Retomis akimirkomis, kai gali tiesiog šiaip paspoksoti televizorių, o ne lindėti jo viduje, LRT vyriausioji režisierė, populiariausių projektų „Lietuvos šokių dešimtukas", „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas" kūrėja Asta Einikytė (42) savo bute užsikuria židinį. Nosį kutenantis dūmų kvapas, kaimo sodybą primenantis malkų traškėjimas, atrodo, užgožia mintis apie blizgantį ir energiją traukiantį televizijos pasaulį. Tik akimirkai. Nes be jo gyventi ji tiesiog negalėtų.
Tu man pasakyk, ką televizijoje veikia vyriausioji režisierė?
Ji labai daug dirba (juokiasi). Laidų turiniu rūpinasi redaktoriai, o režisieriai - forma. Aš prižiūriu, kad laidų forma atitiktų visas nacionalinio transliuotojo taisykles.
Ar kad vedėjai nenusirengtų per tiesioginį eterį?
Kad nenusirengtų, kad nesėdėtų ant žemės... Nuo mūsų priklauso, kaip atrodo studija, koks apšvietimas, kokios užsklandos. Kai transliuojame proginius koncertus, svarbiausius šalies įvykius, visi televizijos režisieriai pasidalija darbus.
Galima sakyti, kad žiūrovas įvykius mato tavo akimis?
Jei neparodysiu, kas kur nugriuvo ar pribėgęs su kuoka per galvą davė, tai žiūrovas ir nepamatys. Kitą dieną visa spauda išrašo, o jei režisierius pražiopsojo... Tik, matyt, kiekvienas nusibrėžia ribą, ką rodyti ir ko nerodyti. Tegu pamato žiūrovas, kaip eidamas raudonu kilimu nugriūna prezidentas, ar tegu nepamato?
Ar rodytum, jei iš tiesų nugriūtų?
Aš - ne. Tikriausiai už tai netgi gaučiau pylos, bet toks mano nusistatymas. Juk negražu, kai griūna... Kartą filmavome festivalį Palangoje. Viena atlikėja, eidama į sceną, susipainiojo tarp laidų ir pargriuvo. Man buvo labai juokinga, žinai, juk visada juokinga, kai žmogus griūna. Pakikenau, salė irgi juokiasi, bet kadangi koncertas buvo montuojamas, nusprendėme tą kadrą iškirpti. O juk galėjau palikti... Bet pagalvojau: kaip toji moteris jausis?
Dažniausiai laidos ar transliacijos režisierius lieka nuošalyje, o visas pagyras atsiima arba laidos redaktorius, arba vedėjas...
Iš tiesų režisieriaus profesija lyg ir pastumta į šalį. Dirbau laidoje „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas". Vieną dieną prie manęs prieina aktorė Žemyna Ašmontaitė ir klausia: „Ką jūs čia veikiate? Matau, vis sėdite per repeticijas." Juokiuosi: „Ai, Žemyna, domiuosi estrada." Vėliau sužinojusi atsiprašinėjo, bet juk normalu, visada stengiuosi būti nuošalyje. Stebiu laidos dalyvius, jų emocijas, kaip bendrauja, su kuo draugauja - per transliacijas tai padeda atskleisti jų charakterius. Įdomiausia buvo dirbti laidoje „Pagauk kampą". Lyg ir pažįsti dalyvius, žinai taisykles, tačiau nė neįsivaizduoji, į kurią pusę jie nuimprovizuos. Pamenu, per „Šokių dešimtuko" transliaciją išeina Mantas, dantyse rožė. Jis tą rožę dantimis perduoda partnerei. Repeticijoje to nebuvo, o juk stambus planas - fantastiškas. Padariau susirinkimą: „Žmonės gerieji, juk noriu, kad būtų gražu, todėl slėpkite vienas nuo kito, ką sugalvojote, bet ne nuo manęs." Būna, atlikėjas prašo: „Nespėjau išmokti dainos žodžių, nepataikysiu." Galiu nerodyti, o galiu supykti: tegu visi mato, kad nepataiko, ne mano problema!
Ar girdėjai prašymų: nerodykite manęs iš kairės pusės?
Moterys dažnai prašo, kad nefilmuotume jų iš apačios, visokie pagurkliai matosi. Pati žinau, konservatorijoje mokėmės. Ir filmuodama laidą „Kultūra" visada pažiūriu: kas kaip apsirengęs, iš to šono geriau atrodys ar iš kito. Vyriškį sodinti taip, kad plikė matytųsi ar kad nesimatytų? Iš tiesų man norisi žmogų parodyti kuo gražiau. Juk jam filmuotis ir taip stresas: fotelis nepatogus, šviesos blizgina, grimas ant veido, šukuosena, o čia dar protingai pakalbėti reikia... Pamenu, kai po studijų atėjau dirbti į televiziją, buvusi diktorė Gražina Bigelytė kartodavo operatoriams: „Viskas, kas vyksta televizijoje, turi būti šik i blesk" („prabangiai blizgėti" - red. past.). Ekrane purvas nereikalingas.
Asta, kai nusprendei studijuoti režisūrą, ar suvokei, kas tai apskirtai yra?
Visą laiką maniau, kad aktorius - aukščiausias laiptelis, o režisierius - tik administratorius. Kai stojau į konservatoriją, jaučiausi tikra kaimietė: apie teatrą nežinojau beveik nieko, užtat apie televiziją - prašom. Ir tą laidą mačiau, ir tą. Palangoje, kur augau, žiemą, rudenį juk daugiau jokių pramogų. Po ketvirto kurso pirmą kartą patekome į televiziją, pasidarė šiek tiek aiškiau. Iš tiesų darbo čia daug. Užtat jauni režisieriai ir neužsibūna.
Gal jie visi išeina kurti meno? Nejau ir tu neturėjai ambicijų, juk kiekvienas režisierius nori „padaryti" filmą?
Kai mūsų kursas pradėjo dirbti televizijoje, jai vadovavo Algirdas Kaušpėdas ir Laimonas Tapinas. Sąlygos - nuostabios, tikras rojus! Mumis tikėjo, duodavo naujausią techniką, tik minčių turėk. Pirmą darbo dieną prašau vyrų, kad pašviestų studijoje. Tie gramulį daro susėdę: „O, ateik ateik, režisiere..." Gražiai prašau: „Gal, vyrai, galėtumėte ateiti į studiją." Jie: „Bus laikas, ateisim!" Laukiu laukiu, nieko. Po keleto valandų užvirė žemaitiškas kraujas: „Jūs, tokie anokie, ar ateisit?" Išgirdo balsą: „O, žiūrėk! Gerai, gerai, panašu, būsi režisiere..."
Vėliau prasidėjo Sąjūdis, mitingai. Mane „išmetė" į transliaciją - o kaip parodyti minią, kalbančius žmones? Ypatingas patyrimas. Ir sausio 13-osios įvykiai! Žinojau, kad už mamą, už tėtį galiu stoti piestu, bet už savo darbovietę?! Kai užėmė televiziją, mus ištrėmė. Pasikūkčiodama verkiau, kai grįžome: langai išdaužyti, pridergta, grimo kambariuose sienos išmatomis išterliotos, dekoracijos sukapotos, radijuje braidėme per archyvų juostas.
Ir dabar galvoju: keičiasi valdžia, mane atleidžia, na, darbo rasčiau. Komerciniai kanalai ne kartą viliojo, bet čia - lyg namai. Mūsiškiai vienas už kitą mūru gali stoti.
Ar jau buvai ištekėjusi, kai įsiliejai į tuomet vyrišką televizijos kolektyvą?
Pradėjusi dirbti, gavau kambarį televizijos bendrabutyje. Paskyrė gyventi su dviem merginomis - operatore ir inžiniere. Kažkaip nesutapo mūsų interesai... Iš namų anksti išeidavau, naktį pareidavau. Sėdėdavau redakcijoje, kurdavau scenarijus. Televizija tapo ir darbu, ir namais. Susiradau dekoracijų sandėlyje seną sofą, įkrisdavau, įkvėpimas apimdavo... Ribaitis (buvęs Astos vyras, režisierius, filmų garsintojas Tomas Ribaitis - red. past.) kažkur nuomojosi butą. Jis irgi vienišas, ilgai vakarodavo televizijoje. Vakarojome, vakarojome drauge, kol vieną dieną jam pasiūliau: „Klausyk, gal susiženijam, gausime kambarį, man nereikės su tomis merginomis gyventi. Labai pragmatiškai pasakiau... Tomas - mano bendrakursis, o kurse gyvenome kaip broliai sesės. Ir meilių visokių būta, ir nusivylimų. Tomo labai seksualus balsas, mudu rasdavome bendrą kalbą. Daug pliusų, tik negalėčiau pasakyti, kad ištekėjau iš didelės meilės. Sugadinau žmogui gyvenimą...
Tačiau su Tomu draugystė prasidėjo dar studijų metais?
Kad aš tada su visais draugavau! Didelėms meilėms neturėjau laiko: kiekviena paskaita man - atradimas, įvykis. Kai su Tomu susituokėme, davė kambarį, jis - į vieną ekspediciją, aš - į kitą. Susitikdavome tarp filmų dviem dienoms ir vėl išsiskirdavome. Iš tiesų net būdami kartu mažai drauge gyvenome. Matyt, dėl to šeima ir nesusiklijavo. Sūnus Kristijonas gimė po penkerių metų. Iki jo išgyvenau kūrybos pakilimą - kokie vaikai?! Tada mano vaikas buvo filmas „Geltonų plytų kelias". Ekspedicijos, montažai per naktis, mama iki šiol nesupranta, koks čia darbas, jei reikia dirbti naktimis?! Jokių švenčių, juk per jas - pats darbymetis. Niekada neįsipaišai į draugų grafikus, jie - į sodybas, o tu dirbi. Gerai, nors sūnus yra, bet ir jis įtrauktas. Neturiu laiko pietų pagaminti, ateik, Kristijonai, papietausime. Iš mokyklos eini, užeik pas mane į darbą. Prireikė balso - įgarsinsi. Reikia batus, kojas pafilmuoti - pasifilmuosi.
Pamenu, kartą Palangoje, reikėjo iš KTS išbėgti, palikau Kristijoną prie pulto. Grįžusi žiūriu pro plyšelį, sėdi, mygtukus spaudo. Vėliau prasitarė: „Mama, gal man režisieriumi būti?" Dieve, Dieve, aš juk diplomatą regėjau. Menininkas jis - visiškas. Susirinko ir mano, ir tėvo genus.
Ar su Tomu dar kartais pasimatote?
Netgi gerai nežinau, ką jis veikia... Kristijonas bendrauja su tėčiu.
Kiek metų judu drauge išgyvenote?
Gal kokius keturiolika. Kai gimė Kristijonas, po pusmečio man pasiūlė gerą darbą Kaune. Palangoje pas mamą palikdavau sūnų, lėkdavau į Kauną, atidirbdavau, pasiimdavau Kristijoną ir - atgal. Vis galvodavau: gal reikia kaip normaliai motinai su vaiku pabūti, bet negalėdavau atsisakyti nė vieno įdomesnio pasiūlymo.
Judu su Kristijonu - labai artimi. Matyt, nieko ir nepraleidai?
Sūnus turi puikų humoro jausmą. Nuostabu, kad galiu su juo kalbėtis kaip lygi su lygiu. Grįžtu namo iš darbo, o jis: „Sveika, Marusia!"
Kaip rodo patirtis, dviem menininkams vienuose namuose paprastai - per ankšta...
Vienas iš jų turėtų tvirtai stovėti ant žemės. Labai myliu vaikus, visada norėjau turėti didelę šeimą - keturis ar penkis vaikus. Mūsų giminė plati, koks šimtas artimiausių susirenka per giminės suvažiavimus. Aš štai vaiką tik vieną turiu, Dievas nedavė šeimos, užtat davė darbą, kur visada esu tarp žmonių.
Ir tarp labai skirtingų, sakyčiau... Tai į olimpines žaidynes važiuoji, tai šokių projektas, tai dainų, tai prezidento inauguracija...
Mokyklos laikais Palangoje lankiau visus būrelius, kiek buvo. Užsimaniau važinėtis kartingais, bet mergaičių nepriima, o mano noras vienas - perlėkti senuoju Palangos oro uostu. Pusę metų sąžiningai lankiau paskaitas, surinkome kartus, vieną sykį perlėkiau, supratau, kad tai - ne man. Tėvai baigę Kauno kūno kultūros institutą, taigi šokius ir sportą lankiau sąžiningai. Ir krepšinį žaidžiau, ir tinklinį, ir bėgiojau, ir penkiakovės, daugiakovės... Mano sporto ir šokių treneriai tarpusavyje pykosi, o aš dar kokius penkis būrelius lankiau. Eismo reguliuotojų, pavyzdžiui, nes uniformos labai gražios. Esu be proto smalsi. Pamėginau transliuoti krepšinį - neįdomu. Balionais skraidyti ir filmuoti - labai įdomu. Reporterio darbas - dar kitoks pažinimas. Teatre - dar kitoks.
Tau niekada nešovė į galvą, kad televizijai atidavei pernelyg daug?
O kiek gavau?! Juk į televiziją ateina patys charizmatiškiausi žmonės, įdomiausi. Televizijoje ne tik charakteris, bet ir kūnas užsigrūdina, juk sirgti tiesiog negali.
Ar papasakosi, kaip į tavo gyvenimą atėjo vyras, kuris su televizija neturi nieko bendra?
Mes susipažinome viename vakarėlyje. Iš tikrųjų nelengva vyrams su manimi... Bet kokiam žmogui būtų sunku: savaitgaliais nėra, per šventes dirba. Ir dar kai tokį darbą dirba moteris! Juk ji turėtų būti namie, valgį gaminti. Būna, turiu laisvą dieną, sakau, niekur neisiu, valgyti pasidarysiu. Tik valgyti viena nemoku, užtat kviečiuosi draugus arba važiuoju į miestą. Nekenčiu Naujųjų metų. Kokius aštuonerius metus iš darbo išeidavau vidurnaktį. Visi laukia, kad atvažiuočiau, juk šventė, bet puikiai supranti: bičiuliai įsilinksminę, o tu tris naktis nemiegojusi... Būdavo, pareinu namo, Kristijonas pas senelius, štai tada ir pasijunti tokia vienut vienutėlė. Nors gal ir gerai, juk negali visą laiką būti triukšme. Mėgstu tylą. Rytai - šventas laikas. Keliuosi apie šeštą, prireikia pastangų, juk esu pelėda. Man patinka, kai nereikia skubėti - po dušu galiu stovėti valandą. Paskui pusvalandį gerti kavą ir žiūrėti į mišką pro langą.
Gal vertėtų miškuose įsigyti sodybą?
O kada man ten važiuoti? Yra buvę, septintą vakaro išeinu iš montažinės. Žinau, kad aštuntą ryto vėl turiu būti darbe, bet sėdu į automobilį ir minu prie jūros. Tegu tėvai nepyksta, bet yra buvę, kad atvažiavusi į Karklę pavaikštau prie jūros ir grįžtu į Vilnių jiems nė nepaskambinusi. Man reikia jūros, pastoviu prie jos, pagerėja. Patinka basai vaikščioti po žolę. Vasaras praleisdavau kaimuose, miškuose, su arkliais, matyt, tos gyvasties labai reikia.
Tu tikra blondinė ar dažyta?
Nedažyta. Nesu kvaila, tik smalsi, o smalsumas kartais painiojamas su kvailumu.
Esu optimistė, nė nežinau, kas man gali įvaryti depresiją. Gal lietus? Bet juk mama sakė, jis sodą palaistys. Nemoku būti kategoriška, neįsivaizduoju, kaip galima pasakyti: „Šitaip negalima!" Viskas galima, tik viduje reikia cenzoriaus.
Ar tu daug sau leidi?
Jokia paslaptis, kad mėgstu save palepinti. Būsiu atvira: daug sau leidžiu! Ir ne visada, patikėkit, norisi klausytis, ką sako vidinis cenzorius.
