Aktoriaus karjerą Audrius Bružas (28) pradėjo nuo teatro improvizacijų šou „Pagauk kampą". Būtent tada, kai pradėjo dirbti su scenos senbuviais, suprato, kad nori tik vaidinti - daugiau nieko...
Tapai aktoriumi, nors prieš stodamas į Muzikos akademiją nebuvai matęs nė vieno dramos spektaklio, o aktorystė niekada nebuvo tavo svajonė. Atsitiktinumas?
Žvelgdamas į savo gyvenimo dėlionę tik po kiek laiko galiu atsekti, kas, kaip ir kodėl dėliojasi. Tam tikra prasme tai buvo atsitiktinumas, bet jei visiškai nebūčiau norėjęs tapti aktoriumi, to nebūtų nutikę.
Yra daug žmonių, kurie sąmoningai vos ne nuo vaikystės ko nors troško, galvojo, svajojo, dar nebūdami aktoriai jau matė vizijas, suvokė aktorystės pranašumus, scenoje patiriamus malonumus. O aš apie tai niekada negalvojau. Tiesą sakant, pirmaisiais metais akademijoje nesisekė mokytis, iki trečio kurso net nesuvokiau, kas yra etiudas ir su kuo jis valgomas.
Vieni vaikystėje trokšta tapti kosmonautais, kiti - policininkais, treti - gydytojais. Užaugę kai kurie jais ir tampa. Būdamas vaikas turėjai kokių profesinių svajonių?
Kažkada norėjau tapti suvirintoju. Kadangi buvau bažnyčios patarnautojas, buvau susimąstęs ir apie kunigystę, tačiau labai rimtai į tai nežiūrėjau. Religingas esu iki šiol, tiesa, nestipriai praktikuojantis.
Tikėjimas tau svarbus?
Turbūt kaip ir kiekvienam žmogui. Juk ir netikintis iš tiesų giliai viduje tiki. Nebūtina net įvardyti konkrečios religijos, konkretaus Dievo.
Grįžkime prie aktorystės. Kada vis dėlto supratai, kad gali tapti profesionaliu aktoriumi, kad ši profesija tau skirta?
Trečiame kurse pradėjau filmuotis improvizacijų laidoje „Pagauk kampą", ji mane ir išlaisvino. Tai suteikė suvokimo, supratimo, kad man iš tiesų įdomu vaidinti ir kad turbūt nieko daugiau veikti net nenorėčiau.
Tąkart atsidūrei vienoje filmavimo aikštelėje su tokiais scenos grandais kaip Ramūnas Rudokas, Arūnas Sakalauskas, Rimantė Valiukaitė, Andrius Žebrauskas. Buvo nedrąsu?
Žinoma, buvo baisu. Dabar jie - geri mano bičiuliai, o tuomet buvo dideli autoritetai. Ir dabar jie man autoritetai, tik santykis visiškai kitoks - nebeliko susikaustymo, susivaržymo.
Buvo minčių: tikrai nesugebėsiu, tai - ne man, esu per žalias?
Ne. Esu toks žmogus, kad kai baisu, pasakau sau: „Nepabandęs nesužinosi." Toks jau mano profesinis principas: reikia mėginti. Man patinka stengtis, save išbandyti, perlaužti, persiversti per save.
Improvizacija - jau gimstama mokant improvizuoti ar išmokstama vėliau?
Improvizuoti gali kiekvienas, tačiau ne visi tampa profesionaliais aktoriais. Nieko mistiško improvizacijoje nėra - tiesiog žmogus vienu metu kuria ir atlieka tai, ką kuria. Tiesa, kiekvienas turi skirtingas išraiškas - vienų jos įvairesnės, kitų - ne tokios įvairios. Laisvesnis ir improvizuojantis žmogus iš gyvenimo pasiima daugiau spalvų ir jomis nutapo savo aplinką.
O sukurti įdomų, žiūrovo dėmesį prikaustantį vaidmenį sunku?
Niekada apie tai negalvojau. Gali būti sudėtingesnis procesas, kai vaidmenį tarsi supranti, bet pasinerti į jį negali.
Turi mėgstamiausią vaidmenį?
Chlestakovas iš „Revizoriaus", jį gavau visiškai netikėtai. Turėjau pakeisti aktorių, kuris negalėjo važiuoti į festivalį Kolumbijoje. Laimei, tą spektaklį buvau matęs dešimt kartų, todėl buvo šiek tiek paprasčiau. Tai - viena didžiausių profesinių mano patirčių. Pirmą kartą suvaidinau labai labai blogai, bet paskui viskas buvo super. Tam tikra prasme Chlestakovas buvo ir sudėtingiausias mano vaidmuo.
Kai po pirmo spektaklio iš režisieriaus gavai pastabų, nebuvo noro viską mesti: ne mano daržas, ne mano pupos - aš juk į tą spektaklį nesiprašiau, patys įkišote?
Man niekada nesinori gerti, kai yra blogai. Norisi gerti tada, kai linksma. Niekada nesinori visko mesti, kai kas nors nepasiseka, atvirkščiai - norisi pasiekti gerą rezultatą, įrodyti, kad galiu. Žinoma, būna apmaudu, kai kas nors nepavyksta, bet visą laiką yra noras ne pasiduoti, o nugalėti. Jei nuleidi rankas, tuomet kam gyventi?
Po projekto „Pagauk kampą" gavai vieną kitą televizijų pasiūlymą, tačiau ilgesnį laiką ten neužsibuvai. Kodėl?
Nesureikšminu televizijos, ji nėra mano siekiamybė. Yra daugybė projektų, kuriuose nedalyvauju, nes nenoriu: man tiesiog neįdomu. Padainuokim, pagrokim, pašokim - visiškai „širpatriebiniai" projektai (atsiprašau, jei ką nors įžeidžiau). Man neįdomu, todėl neinu, kam įdomu - tas dalyvauja. Čia negali būti nei žodžio „gerai", nei žodžio „blogai". Juk žmogus, ką nori, tą ir valgo.
Ar jūsų profesijoje svarbūs viešieji ryšiai, reklama? Jei aktorius nuolat matomas vakarėliuose, renginiuose, sambūriuose, gali tikėtis, kad bus mėgstamas ir režisierių?
Jei kalbėtume apie renginių vedimą, filmavimąsi televizijos laidose, tada visa tai svarbu, tačiau teatre viešieji ryšiai niekam neįdomūs. Režisieriui aktorius įdomus tik kaip šios srities profesionalas, o ar jis populiarus už teatro ribų, nesvarbu.
Nesistengiu, kad manęs visur būtų daug. Jei man neįdomu kalbėti apie apatinius su „kvarbatkom", apie tai ir nekalbu. Man įdomu šnekėti apie profesiją, požiūrį, vertybes, o apie visa kita... Yra mėgstančiųjų apie tai kalbėti, lai jie ir kalba. Žmogus turi daryti tai, kas jam patinka. Niekada nesupratau tų, kurie per interviu pasakoja, kaip jiems sunku gyventi dėl populiarumo naštos, pernelyg didelio dėmesio, kaip pavargo dalyti interviu. Palauk, tai kodėl tu ir vėl duodi interviu? Juk gali atsiriboti, nepasakoti ir daryti tai, ką iš tiesų nori.
Tu visuomet stengiesi daryti tik tai, ką nori?
Tikrai nesistengiu darydamas, ką noriu, lipti kitiems per galvas. Tiesiog naudojuosi man suteikta laisve rinktis.
Kai kalbama apie jaunąją aktorių kartą, pirmiausia prieš akis iškyla jūsų vardai: tavo, Vytauto Rumšo, Leonardo Pobedonoscevo, Ramūno Cicėno, Jokūbo Bareikio... Esate sėkmės kūdikiai, atsidūrę reikiamu laiku reikiamoje vietoje?
Nenoriu girtis, didžiuotis, bet juk iš tiesų tokių kursų nedaug: yra šviesaus atminimo Dalios Tamulevičiūtės kursas ir mūsiškis. Tiesiog, matyt, atėjo laikas atsirasti tokiam, ir aš labai džiaugiuosi, kad pataikiau į jį. Svarbiausia, kad visi šie žmonės iš tikrųjų kažką veikia, daro ir daro gera, ne tik „majačinasi". O kas lėmė, kad visi atsidūrėme tuo pačiu metu toje pačioje vietoje? Turbūt tas, kuris sėdi viršuje. Tokie dalykai ne nuo mūsų priklauso.
Visi esate geri bičiuliai. Ir - konkurentai?
Tarp vyrų apskirtai toks jausmas retai pasitaiko - tai būdingiau moterims. Kaip gyvenime, taip ir teatre. Niekada konkurencijos tarp mūsų nebuvo ir nėra, nebent ji labai užslėpta.
Pavydėti vaidmenų tenka?
Pavydėti nėra laiko. O kas iš to, jei pavydėčiau? Galiu trokšti vaidmens visa širdimi, visa siela, eiti, sakyti, kad noriu jo, bet kai kuriais atvejais pats pamatai: gal nelabai tinki tam vaidmeniui. Aktorių renkasi režisierius, nuo jo viskas priklauso.
Bet tu galėtum nueiti pas režisierių ir tiesiai šviesiai pasakyti: „Noriu šito vaidmens."
Žinoma! Nematau čia nieko bloga. Niekada nereikia lipti per galvą - visada galima ją apibėgti. Jei įmanoma tai padaryti, kodėl gi ne, svarbiausia - neužgauti kitų. Nemėgstu intrigų, peripetijų - man visa tai neįdomu.
O juk anksčiau sakydavo, kad būtent teatre verda didžiausios aistros ir intrigos.
Tai mitas, sukurtas iš oro. Teatras dabar laisvesnis, žmonės gali drąsiai reikšti savo nuomonę, nebėra sunkiai suvokiamos baimės, kuri anksčiau tvyrojo tarp jo sienų. Teatralai gali drąsiai kalbėti, o jeigu tai ką nors įžeidžia, - ne jų bėda.
Kai būna blogai, sunku širdyje, pas ką pirmiausia bėgi pasiguosti, išsipasakoti - draugus, mylimą žmogų? O gal renkiesi meditaciją vienumoje?
Labai gerai sutariu su savo šeima: mama, sese, broliu, jo šeima. Su jais galiu pasidalyti pačiais įvairiausiais dalykais. Turiu draugų, su kuriais galiu susitikti, pasikalbėti, išsipasakoti.
O mylimą žmogų ar turi?
Šiuo gyvenimo etapu nenoriu apie tai kalbėti. Kol širdyje visko daug ir dar niekas nesudėliota, nėra net ką įvardyti. Turbūt užteks pasakyti, kad šiuo metu gyvenu vienas.
Jautiesi vienišas?
Vienatvė - natūralus, prigimtinis jausmas. Žmogus gimsta vienas ir miršta vienas. Žinoma, visada gera, kai šalia yra žmogus, kuris tave supranta ir kurį tu supranti. Kai turime tokį žmogų, džiaugiamės, kai neturime - ieškome. O vienatvė? Ji manęs niekada nebaugino. Bet gal senatvėje pradės (juokiasi)?
Nesijauti vienišas net tada, kai grįžti į namus, kuriuose tavęs niekas nelaukia? Nejaugi tokiomis akimirkomis širdis nepradeda šaukti: „Man reikia mylimo žmogaus"?!
Kalbant apie jausmus nėra žodžio „reikia". O gal tiesiog moterys daugiau apie tai galvoja? Vyrai? Jeigu labai reikėtų, galėčiau susirasti moterį, bet ar tikrai to reikia?
Šeima, vaikai - visa tai tau svarbu?
Žinoma, svarbu. Vien todėl, kad turiu nuostabią šeimą, iš kurios atėjau. Bet kol esu nevedęs, savo gyvenimo su niekuo nesusaistęs, apie šeimą nieko negaliu kalbėti. Šeima man labai svarbi, turbūt todėl ir nėra skubotumo. Kai apsidairai aplinkui, matai: žmonės čia kartu, čia jau nebe - visa tai taip trapu.
Kad žmonės būtų kartu, pirmiausia turi suprasti vienas kitą. Rasti žmogų, kuris suprastų įprastą mano gyvenimo būdą, nėra paprasta. Kai visi ilsisi, mes, aktoriai, dirbame, ir tai turi didelę įtaką santykiams, bendram dviejų žmonių gyvenimui.
O dėl meilės, laimingo gyvenimo su mylimu žmogumi galėtum ką nors aukoti?
Ką nors? Tik truputį paaukoti negalėčiau - turėčiau atsisakyti savo profesijos. Paradoksalu: neturiu ką aukoti. Žmogus, dirbantis kontoroje ir sėdintis viršvalandžius, vieną dieną gali pasakyti: „Viskas, man to užteks." O mūsų darbo specifika visiškai kitokia: gali išvažiuoti filmuotis visai dienai, nors tavęs filmavimo aikštelėje gali reikėti vos pusvalandį, ir niekam nepasakysi: „Viskas, važiuoju namo."
Vadinasi, idealiausia būtų rasti žmogų, kurio darbo specifika būtų tokia pat?
Galbūt - juk tokių porų nemažai. Bet aš įsimylėti aktorę nelabai norėčiau: manau, kad ir kaip būtų, jai rūpėtų karjera, o man norėtųsi turėti normalią šeimą, vaikų.
Ir kaip kiekvienam vyrui - pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų...
Turbūt vyrai nuo moterų tuo ir skiriasi, kad nekuria didelių ateities planų. Gyvenu dabar ir esu laimingas. Nekuriu tolimos ateities planų, juk mintyse ateitis gali būti vienokia, o realiame gyvenime - visiškai kitokia. Dažniausiai taip ir būna, tad kam vargti, kankintis, jaudintis dėl to, ką sukūrė vaizduotė, o ne kas įvyko?
Gyveni šia diena?
Žinoma, yra įsipareigojimų, nedidelių planų, bet iš esmės - taip, gyvenu šia diena. Ir nežinau, gerai tai ar ne...
