Jau uždirbta tiek, kad galima būtų ir nebedirbti, tačiau darbas Arūnui Valinskui – tikras malonumas. O kai vieną dieną viskas pabos – televizijos vilkas nusipirks jachtą ir keliaus aplink pasaulį.
Neseniai grįžote iš Egipto. Turbūt po įtemptų darbų jau reikėjo pailsėti?
Tai kad nebuvom pavargę. Smagu kartais sau leisti neužsiimti kažkokiais darbais ir reikalais, o tiesiog gulėti bambą išvertus ir niekuo nesirūpinti. Atostogos – visada smagu. Šį kartą taip sutapo, kad jaunesniajam sūnui buvo atostogos, o ir vyresnis galėjo atskristi iš Anglijos. Taigi, visa šeima šauniai praleidome savaitę Egipte.
Ko gero, ne taip ir dažnai pasitaiko, kad būtumėt visi kartu?
Nemanau, kad aš šeimą lepinu per dideliu dėmesiu – vis darbai, krūvos reikalų.
Inga dėl to niekada nepriekaištauja?
O ką ji: turi arba susitaikyti, arba susitaikyti!
Negana to, kad daug dirbate, bet dar ir atostogaujate ne visada su žmona. Kada su Šapru į Norvegiją žuvauti?
Turėtumėm vykti liepą. Tik vis jo nepagaunu. O kam reikalingos moteriškės žvejyboje? Aišku, kad be moterų važiuosime.
Kaip čia atsitiko, kad Arūnas Valinskas iš LNK perbėgo į TV3?
Jokio skirtumo, kokioje televizijoje dirbi. Svarbu, ką darai ir kaip darai. Lygiai tas pats, pavyzdžiui, kai darai „Auksinių svogūnų“ renginį. Ar jis bus rodomas per LNK, ar per TV3, nesvarbu. Koks skirtumas žiūrovui, kokį mygtuką paspausti. Svarbiausia, kad renginys būtų įdomus ir vertas dėmesio.
Bet kokios buvo šių pokyčių priežastys?
Negaliu komentuoti – toks mano ir LNK susitarimas. Suprantu, kad įdomu, tačiau mes išsiskyrėme ir pasirašėme raštišką susitarimą apie tai viešai nekalbėti. Kitaip abiejoms pusėms gresia baudos.
Tačiau pokyčiai į gera?
Be abejonių. Atsirado dar daugiau darbų. Mes esame iš tų optimistų, kurie ir kapinėse mato tiktai pliusus.
„Auksiniai svogūnai“ aštriai debiutavo TV3. Daugelis net susirūpino – A. Valinskas nebijo V. Romanovo?
O kodėl aš jo turėčiau bijoti? Kas jis toks? Jeigu žmogus leido sau per visą projektą, keturis mėnesius, tyčiotis iš visos Lietuvos, manau, kad tos septynios minutės, kai visa Lietuva pasišaipė iš jo, yra niekas. Kita vertus, jis – tik eilinis vyras, kuris užima savo vietą gyvenime, bet anksčiau ar vėliau kaip ir visiems mirtingiesiems jam užteks „dviejų metrų ant metro“. Nerandu nė vieno argumento, kodėl turėčiau jo bijoti. Jis yra niekas.
O kas jūs?
Aš lygiai taip pat esu niekas. Vyras, kuris turi savo darbus ir šeimą, – tai svarbiausia.
Dar turit galią...
Tai nėra galia.
Galia, leidžianti, pavyzdžiui, pasišaipyti.
Galiu pasakyti, kad didžiausios nesąmonės gyvenime padaromos rimta veido išraiška. Į viską reikėtų žvelgti šiek tiek paprasčiau. Žmogui, kuris turi humoro jausmą, kur kas lengviau gyventi.
Jūs, ko gero, iš tokių...
Nežinau, ar turiu humoro jausmą, bet man Lietuvoje gyventi tikrai nesudėtinga.
Atrodote labai valdingas. Kieno nuomonė jums svarbi darbo atžvilgiu?
Yra daugybė žmonių, kuriuos aš laikau savo mokytojais, nors jie to gal ir nežino. Man jie yra autoritetai. Aš linkęs pripažinti autoritetus, tačiau nedaryti iš jų stabų.
Kas tie žmonės?
Amžinatilsį Vladas Listjevas, Vytautas Kernagis. Taip pat Kostas Smoriginas, Algimantas Čekuolis, Henrikas Vaitiekūnas, Marijonas Mikutavičius, kuris juokdamasis klausia: „Valiau, ko tu iš manęs gali mokytis?“
Kokie žmonės darbe jus erzina?
Tie, kurie neturi iniciatyvos, kuriems viską reikia pasakyti ir nurodyti. Mes dirbame tokioje srityje, kur, deja, iniciatyva privaloma. Duodama komanda, ką reikia padaryti, o kaip – kiekvieno žmogaus reikalas. Svarbiausia, kad tai būtų padaryta laiku.
Ar jaučiate skirtumą dirbdami su vyrais ir moterimis?
Man lengviausia dirbti su žmonėmis, kurie yra kompetentingi ir puikiai išmano savo darbus. Lytis šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Darbe mes dirbame ir tikrai neturime laiko, kada akių vartyti.
Esate iš tų, kuris analizuoja, gilinasi, ieško savyje pliusų ir minusų?
Taip. Visada paanalizuoju. Savikritiškas mąstymas žmogui duotas kaip didelis privalumas. Išskyrus tuos atvejus, kai savikritika virsta savigrauža, dėl kurios žmogus panyra į depresiją.
O jūs kada nors išgyvenote depresiją?
Nesu į depresiją linkęs žmogus. Esu iš tų, kurie bėga virsdami, bet iki galo. Netgi save analizuoju bėgdamas... Depresija yra per didelė prabanga – juk tuo metu nieko naudingo nenuveiki.
Kada klausėte savęs, ar man dar reikia televizijos?
Reikėtų save analizuoti iš kitos pusės. Tu neklausk savęs, ar tu negali be televizijos, tu pasiklausk, ar televizija gali be tavęs. Ir jeigu antras atsakymas yra teigiamas, tai tokiu atveju į pirmą net nereikia atsakinėti.
Jums, ko gero, antrasis – neigiamas...
Ir kas atsitiktų? Nieko! Dar nė viena televizija pasaulyje nėra žlugusi dėl vieno ar kito žmogaus išėjimo. Kaip ir nė vienas kūrybinis žmogus nėra padaręs stebuklo ir prikėlęs televizijos iš numirusiųjų. Televizija – komanda.
Stebint jus per televiziją, atrodo, kad tik darbu ir gyvenate.
Turiu pripažinti, kad beveik visada mintys ir sukasi apie darbą. Kartais ir sapnuoju tiktai darbą... Ypač prieš kokį didelį renginį sapnuoji, kad jau tiesioginis eteris, o dar kažkas nepadaryta ir be to renginys negali įvykti. Atsibundi ir galvoji: „Ačiū, Dievui, kad dar trys savaitės!“
Kada paprastai užveriate biuro duris?
Kartais net neatidarome. Priklauso nuo to, ką reikia padaryti. Būna atvejų, kai dirbu namuose. Darbo valandos nenormuotos – svarbu viską padaryti gerai ir laiku.
Ar esate reiklus namuose? Na, pavyzdžiui, reikalaujate, kad namuose garuotų vakarienė?
Galiu valgyti bet ką ir bet kur. Todėl jeigu namuose neparuošta vakarienė, skandalo nekeliu. Tačiau Inga jaučia poreikį, kad vaikams būtų padaryta vakarienė ir vyras rastų ne tik barščių. Bet jeigu ji nenori gaminti, tikrai negamins. Kartais paskambini, pajuokauji: „Kas bus: vėdarai ar cepelinai?“ Tai pasako porą švelnių žodžių ir supranti, kad nieko nebus.
Kokie tie žodžiai?
„Eik tu velniop su savo vėdarais!“
Ir Inga moka pakelti balsą?!
Ji iš tų tyliųjų, bet per tiek metų išmoko iš manęs visų blogybių ir nesąmonių. O aš išmokau iš jos kartais nutylėti...
Bet dažniausiai netylite…
Taip. Būna, kad sprogsta, bet norint pasakyti, kad išgirstų, nebūtina kelti balso. Greičiausiai, atvirkščiai, nes kartais tylus, bet taiklus žodis yra kur kas veiksmingesnis už garsų ir neapgalvotą. Aš iš tų, kuris išsikalba, ir ramu.
Ar jūsų šeimoje yra buvę kritinių momentų?
Visko yra buvę, bet mes neskaičiuojame, nes tai nėra malonu. Juk yra daugybė galimybių išsiskirti ir tik nedaug – būti kartu. Šeimą reikia saugoti.
Kaip tą meilę kurstot?
Kiekvieną kartą iki apsisysiojimo nereikia sakyti, kad myli. Tikras jausmas – labai retai deklaruojamas. Tai, kad esame kartu, geriausias viso to įrodymas. Bet, be jokios abejonės, reikia kažkokių staigmenų, siurprizų, mielų vakarų tik dviese: nuvažiuoti į restoraną, nueiti į pirtį ar į sūkurinę vonią.
Kokių dar staigmenų prigalvojate?
Tai kokį šunį padovanoju, tai ką nors pasakau. Žmogus, kuris nemėgsta daryti staigmenų, yra pasmerktas gyventi ne tokį įdomų gyvenimą kaip ir tas, kuris yra šalia jo.
O Inga jus nustebina?
Kartais irgi iškrečia kokią nesąmonę. Kartą per mano gimtadienį sugalvojo padovanoti papūgą, kad per mūsų su Inga nekalbadienius turėčiau su kuo išsikalbėti. Tai ji dabar namuose nuolat triauškia.
Jau įkalbėjote Ingą, kad jums reikia dukros?
Aš ją tikinu, bet ji manimi netiki.
Neįtikėtina!
Ji sako, kad jeigu būtų garantuota, jog bus dukra – ryžtųsi. Bet mano garantijos jos neįtikina.
Jūs užtikrintas?
Aišku. Aš iš karto sakiau, kad pirmi du bus sūnūs. O dabar tikinu, kad bus dukra ir žinau šimtu procentų.
Gal pavyks vis dėlto įkalbėti?
Žinot, tos moterys... Jos tokios, kad velnias koją nusilaužtų jų mintyse. Tai kaip vyrui suprasti, kaip ją reikia įkalbėti?! Bet tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau pavyks.
Na, per dvidešimt bendro gyvenimo metų, manau, galima pažinti žmogų...
Atvirkščiai. Kuo daugiau nugyveni, tuo labiau nesupranti. Jeigu vyras, nugyvenęs su moterimi dvidešimt metų, gali pasakyti, kad ją pažįsta, tai jis labai klysta. Moteris kaip horizontas, kurio niekada nepavysi. O užlipęs ant kalno – tolumoje matai daug klaustukų. Dėl to, ko gero, ir įdomu būti kartu.
Arūnai, kaip reaguojate į kalbas, kad esate svingerių vakarėlių mėgėjas?
Per tiek metų užsiauginau begemoto odą. Nesmerkiu žmonių, kurie ten būna, bet labai abejoju, ar galėčiau save matyti tokiame renginyje. Manęs tai nedomina ir nejaučiu jokio poreikio.
Turbūt užsidirbote tiek, kad jau galite ir nebedirbti.
Galiu sau tai leisti, bet dar nesinori, nes turiu pakankamai daug azarto.
Bet pasvarstote apie tokią galimybę?
Kartais kyla mintis, kad dar porą metų ir viskas. Laikas baigti.
Kas tada?
Jau pradėtas įgyvendinti projektas. Plauksime aplink pasaulį. Tikėkimės, kad šitas planas pavyks.
Neseniai grįžote iš Egipto. Turbūt po įtemptų darbų jau reikėjo pailsėti?
Tai kad nebuvom pavargę. Smagu kartais sau leisti neužsiimti kažkokiais darbais ir reikalais, o tiesiog gulėti bambą išvertus ir niekuo nesirūpinti. Atostogos – visada smagu. Šį kartą taip sutapo, kad jaunesniajam sūnui buvo atostogos, o ir vyresnis galėjo atskristi iš Anglijos. Taigi, visa šeima šauniai praleidome savaitę Egipte.
Ko gero, ne taip ir dažnai pasitaiko, kad būtumėt visi kartu?
Nemanau, kad aš šeimą lepinu per dideliu dėmesiu – vis darbai, krūvos reikalų.
Inga dėl to niekada nepriekaištauja?
O ką ji: turi arba susitaikyti, arba susitaikyti!
Negana to, kad daug dirbate, bet dar ir atostogaujate ne visada su žmona. Kada su Šapru į Norvegiją žuvauti?
Turėtumėm vykti liepą. Tik vis jo nepagaunu. O kam reikalingos moteriškės žvejyboje? Aišku, kad be moterų važiuosime.
Kaip čia atsitiko, kad Arūnas Valinskas iš LNK perbėgo į TV3?
Jokio skirtumo, kokioje televizijoje dirbi. Svarbu, ką darai ir kaip darai. Lygiai tas pats, pavyzdžiui, kai darai „Auksinių svogūnų“ renginį. Ar jis bus rodomas per LNK, ar per TV3, nesvarbu. Koks skirtumas žiūrovui, kokį mygtuką paspausti. Svarbiausia, kad renginys būtų įdomus ir vertas dėmesio.
Bet kokios buvo šių pokyčių priežastys?
Negaliu komentuoti – toks mano ir LNK susitarimas. Suprantu, kad įdomu, tačiau mes išsiskyrėme ir pasirašėme raštišką susitarimą apie tai viešai nekalbėti. Kitaip abiejoms pusėms gresia baudos.
Tačiau pokyčiai į gera?
Be abejonių. Atsirado dar daugiau darbų. Mes esame iš tų optimistų, kurie ir kapinėse mato tiktai pliusus.
„Auksiniai svogūnai“ aštriai debiutavo TV3. Daugelis net susirūpino – A. Valinskas nebijo V. Romanovo?
O kodėl aš jo turėčiau bijoti? Kas jis toks? Jeigu žmogus leido sau per visą projektą, keturis mėnesius, tyčiotis iš visos Lietuvos, manau, kad tos septynios minutės, kai visa Lietuva pasišaipė iš jo, yra niekas. Kita vertus, jis – tik eilinis vyras, kuris užima savo vietą gyvenime, bet anksčiau ar vėliau kaip ir visiems mirtingiesiems jam užteks „dviejų metrų ant metro“. Nerandu nė vieno argumento, kodėl turėčiau jo bijoti. Jis yra niekas.
O kas jūs?
Aš lygiai taip pat esu niekas. Vyras, kuris turi savo darbus ir šeimą, – tai svarbiausia.
Dar turit galią...
Tai nėra galia.
Galia, leidžianti, pavyzdžiui, pasišaipyti.
Galiu pasakyti, kad didžiausios nesąmonės gyvenime padaromos rimta veido išraiška. Į viską reikėtų žvelgti šiek tiek paprasčiau. Žmogui, kuris turi humoro jausmą, kur kas lengviau gyventi.
Jūs, ko gero, iš tokių...
Nežinau, ar turiu humoro jausmą, bet man Lietuvoje gyventi tikrai nesudėtinga.
Atrodote labai valdingas. Kieno nuomonė jums svarbi darbo atžvilgiu?
Yra daugybė žmonių, kuriuos aš laikau savo mokytojais, nors jie to gal ir nežino. Man jie yra autoritetai. Aš linkęs pripažinti autoritetus, tačiau nedaryti iš jų stabų.
Kas tie žmonės?
Amžinatilsį Vladas Listjevas, Vytautas Kernagis. Taip pat Kostas Smoriginas, Algimantas Čekuolis, Henrikas Vaitiekūnas, Marijonas Mikutavičius, kuris juokdamasis klausia: „Valiau, ko tu iš manęs gali mokytis?“
Kokie žmonės darbe jus erzina?
Tie, kurie neturi iniciatyvos, kuriems viską reikia pasakyti ir nurodyti. Mes dirbame tokioje srityje, kur, deja, iniciatyva privaloma. Duodama komanda, ką reikia padaryti, o kaip – kiekvieno žmogaus reikalas. Svarbiausia, kad tai būtų padaryta laiku.
Ar jaučiate skirtumą dirbdami su vyrais ir moterimis?
Man lengviausia dirbti su žmonėmis, kurie yra kompetentingi ir puikiai išmano savo darbus. Lytis šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Darbe mes dirbame ir tikrai neturime laiko, kada akių vartyti.
Esate iš tų, kuris analizuoja, gilinasi, ieško savyje pliusų ir minusų?
Taip. Visada paanalizuoju. Savikritiškas mąstymas žmogui duotas kaip didelis privalumas. Išskyrus tuos atvejus, kai savikritika virsta savigrauža, dėl kurios žmogus panyra į depresiją.
O jūs kada nors išgyvenote depresiją?
Nesu į depresiją linkęs žmogus. Esu iš tų, kurie bėga virsdami, bet iki galo. Netgi save analizuoju bėgdamas... Depresija yra per didelė prabanga – juk tuo metu nieko naudingo nenuveiki.
Kada klausėte savęs, ar man dar reikia televizijos?
Reikėtų save analizuoti iš kitos pusės. Tu neklausk savęs, ar tu negali be televizijos, tu pasiklausk, ar televizija gali be tavęs. Ir jeigu antras atsakymas yra teigiamas, tai tokiu atveju į pirmą net nereikia atsakinėti.
Jums, ko gero, antrasis – neigiamas...
Ir kas atsitiktų? Nieko! Dar nė viena televizija pasaulyje nėra žlugusi dėl vieno ar kito žmogaus išėjimo. Kaip ir nė vienas kūrybinis žmogus nėra padaręs stebuklo ir prikėlęs televizijos iš numirusiųjų. Televizija – komanda.
Stebint jus per televiziją, atrodo, kad tik darbu ir gyvenate.
Turiu pripažinti, kad beveik visada mintys ir sukasi apie darbą. Kartais ir sapnuoju tiktai darbą... Ypač prieš kokį didelį renginį sapnuoji, kad jau tiesioginis eteris, o dar kažkas nepadaryta ir be to renginys negali įvykti. Atsibundi ir galvoji: „Ačiū, Dievui, kad dar trys savaitės!“
Kada paprastai užveriate biuro duris?
Kartais net neatidarome. Priklauso nuo to, ką reikia padaryti. Būna atvejų, kai dirbu namuose. Darbo valandos nenormuotos – svarbu viską padaryti gerai ir laiku.
Ar esate reiklus namuose? Na, pavyzdžiui, reikalaujate, kad namuose garuotų vakarienė?
Galiu valgyti bet ką ir bet kur. Todėl jeigu namuose neparuošta vakarienė, skandalo nekeliu. Tačiau Inga jaučia poreikį, kad vaikams būtų padaryta vakarienė ir vyras rastų ne tik barščių. Bet jeigu ji nenori gaminti, tikrai negamins. Kartais paskambini, pajuokauji: „Kas bus: vėdarai ar cepelinai?“ Tai pasako porą švelnių žodžių ir supranti, kad nieko nebus.
Kokie tie žodžiai?
„Eik tu velniop su savo vėdarais!“
Ir Inga moka pakelti balsą?!
Ji iš tų tyliųjų, bet per tiek metų išmoko iš manęs visų blogybių ir nesąmonių. O aš išmokau iš jos kartais nutylėti...
Bet dažniausiai netylite…
Taip. Būna, kad sprogsta, bet norint pasakyti, kad išgirstų, nebūtina kelti balso. Greičiausiai, atvirkščiai, nes kartais tylus, bet taiklus žodis yra kur kas veiksmingesnis už garsų ir neapgalvotą. Aš iš tų, kuris išsikalba, ir ramu.
Ar jūsų šeimoje yra buvę kritinių momentų?
Visko yra buvę, bet mes neskaičiuojame, nes tai nėra malonu. Juk yra daugybė galimybių išsiskirti ir tik nedaug – būti kartu. Šeimą reikia saugoti.
Kaip tą meilę kurstot?
Kiekvieną kartą iki apsisysiojimo nereikia sakyti, kad myli. Tikras jausmas – labai retai deklaruojamas. Tai, kad esame kartu, geriausias viso to įrodymas. Bet, be jokios abejonės, reikia kažkokių staigmenų, siurprizų, mielų vakarų tik dviese: nuvažiuoti į restoraną, nueiti į pirtį ar į sūkurinę vonią.
Kokių dar staigmenų prigalvojate?
Tai kokį šunį padovanoju, tai ką nors pasakau. Žmogus, kuris nemėgsta daryti staigmenų, yra pasmerktas gyventi ne tokį įdomų gyvenimą kaip ir tas, kuris yra šalia jo.
O Inga jus nustebina?
Kartais irgi iškrečia kokią nesąmonę. Kartą per mano gimtadienį sugalvojo padovanoti papūgą, kad per mūsų su Inga nekalbadienius turėčiau su kuo išsikalbėti. Tai ji dabar namuose nuolat triauškia.
Jau įkalbėjote Ingą, kad jums reikia dukros?
Aš ją tikinu, bet ji manimi netiki.
Neįtikėtina!
Ji sako, kad jeigu būtų garantuota, jog bus dukra – ryžtųsi. Bet mano garantijos jos neįtikina.
Jūs užtikrintas?
Aišku. Aš iš karto sakiau, kad pirmi du bus sūnūs. O dabar tikinu, kad bus dukra ir žinau šimtu procentų.
Gal pavyks vis dėlto įkalbėti?
Žinot, tos moterys... Jos tokios, kad velnias koją nusilaužtų jų mintyse. Tai kaip vyrui suprasti, kaip ją reikia įkalbėti?! Bet tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau pavyks.
Na, per dvidešimt bendro gyvenimo metų, manau, galima pažinti žmogų...
Atvirkščiai. Kuo daugiau nugyveni, tuo labiau nesupranti. Jeigu vyras, nugyvenęs su moterimi dvidešimt metų, gali pasakyti, kad ją pažįsta, tai jis labai klysta. Moteris kaip horizontas, kurio niekada nepavysi. O užlipęs ant kalno – tolumoje matai daug klaustukų. Dėl to, ko gero, ir įdomu būti kartu.
Arūnai, kaip reaguojate į kalbas, kad esate svingerių vakarėlių mėgėjas?
Per tiek metų užsiauginau begemoto odą. Nesmerkiu žmonių, kurie ten būna, bet labai abejoju, ar galėčiau save matyti tokiame renginyje. Manęs tai nedomina ir nejaučiu jokio poreikio.
Turbūt užsidirbote tiek, kad jau galite ir nebedirbti.
Galiu sau tai leisti, bet dar nesinori, nes turiu pakankamai daug azarto.
Bet pasvarstote apie tokią galimybę?
Kartais kyla mintis, kad dar porą metų ir viskas. Laikas baigti.
Kas tada?
Jau pradėtas įgyvendinti projektas. Plauksime aplink pasaulį. Tikėkimės, kad šitas planas pavyks.
