Brėkšta. Audrė Kudabienė (39) prasitrina akis, apsivelka sportinį kostiumą ir sėda ant dviračio. Apsukusi ratą, grįžta namo, susimeta daiktus ir važiuoja į Klaipėdą filmuoti vyro, kurį, drauge su sergančiu vaiku paliko moteris.
Vakarėja. Gintaras Kudaba (43) meiliai paglosto lėktuvo sparną. Dar keletas minučių ir jis bus arti debesų. Ten, kur akyse nešmėkščioja jo kuriamos laidos „Srovės" vaizdai. Tačiau, net ir būdami atskirai, jie tikriausiai galvoja vienas apie kitą. Juk pernelyg daug laiko praleidžia kartu.
Matau, Gintarai, pietauji kavinėse, restoranuose? Ir ką daryti? Juk visuose interviu Audrė prisipažįsta, kad namie tau patiekalų neruošia...
Gintaras: Nepatikėsi, bet pradėjo... Gamina ir labai skaniai. Kai buvome Graikijoje, Audrė nusipirko graikiškų patiekalų receptų knygą. Toji knyga atskleidė paslėptą virėjos talentą. Audrė dabar netgi pati kuria receptus, improvizuoja. (Audrė garsiai kvatoja.) Ir, žinai, nuo tų skaniųjų patiekalų man prisidėjo kokie penki kilogramai.
Audrė: Sakyk, kad penki nukrito, juk graikų maistas - labai sveikas.
Žiūrėk, kokių netikėtų atradimų šeimos gyvenime... Priminkite, per kiek metų?
Gintaras: O kad mes skaičiuotume! Sakau, jei skaičiuotume, gal nelaimingi būtume?
Negaliu patikėti, kad niekada nešvenčiate savo vestuvių metinių?
Gintaras: Švęsti tai švenčiame, tik į metus nežiūrime.
Audrė: O kada šventėme? Prieš šimtą metų... Pirmus šventėme, antrus, pamenu, - irgi.
Nejau tą dieną vyras tau neatneša gėlių?
Gintaras: Aš labiau mėgstu pirkti kvepalus nei gėles. Gėlės - per smulku.
Audrė: Tu geriau pasakyk, kada pastarąjį kartą buvai gėlių parduotuvėje? Pamatytum, kokių stambių ten esama. Oho-ho!
Ir ne taip jau mažai jos kainuoja...
Gintaras: Betgi gėlės - toks nepraktiškas dalykas! Prieš dvejus ar trejus metus viename baldų salone nupirkau tokias iš medžio. Štai jau keletą metų stovi kaip gyvos.
Leiskite paklausti, kuris iš jūsų dulkes nuo jų šluosto?
Audrė: Kad nereikia... Kuo daugiau apdulkėjusios, tuo labiau antikvarinės.
Vis galvoju: Audrė negamina...
Gintaras: Rimtai, dabar gamina. Teks pakviesti šventinių pietų.
Audrė: Virtuvėlė pas Audrę (juokiasi)...
Ir vis dėlto esu girdėjusi, kad jūsų namai su buitimi mažai susiję...
Gintaras: Žinoma, namai - jokia buitis. Tai - šventė. Mes ir puodų turime. O štai vakar pirkau senovinį „samovarą". Atėjo naktis, kol jį išploviau!
Audrė: Kaip tik grįžau iš filmavimo ir mes lauke iš to „samovaro" gėrėme arbatą.
Gintaras: Gaisrinė neatvažiavo, bet (šypsosi)...
Audrė: Arbata buvo skani, tačiau užtruko, kol ją išvirėme, - beveik valandą. Tikrai buvo kitokia...
Gintaras: Kad pajustum arbatos skonį, reikia nusiteikti. Gražus vakaras, žarijos, dūmai lyg iš traukinio kyla. Sėdi, lauki... Labai dažnai reikia tiesiog tinkamai nusiteikti.
Audre, ar Gintaras dažnai į namus parneša tokių keistos paskirties daiktų?
Audrė: Būna, atsitinka...
Gintaras: Dažniausiai - rudenį. Kai pradedu jį jausti, norisi viską nešti į namus. Jauku man tada... Galiu atsikelti anksti, dėlioti daiktus iš vienos vietos į kitą, kol rasiu jiems tinkamą. Gal čia? Gal čia? Atsibudo vakar Audrė vienuoliktą ryto, laukiau, akis pražiūrėjau. O ji dirstelėjo į „samovarą" ir tiesiog tarė: „Gražu."
Tarp tų daiktų, kurie netikėtai parkeliauja į jūsų namus, lėktuvas irgi buvo?
Gintaras: Lėktuvo aš neparvilkau.
Audrė: Bet juk turėjai planą paplatinti rūsį?
Gintaras: Rūsį gali paplatinti, bet pakilimo tako neįrengsi. Lėktuvas stovi aerodrome.
Audrė: Gintaras kartais gali taip nustebinti. Grįžti iš darbo ir namų nepažįsti - kiek juose visokių daiktų... Neseniai susipažino su kažkokiais paslaptingais žmonėmis, iš jų gauna senovinių rakandų.
Gintaras: Pažįstu tokį, kuris turi penkis tūkstančius senovinių puodų. Dabar juos parduoda - visus arba nė vieno. Aš tiek daiktų neturiu. Sukuriu erdvę ir sugalvoju, kad joje gali gyventi keletas, bet vienos rūšies. Surenku tiek ir daugiau jie manęs nedomina. Palei vienas lubas, susivaideno, galėtų gyventi senovinės žibalinės lempos. Bet ne tos, iš valstiečių namų, o gražiai puoštos, porcelianinės iš dvarų. Pakabinau dvidešimt šešias. Rodos, jos skleidžia ypatingą šilumą. Man patiktų retro stiliaus namai.
Audre, ar tau toji mintis patinka?
Gintaras: Audre, na, tikrai, ar patinka?
Audrė: Aš tik stebiuosi. Tai - pats maloniausias užsiėmimas. Ak, kaip gražu!
Panašu, netrukus į namus ims keliauti ne tik lempos, bet ir antikvariniai baldai...
Audrė: Kad mums nelabai tų baldų reikia.
Nes jūs beveik nebūnate namie?
Gintaras: Aš - būnu, netgi gyvenu. Po saulės laidos nepraeina nė valanda ir jau - namie. O ką veikti patamsyje, Paluknėje, prie angaro?
Gintarai, papasakok, kaip galima šitaip užsikrėsti skraidymu?
Gintaras: Aš pats sau atrodau visai normalus. Yra tik vienas įtarimas: sparno draugai sunkiai supranta, kam perku senovinius daiktus, juk už juos būtų galima tiek benzino į lėktuvą prisipilti. Kai kas nesupranta, kodėl mėgstu vinilo plokšteles. Senų daiktų kolekcininkai manęs klausia: „Gintarai, ar dar skraidai?" - „Skraidau". - „Nebaisu?" - „Nebaisu". - „Ai, ai, ai, o kiek lėktuvas kainuoja? Tiek gražių daiktų iš manęs už tuos pinigus nupirktum!" O man visi šie dalykai dera tarpusavyje...
Svarbu, kad Audrė tavo pomėgius suprastų...
Gintaras: Ji supranta, tik neskuba manęs pigiai girti.
Audrė: Man labai patinka klausytis, kaip tu kalbi.
Gintaras: Audrė nesibarsto žodžiais. Užtat kai pasako vieną, kartoji visą mėnesį. Protingos moterys paprastai nekreipia dėmesio į tai, ką daro jų vyrai, - žvejoja, drožinėja ar skraido...
Audrė: Taip ir sužinai savo vyro ateities planus.
Gintaras: Ne ne, žvejyba man - per žiauru. Koks skirtumas, ką žmogus veikia, svarbu, kad tas veikimas priverčia jį šypsotis, gerai jaustis ir nuoširdžiai džiaugtis.
Betgi esame egoistai. Ir labai dažnai pykstame, kai iš artimiausių nesulaukiame dėmesio...
Gintaras: Tai kas geriau? Penkias valandas būti su surūgėliu?
Audre, nejau Gintarui nesi papriekaištavusi dėl pomėgių? Užuot skraidęs, jis juk galėtų su tavimi pasivaikščioti.
Audrė: Tada jis manęs klausia: „Ką siūlai?" Aš kasau galvą: „Gal į kiną?" - „Ne, į kiną aš nenoriu..." - „Gal į svečius?" - „Ne, į svečius irgi nenoriu..." Tada matai, kad tuo pat metu, kai atsakinėja į mano klausimus, ramiausiai kraunasi daiktus į skraidymo krepšį. Dar paklausia: „O tu atvažiuosi?"
Gintarai, ar tau tenka įkalbinėti Audrę, kad drauge skristų?
Audrė: Skraidymas - gražu. Lygiai kaip ir tos senovinės lempos... Tačiau lėktuvas man atrodo pernelyg sudėtingas. Kad išmokčiau vairuoti automobilį, drąsinausi gal trejus metus.
Gintaras: Nei drąsinaisi, nei ką. Tiesiog neprisiruošdavai, be to, neturėjome pinigų dviem automobiliams.
Audrė: Kai Gintaras pakeitė savąjį, o man liko jo, viskas tapo aišku. Nuėjau, išlaikiau vairavimo egzaminus ir važinėju.
Gintarai, štai kiek turi nuostabių pomėgių, o ką mėgsta Audrė?
Gintaras: Aš esu Audrės pomėgis (juokiasi). Esama tokių, kurie ne taip garsiai skamba kaip, pavyzdžiui, pomėgis skraidyti. Tačiau nėra nė vienos knygos, kurią būčiau perskaitęs be Audrės rekomendacijos. Dar yra slidės, nestandartinės kelionės...
Audrė: Jei susirasčiau daug dėmesio reikalaujantį pomėgį, kažin ar man liktų laiko ieškoti informacijos, bendrauti su žmonėmis. Kažkada žavėjausi kopimu į uolas, tačiau kažin ar galėčiau vidury televizijos sezono pasakyti, kad norėčiau dvi savaites lipti į Monblaną?
Man atrodo, kad kurdami laidas judu su Gintaru iki valios prisimaudote neigiamose emocijose. Kaip paskui tą juodulį išvaikyti iš galvos?
Audrė: Nemanau, kad tai - neigiamos emocijos. Esu visiškai įsitikinusi, kad toks daiktas kaip tiesa, teisybė egzistuoja. Kurdama istorijas labai noriu, kad viešumas padėtų atkurti teisybę. Gal esu naivi, tačiau liūdna nuotaika manęs neapima galvojant, kad darau gerą darbą.
Gal metams bėgant tiesiog pradedi skirti savo gyvenimą nuo svetimų?
Audrė: Metai neturi jokios reikšmės. Kai matai sergantį vaiką, skauda lygiai taip pat. Arba kai gauni laišką nuo savo herojės, kuri gyvenimo pabaigoje tiesiog norėtų išlieti skausmą. Reportažo jai nė nereikia...
Būna visokių herojų. Ar kartais neatsitinka, kad „pasimaunate", melą priimate lyg švenčiausią tiesą?
Gintaras: Veikiausiai labai greitai „pasimautum", jei klausytumeisi tik vienos pusės. Jei pradedi save gaudyti, kad galvoji, jog vienas yra geras, o kitas - blogas, tai jau jokia žurnalistika.
Audrė: Pirmą kartą su garsiąja Jonaitiene kalbėtis nuvažiavo žurnalistė, kuri dirbo „Srovėse". Matau įrašytą jų pokalbį, matau Jonaitienės ašaras ir motinos nerimą dėl dingusių savo vaikų. Kai viskas paaiškėjo, jau pati važiuoju į tardymo izoliatorių, kalbamės... Negali suvokti, kokios jėgos ir kokio įtaigumo toji moteris turi, bet staiga pajunti esanti jos pusėje. Kartu suvoki, kad tai, ką padarė, - klaiku. Kaip norisi ja patikėti! Bet juk nesi visiškai naivi. Mane labai nustebino tas dvilypis jausmas. Jos kalbėjimas, jos trapumas taip veikia, kad staiga imi gailėti ir nieko sau negali padaryti.
Abu baigėte žurnalistiką. Ar taip įsivaizdavote savo profesiją?
Gintaras: Dabar turiu kur kas daugiau, nei galėjau tikėtis. Net nesvajojau, kad televizijoje kursiu laidą, kad filmuosiu.
Audrė: Prisimink, kokie laikai buvo! Daugiausia, apie ką galėjome svajoti, tik kad rašysime dešimt kartų geresnius rašinėlius apie kolūkio pirmūną arba darbo didvyrį.
Gintaras: Filmuoti pradėjau dar mokyklos laikais. Kai grįžau po tarnybos sovietų armijoje, pamaniau: na, filmavimą kaip hobį tikrai pasiliksiu. Patyliukais rūsyje kursiu mėgėjiškus filmukus festivaliams.
Sakykite, kaip dažniau atsitinka: „Srovės" temos jus suranda, ar jūs laidai randate temų?
Gintaras: Audrė suranda.
Audrė: Yra telefonai, elektroninis paštas, pažįstamų žmonių...
Gintaras: Iš tiesų taip nė negalvoji, dirbi, ir tiek. Svarbu - tikslas, o ne priemonės. Būna, kartais paskambina ir sako: „Turiu labai gerą temą, nežinau, ar išdrįsit... Negaliu telefonu sakyti, atvažiuokit." Dažniausiai toks skambutis pasirodo nieko vertas.
Audrė: Man rodos, mudu su Gintaru dirbame tą darbą, kurį norime dirbti. Ir tai - svarbiausia.
„Sroves" kuriate abu. Tačiau, Gintarai, tu lieki už kadro, o Audrė kalba per televizorių. Jei kas blogai, kliūva jai...
Gintaras: Tokia įžymybių dalia (juokiasi).
Audrė: Nesijaučiu blogai, nes esu visiškai tikra, kad padariau, ką galėjau, - surinkau visą įmanomą informaciją, pakalbinau visus pašnekovus. Kartais sakau: gal geriau agresija tegu išsilieja interneto komentaruose, žmonės gal mažiau mušis tarpusavyje, mažiau skriaus vienas kitą.
Audre, betgi tau irgi teko būti apstumdytai vieno herojaus...
Audrė: Byla dar tiriama, kažkodėl - labai ilgai. Dabar galiu užjausti kiekvieną, patekusį į teismų smagratį. Pasistengiau tą istoriją užmiršti.
Po šio įvykio buvo tokių, kurie piktdžiugiškai kalbėjo: kišo nosį, kur nereikia, užtat ir gavo...
Audrė: Taip kalba tie, kuriuos valdo emocijos. O jei gerai pagalvotų... Ką reiškia „kiša nosį, kur nereikia?" Tada išvis naikinkime spaudą, informacines, publicistikos laidas. Juk žurnalistai tam ir reikalingi, kad surastų ir paskleistų informaciją.
Gintaras: Šiandien dėl daug ko reikėtų jaudintis: ten nukrito lėktuvas, ten - cunamis. Daugelis iš mūsų tarsi užsisklendžiame: cunamis toli, nieko baisaus, avarijoje artimi nenukentėjo, tai manęs nejaudina, kišo nosį, užtat ir gavo, bet aš dirbu kitokį darbą, užtat negausiu... Sakyčiau, labai natūrali savisaugos reakcija.
Argi mes ne per dažnai save saugome - ai, su mumis tai nesusiję?
Audrė: Yra ir kita pusė. Juk tiek daug žmonių dalyvauja labdaros akcijose. Atrodytų, kiek jau čia galima surinkti pinigų delfinams? O štai surinko.
Šiek tiek keista, kad įpratome dalytis savo bėdomis ir džiaugsmais su televizija...
Audrė: Gali svarstyti, tartis su psichologais, bet televizija tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Gali ją keikti, gali jos nežiūrėti, bet ji yra.
Labai įdomu, kiek laiko per dieną jūsų namuose veikia televizorius?
Gintaras: Nedaug...
Audrė: Nes Gintaras prinešė tiek daug visokiausių daiktų - patefonai, lempos...
Gintaras: Mes dažniau klausomės muzikos, o kai klausomės, televizorių išjungiame.
Audrė: Per šimtą metų, kai gyvename kartu, jis mane išauklėjo, kad turiu rinktis viena - arba muziką, arba radiją, arba televizorių.
Gintarai, nėkart negalvojai apie tai, kad galėtum vesti televizijos laidą?
Gintaras: Publikos baimė yra didesnė už aukščio, užtat negalėčiau. O štai Audrė nebijo...
Audrė: Na, pasikalbame, pasikalbame..
Matyt, namie neturite kada...
Audrė: Vakar prie „samovaro" pasikalbėjome.
Ir kaip jūs galite?! Namie kartu, darbe kartu... Audre, ar tenka vyrui kavą virti?
Gintaras: Kad ją verdu aš! Žmonės dažnai mūsų to klausia, o jei klausia, vadinasi, yra problema. Kadangi man tos problemos nėra, aš galvoju: ir koks čia klausimas?! Iš tiesų mes nedirbame - štai kas svarbu. Kūryba nėra darbas. Saviraiška mums abiem teikia didžiulį malonumą. Mudu tarsi grojame keturiomis rankomis...
Ir tai darote jau beveik dvidešimt metų. Netradiciška...
Gintaras: Gyventi kartu - netradiciška? Nuo vaikystės klausydavausi grupės „Led Zeppelin" albumo „The Song Remains the Same" („Daina išlieka ta pati" - red. past.). Jei ką nors darai, darai ir nesiblaškai, sieki tikslo, stebuklas ir įvyksta.
