasi, kad aplinkiniai su bendrauja tik angliškai. Užtat dukra šneka daug geriau ir taiso mamą. Mergaitė lanko tarptautinę anglų mokyklą, kur turi labai stiprią lietuvių kalbos mokytoją, tačiau nuo kitų mokslo metų lankys lietuvišką: „Labai svarbu, kad gyvendama čia Caoilfhinn lavintųsi su lietuvių vaikais.“ Beje, taip sudėtingai rašomas, šis senovinis airių vardas tariamas labai paprastai – Keilin, o retas lietuviškas Vėtra labai patiko Annie. „Aš – Taučienė, vyras – Taučius, dukra – Taučiūtė. Airijoje niekaip nesupranta, kodėl mes viena šeima, o pavardės – skirtingos!“ – juokiasi Anne.
Kosmopolitiška pasaulėjauta
„Kada pirmąkart apsilankiau Lietuvoje? – susimąsčiusi artistiškai įsmeigia akis į lubas. – Gal prieš dvylika metų. Atvykau aplankyti tėvų – tėvelis čia dirbo. Lietuvoje neseniai buvo atkurta nepriklausomybė, visi kupini entuziazmo ir optimizmo. Susipažinau su bendraamžiais iš įvairių Lietuvos regionų. Nesusidarytum tikro įspūdžio apie šalį, jei pažinotum tik sostinės jaunimą.“
Vaikystė, juokiasi, praėjusi sėsliai, tėvai užsienyje pradėjo dirbti, kai Anne buvo dvidešimt dveji. Bet studentaudama apkeliavo nemažai šalių: „Prancūzijoje gyvenau ir dirbau aštuonis mėnesius, keturis – Afrikoje, kai lankiau tėvus, Maskvoje – metus...“ Ką airė veikė Rusijoje?! „Atsitiktinai studijavau režisūrą Teatro ir kino meno institute. Mes, aštuonių airių grupė, buvome bene pirmi studentai vakariečiai šioje aukštojoje. Nepaprastai įdomūs laikai! Gyvenome „obščežytije“ – bendrabutyje. Nors sąlygos baisios, buvo smagu. Kiekvienas jaunas žmogus turi bent metus pagyventi bendrabutyje Rusijoje ir gauti tokį gerą spyri į užpakalį!
Jei sąžiningai, nebuvau gera studentė. Daugiausia žinių įgijau... kelionėse! Tuomet jos buvo labai pigios. Išmaišiau beveik visą Sąjungą – nuo Sibiro ir Baikalo iki Latvijos. Koks juokingas paradoksas: tada negavau vienintelės Baltijos šalies – Lietuvos vizos! Aš labai laiminga, kad studentaudama nemažai keliavau po įvairiausias šalis, tai formavo mano pasaulio supratimą.“
Karjeros su menu nesusiejo
Kai pokalbis įsibėgėja, Anne netikėtai sako: „O dabar užduosiu jums klausimą: kodėl sumanėte iš manęs imti interviu?“ „Jau tikrai ne dėl to, kad paklausčiau, ar ketina daryti dainininkės karjerą kaip jaunesnioji sesuo Erica“, – nusikvatoju. Jei būtų norėjusi, seniai būtų ją padariusi! Ir ne apie ką tik gimusį sūnėną kvosti! Tiesiog naujo lietuviško filmo, kuriame Anne pasirodo kaip Airijos „pabo“ dainininkė, atlieka baladę ir anglų kalba įgarsina kai kuriuos moterų personažus, premjera – puiki proga iš arčiau susipažinti ir pasikalbėti apie tai, kodėl airė „nusėdo“ Lietuvoje.
Kalbėdamasi su Anne mintyse prieinu prie išvados, kad jos gyvenime yra ir daugiau paradoksais kvepiančių dalykų, ne tik „atvirkštinė emigracija“. Prestižiniame Dublino „Trinity College“ baigusi meno istorijos ir teatro meno studijas, dirbo... komunikacijos srityje. Pastarasis darbas, ES diskriminavimo prevencijos projektas, – Airijoje. Studijavusi teatro teoriją, istoriją ir režisūrą, ji neketino susisieti su šia, daugelio taip trokštama meno šaka. Kodėl? „Niekad negalvojau apie karjerą šioje srityje, – gūžteli pečiais. – Puiku universitete studijuoti tai, kas patinka, ką mėgsti. Bet paskui turi atrasti save. Kodėl savo ateities nesusiejau su menais? Norėjau keliauti. Dirbau įvairiose šalyse. Teatrui turi būti visiškai atsidavusi. O aš keliavau ir dirbau, keliavau ir dirbau. Manau, subręsti tik tada, kai pagimdai vaiką. Tada labiau „sumaterialėji“ ir pradedi kurti profesinius planus. Bent jau taip nutiko man. Ko gero, jei nebūčiau sutikusi Sauliaus, vis dar keliaučiau po pasaulį. Bet dabar aš čia.“ Ar pasiilgsta klajonių? „Ne. Visiškai. Tai praėjęs laikotarpis. Ateis laikas, keliaus ir Caoilfhinn.“
O kaip susipažinote su Sauliumi?
Mes susipažinome... Turėčiau įspėti visas užsienietes: niekada neikite rinkti grybų su lietuviais vaikinais! Nes tai pavojinga! Aš po grybavimo ištekėjau už Sauliaus! Jis studijavo vadybą ir finansus, dirbo tuomet labai populiariame bare „Prie parlamento“. Mudu buvome pažįstami kelerius metus ir vieną dieną Saulius pakvietė grybauti. Airijoje nėra tradicijos rinkti grybus, nežinojau, kaip reikia tai daryti, bet atsakiau: „Gerai!“ Važiavo penki aukšti stiprūs lietuviai ir aš, maža smulki airė. Vaikščiojome po mišką, ieškojome grybų, paskui sukūrėme laužą, dainavome. Viskas buvo labai romantiška. Žinoma, ne brautis pro miško tankmę... Nuo tada su Sauliumi ir pradėjome artimai draugauti. Susituokėme 1999-ųjų rugpjūtį.
Kaip reagavo tėvai, kad tekėsite už lietuvio?
Jei įsimyli ir jau galvoji apie vedybas, niekas tavęs neatkalbės ir tėvų sutikimo nebūtina prašyti. Daugeliui taip nutinka. Toks gyvenimas.
Buvo laikotarpis, kai su Sauliumi gyvenote Airijoje.
Penkerius metus. Caoilfhinn gimė Airijoje, ankstyva jos vaikystė prabėgo Lietuvoje. Kai dukrai buvo treji, grįžome į Airiją.
Kaip Saulius jautėsi Airijoje?
Dirbo prabangaus Dublino viešbučio restorane ir studijavo Londono stipriųjų gėrimų ir vyno mokymo centre. Jis – labai stipri asmenybė. Ramus, savo nuomonę turintis žmogus. Airijoje Saulius nepriėmė visko lyg dovanos. Labai paprasta atvykus į svetimą šalį tik dirbti–miegoti, dirbti–miegoti ir į nieką nekreipti dėmesio, niekuo nesidomėti. Nuostabu, kad Saulius labai apsišvietęs, mudu galėdavome diskutuoti apie politiką, socialinį, kultūrinį gyvenimą. Jis buvo visavertis visuomenės narys. Saulius ne apsimetinėjo, kad Airija jam atrodo tobula šalis, o tiesiai sakė, kas gerai, kas blogai. Jis ne toks žmogus, kad viską priimtų vien dėl to, jog mes duodame, – nuolat klausinėdavo, diskutuodavo. Ir tai labai gerai.
Kodėl visgi nutarėte grįžti į Lietuvą?
Seniai svarstėme atsidaryti savo restoranėlį. Dažnai ir daug kalbėdavomės apie maistą, valandų valandas diskutuodavome apie jo gaminimą, apie tai, kaip jį patiekti, kaip serviruoti stalą, kokie vynai tinka prie vienų ar kitų patiekalų ir ką daryti, kad lankytojai gerai atsipalaiduotų. Abu tuo labai domimės. Esu laiminga, kad sutikau ir ištekėjau už žmogaus, kuris gyvena tokiomis pat idėjomis. Mes beveik vienodai mąstome. Visada. Kalbu apie verslą, ne apie asmeninius santykius.
Taigi pirmiau apie restoranėlį kalbėdavome abstrakčiai, paskui metus – konkrečiai ir labai rimtai. Galiausiai nusprendėme, kad pradėsime verslą. Kai baigėsi mano ir Sauliaus sutartys, Caoilfhinn reikėjo eiti į mokyklą, susipakavome lagaminus ir 2006-ųjų gruodį išvykome į Lietuvą.
Rizikavote lįsti į restoranų verslą, ir dar Lietuvoje?
Žinoma, restoraną galėjome atidaryti ir Dubline, manau, net būtų buvę paprasčiau, nors, prisipažinsiu, – brangiau. Šis nuosavas verslas – pirmas ir jam, ir man. Žinojome, kad reikės daug ir sunkiai dirbti. Lietuvoje jį pradėti mums atrodė lengviau, nes čia tikėjomės sulaukti daugiau paramos ir palaikymo – nemažai mūsų draugų turi restoranus, yra malonūs, visada pasirengę padėti. Restoranų verslas – pakvaišusiems žmonėms (juokiasi)! Reikia būti šiek tiek pamišusiam, kad to imtumeisi. Bet jis duoda tiek grąžos, tiek daug gražių dalykų! Restoranas mūsų nepavers turtuoliais. Bet daro laimingus!
Interjerą kūrėte patys?
Taip! Abu! Saulius vis dar mano, kad čia reikėtų daugiau meno dirbinių, o aš sakau, kad – ne. Sutarėme dėl baltų sienų, nors draugai sakė, kad bus panašu į ligoninę (juokiasi). Žinote, kas įdomu šiame pastate? Kad pro langus matyti, kaip keičiasi metų laikai, jie tampa lyg savotiški paveikslai. Visas stilius – mūsų. Viską, išskyrus medines konstrukcijas, darėme savo rankomis – restauravome, dažėme! Taigi restoranėlis – išties MŪSŲ vieta. Visą vasarą grįždavau namo dulkina nuo galvos iki kojų, dažais nubarstytais plaukais...
Gal ir patiekalų receptus pati rinkote ar net kūrėte?
Valgiaraštis – mūsų ir pagalbininko ispano José. Mes su Sauliumi apie tai kalbėjomės gal trejus metus! Ir jau žinojome, ko norime. Aš nusimanau apie maistą, Saulius – apie vynus. Puikus derinys. Iš pradžių patys ir dirbome, nuolat sėdėjome čia. O dabar turime nuostabią komandą – penkias šaunias merginas, kurios restorane tvarkosi taip, kaip tai daryčiau aš.
Judu dvidešimt keturias valandas per parą kartu – ir dirbate, ir gyvenate...
...ir dar vienas kito nenužudėme (juokiasi)! Žinoma, nesutarimų parsinešame namo. Jei susibari, tai susibari, jei dėl ko nors nesutinki, tai nesutinki. Visi sako: „Palik darbo nesutarimus prie namų slenksčio.“ Nesąmonė! Taip neišeina. Juk neskirstai: va, dabar aš – tavo verslo partnerė, o dabar – žmona. Tačiau mudu suprantame vienas kitą. Kartu gyvename, kartu dirbame. Žinoma, mums nelengva, daug streso, bet vis tiek esame laimingi.
Ar Lietuvoje ko nors pasigendate? Pasiilgstate?
Airiai turi vadinamąjį dainingumo geną. Mes daug dainuojame. Ne todėl, kad esame geri dainininkai, tiesiog mums labai patinka. Juk yra skirtumas, kai žmogus turi balsą ir kai neturi nei klausos, nei balso, bet labai mėgsta dainuoti... Dainavimas Airijoje – tautinė kultūra, socialinis veiksmas, ne meninis pasirodymas. Čia labai pasiilgstu spontaniško dainavimo bare ar užeigoje. Na, tikiuosi, lietuviai parsiveš šią tradiciją iš Airijos.
