Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Nerijus Juška didžiojoje scenoje jau dvylika metų. Čia jam dažniausiai tenka vaidinti romantiškus įsimylėjėlius, tačiau asmeniniame gyvenime Nerijus tikrosios meilės iki šiol neranda...
Lietuvoje baleto artistų vyrų ne tiek ir daug. Kas paskatino rinktis tokią profesiją?
Nuo pat vaikystės vaikščiojau ant pirštų galų, todėl mama nusprendė mane, devynmetį berniuką, nuvežti į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto klasę. Jau po pirmosios pamokos supratau, kad čia mano vieta, pamilau baletą ir nuo tada visos svajonės buvo susijusios tik su šokiu. Iki šiol žinau, jog neklydau.
Dėl baleto turėjote palikti gimtuosius Telšius ir vienas apsigyventi sostinėje. Tai negąsdino?
Tėvai mane auklėjo gana griežtai, todėl ištrūkęs iš namų tapau tikras padauža. Nuolat norėjosi iškrėsti kokią nors šunybę, pabėgti iš bendrabučio ar ant stogo užlipti. Tik pradėjęs karjerą teatre supratau, kad be didžiulio ir sunkaus darbo nieko nepasieksiu. Keliolika metų mačiau tik teatrą ir namus. Visada buvau velniškai užsispyręs. Ištryniau iš gyvenimo vakarėlius, pasilinksminimus su draugais iki paryčių, kitas pramogas.
Užsispyrimo nepakanka. Juk dar reikia ir talento?
Ir talento, ir pašėlusio darbo. Pažįstu daug talentingų žmonių, bet jie arba tingėjo, arba per mažai pastangų įdėjo ir gyvenime nieko nepasiekė. Dievas mane sukūrė baletui. Reikia tik mokėti tuo pasinaudoti. Anksčiau, kai buvau jaunesnis, nepavykdavo judesys ir nebekartodavau jo. O dabar kartoju šimtus kartų.
Ar sunkus kelias į baleto aukštumas?
Tikrai nelengvas... Mus, baleto artistus, nuolat lydi didžiulis fizinis krūvis, psichologiniai barjerai. Turbūt pirmieji metai teatre buvo patys sunkiausi. Turėjau gerokai paplušėti, kad būčiau pastebėtas ir įvertintas. Kolegos nepalaikė, priešingai, tyčiojosi, šaipėsi, bandė sugniuždyti, visada jutau piktas jų kalbas ir pavydą. Konkurencija buvo didžiulė. Tai mane skatino siekti tikslo, dar labiau stengtis ir įrodyti, kad esu geriausias. Dabar aukštai iškėlęs galvą galiu pasakyti, jog man pavyko.
Nebijote taip atvirai kalbėti apie savo kolegas?
Žinote, aš visada esu atviras, tiesus, kritiškas sau ir kitiems. Ko jau ko, bet veidmainystės, apsimetinėjimo ir melo negaliu pakęsti. Mano nuomone, nė vienas solistas nevertas patyčių, reikia mokėti pasakyti pastabas, o ne iš jo juoktis.
Ką reiškia būti baleto žvaigžde Lietuvoje?
Visiškai nieko nereiškia! Juk Lietuvoje baletas nepopuliarus ir jį mėgsta siauras ratas žmonių. Jei ne žiniasklaida, televizija, vargu ar kam būčiau įdomus. Be to, mes, baleto artistai, dirbame valstybinį darbą, už kurį mokami nedideli pinigai. Kad ir kokia žvaigždė šiame teatre būtum, daugiau vis tiek neuždirsi. Ir apsipirkti prabangiose parduotuvėse teatro artistai tikrai negali. Pasiėmiau paskolą, kad įsigyčiau nuosavą būstą, o dabar, nemeluosiu, turiu skaičiuoti skatikus.
Šią vasarą planuojate įkurtuves. Ta proga draugams surengsite vakarėlį?
Tikra tiesa (šypsosi). Tik nerimauju, ar įkurtuvės nenusikels. Vasarą teks daug gastroliuoti JAV, Pietų Amerikoje, o be manęs daugelis darbų sustoja.
Esate sakęs, kad nepainiojate scenos ir asmeninio gyvenimo. Nejaugi taip lengva atsiriboti?
Tai, kas vyksta scenoje, yra vaidyba ir nieko daugiau, bet norom nenorom ji įsiskverbia ir į tavo gyvenimą. Kitiems atrodo, jog esu pasipūtęs, nes vaikščioju išsitiesęs ir aukštai iškėlęs galvą. Nieko panašaus. Tiesiog scenoje elgtis vienaip, o gatvėje visiškai priešingai yra neįmanoma. Be to, scena – didžiausia mano meilė ir gyvenimo aistra, todėl mano mintis šokis retai apleidžia. Kitaip yra dėl bendradarbių. Retai kada bendraujame už teatro ribų.
Kaip atrodo įprasta jūsų diena?
Rytinė repeticija, pietūs, kelios valandos ramaus poilsio ir vėl repeticija arba spektaklis. Grįžęs tik apie lovą galvoju. Jei darbo grafikas labai įtemptas, stengiuosi patausoti save ir veltui jėgų nešvaistyti. Buities ar kitus rūpesčius tokiu atveju atidedu iki kitos dienos, savaitės. Šiuo metu namo įrengimo darbai – didžiausias galvos skausmas ir rūpestis, bet labai viliuosi, kad netrukus jau galėsiu ištiesti kojas pirmajame savo nuosavame būste.
Ar būna dienų, kai norisi turėti savo kloną?
Žinoma! Kartais pamąstau, jog para man per trumpa. Galėtų ji būti bent keliomis valandomis ilgesnė (šypsosi). Suderinti intensyvias repeticijas ir aktyvų poilsį kartais tiesiog neįmanoma. Na, o jei spektaklių sumažėja, galiu ir su draugais paūžti (juokiasi).
Ką mėgstate veikti laisvomis dienomis?
Anksčiau dėl tikslo ir svajonės teko paaukoti visus pasilinksminimus su draugais, neleidau sau per daug atsipalaiduoti, todėl dabar stengiuosi atsigriebti (juokiasi). Mielai apsilankau naktiniame klube, kokiame nors pristatyme, vakarieniauju su merginomis... Alkoholis man iki šiol tabu, nes žinau, kad rytą laukia repeticija.
Scenoje jums tenka vaidinti romantišką įsimylėjėlį. O realiame gyvenime esate romantikas?
Net nežinau... Jei noriu merginai patikti, moku būti visoks. Kartais net pats stebiuosi savimi. O štai įsimylėti vis dar bijau. Pamenu, dar paauglys įsimylėjau, apie nieką negalėjau galvoti, tik apie tą merginą. Kol kas baletas lieka mano aistra.
Kodėl sulaukęs trisdešimties vis dar esate vienas?
Esu labai išlepęs, išrankus... (šypsosi). Gal tai pakiša koją. Pradėjęs su mergina bendrauti, vis ieškau priekabių. Kartais būnu tikras egoistas. Be to, man sudėtinga turėti draugę, nes negaliu jai skirti tiek dėmesio, kiek ji nori. Man svarbiausia – darbas. Turbūt dėl to ir „tempiu gumą“ – karjera baigsis, tada galėsiu įsimylėti. Tačiau kuo toliau, tuo baisiau darosi, ar nebus per vėlu...
O kada paskutinį kartą ištarėte „myliu“?
Niekada niekam nesu sakęs. Gal dėl to, kad nesu jautęs tikro jausmo. Tai turi būti kažkas ypatinga, o iki šiol dar nesutikau tokio žmogaus. Vis dar ieškau savo gyvenimo meilės. Pamenu, kai viešėjau Venesueloje, kone šimtą kartų per dieną girdėdavau žodį „myliu“. Gal tai ir džiugina žmones, tačiau jo reikšmė kur kas svarbesnė ir rimtesnė, tad negalima juo švaistytis.
Ar nepagalvojate, kad galėtumėte ir visada vienas gyventi?
Dabar man atrodo, kad galėčiau gyventi vienas, bet žinau – ateis laikas, kai norėsis vaikų, norėsis kuo nors rūpintis. Galvoju: jei turėčiau vaiką, man net nereikėtų žmonos. Vaikai sukuria nuostabią aurą, o kai apkabina, apima nepakartojamas jausmas.
Iš gerbėjų gaunate šūsnis gėlių. O kada pats paskutinį kartą moteriai jų įteikėte?
Gėles mėgstu dovanoti be jokios išskirtinės progos. Vakar ėjau vakarieniauti su viena mergina, nubėgau į netoliese esančią parduotuvę ir nupirkau gėlių. Ir pralinksmini, ir nustebini žmogų...
Ką veiksite, kai baigsite karjerą?
Man atrodo, kad šoksiu visą gyvenimą ir net numirsiu scenoje (juokiasi). Kol kas esu viršūnėje, man sekasi. Jei rimtai, tai žurnalistai, nuolat manęs to klausdami, privertė rimtai susimąstyti. Reikėtų kibti į mokslus, bet kol kas negalėčiau suderinti ir mokslo, ir darbo. Neseniai pirmą kartą išbandžiau repetitoriaus darbą ir man neblogai sekėsi. Planų turiu daug. Vienas iš jų − atidaryti savo baleto mokyklą. Visą gyvenimą paaukojęs baletui, nežadu trauktis.
Lietuvoje baleto artistų vyrų ne tiek ir daug. Kas paskatino rinktis tokią profesiją?
Nuo pat vaikystės vaikščiojau ant pirštų galų, todėl mama nusprendė mane, devynmetį berniuką, nuvežti į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto klasę. Jau po pirmosios pamokos supratau, kad čia mano vieta, pamilau baletą ir nuo tada visos svajonės buvo susijusios tik su šokiu. Iki šiol žinau, jog neklydau.
Dėl baleto turėjote palikti gimtuosius Telšius ir vienas apsigyventi sostinėje. Tai negąsdino?
Tėvai mane auklėjo gana griežtai, todėl ištrūkęs iš namų tapau tikras padauža. Nuolat norėjosi iškrėsti kokią nors šunybę, pabėgti iš bendrabučio ar ant stogo užlipti. Tik pradėjęs karjerą teatre supratau, kad be didžiulio ir sunkaus darbo nieko nepasieksiu. Keliolika metų mačiau tik teatrą ir namus. Visada buvau velniškai užsispyręs. Ištryniau iš gyvenimo vakarėlius, pasilinksminimus su draugais iki paryčių, kitas pramogas.
Užsispyrimo nepakanka. Juk dar reikia ir talento?
Ir talento, ir pašėlusio darbo. Pažįstu daug talentingų žmonių, bet jie arba tingėjo, arba per mažai pastangų įdėjo ir gyvenime nieko nepasiekė. Dievas mane sukūrė baletui. Reikia tik mokėti tuo pasinaudoti. Anksčiau, kai buvau jaunesnis, nepavykdavo judesys ir nebekartodavau jo. O dabar kartoju šimtus kartų.
Ar sunkus kelias į baleto aukštumas?
Tikrai nelengvas... Mus, baleto artistus, nuolat lydi didžiulis fizinis krūvis, psichologiniai barjerai. Turbūt pirmieji metai teatre buvo patys sunkiausi. Turėjau gerokai paplušėti, kad būčiau pastebėtas ir įvertintas. Kolegos nepalaikė, priešingai, tyčiojosi, šaipėsi, bandė sugniuždyti, visada jutau piktas jų kalbas ir pavydą. Konkurencija buvo didžiulė. Tai mane skatino siekti tikslo, dar labiau stengtis ir įrodyti, kad esu geriausias. Dabar aukštai iškėlęs galvą galiu pasakyti, jog man pavyko.
Nebijote taip atvirai kalbėti apie savo kolegas?
Žinote, aš visada esu atviras, tiesus, kritiškas sau ir kitiems. Ko jau ko, bet veidmainystės, apsimetinėjimo ir melo negaliu pakęsti. Mano nuomone, nė vienas solistas nevertas patyčių, reikia mokėti pasakyti pastabas, o ne iš jo juoktis.
Ką reiškia būti baleto žvaigžde Lietuvoje?
Visiškai nieko nereiškia! Juk Lietuvoje baletas nepopuliarus ir jį mėgsta siauras ratas žmonių. Jei ne žiniasklaida, televizija, vargu ar kam būčiau įdomus. Be to, mes, baleto artistai, dirbame valstybinį darbą, už kurį mokami nedideli pinigai. Kad ir kokia žvaigždė šiame teatre būtum, daugiau vis tiek neuždirsi. Ir apsipirkti prabangiose parduotuvėse teatro artistai tikrai negali. Pasiėmiau paskolą, kad įsigyčiau nuosavą būstą, o dabar, nemeluosiu, turiu skaičiuoti skatikus.
Šią vasarą planuojate įkurtuves. Ta proga draugams surengsite vakarėlį?
Tikra tiesa (šypsosi). Tik nerimauju, ar įkurtuvės nenusikels. Vasarą teks daug gastroliuoti JAV, Pietų Amerikoje, o be manęs daugelis darbų sustoja.
Esate sakęs, kad nepainiojate scenos ir asmeninio gyvenimo. Nejaugi taip lengva atsiriboti?
Tai, kas vyksta scenoje, yra vaidyba ir nieko daugiau, bet norom nenorom ji įsiskverbia ir į tavo gyvenimą. Kitiems atrodo, jog esu pasipūtęs, nes vaikščioju išsitiesęs ir aukštai iškėlęs galvą. Nieko panašaus. Tiesiog scenoje elgtis vienaip, o gatvėje visiškai priešingai yra neįmanoma. Be to, scena – didžiausia mano meilė ir gyvenimo aistra, todėl mano mintis šokis retai apleidžia. Kitaip yra dėl bendradarbių. Retai kada bendraujame už teatro ribų.
Kaip atrodo įprasta jūsų diena?
Rytinė repeticija, pietūs, kelios valandos ramaus poilsio ir vėl repeticija arba spektaklis. Grįžęs tik apie lovą galvoju. Jei darbo grafikas labai įtemptas, stengiuosi patausoti save ir veltui jėgų nešvaistyti. Buities ar kitus rūpesčius tokiu atveju atidedu iki kitos dienos, savaitės. Šiuo metu namo įrengimo darbai – didžiausias galvos skausmas ir rūpestis, bet labai viliuosi, kad netrukus jau galėsiu ištiesti kojas pirmajame savo nuosavame būste.
Ar būna dienų, kai norisi turėti savo kloną?
Žinoma! Kartais pamąstau, jog para man per trumpa. Galėtų ji būti bent keliomis valandomis ilgesnė (šypsosi). Suderinti intensyvias repeticijas ir aktyvų poilsį kartais tiesiog neįmanoma. Na, o jei spektaklių sumažėja, galiu ir su draugais paūžti (juokiasi).
Ką mėgstate veikti laisvomis dienomis?
Anksčiau dėl tikslo ir svajonės teko paaukoti visus pasilinksminimus su draugais, neleidau sau per daug atsipalaiduoti, todėl dabar stengiuosi atsigriebti (juokiasi). Mielai apsilankau naktiniame klube, kokiame nors pristatyme, vakarieniauju su merginomis... Alkoholis man iki šiol tabu, nes žinau, kad rytą laukia repeticija.
Scenoje jums tenka vaidinti romantišką įsimylėjėlį. O realiame gyvenime esate romantikas?
Net nežinau... Jei noriu merginai patikti, moku būti visoks. Kartais net pats stebiuosi savimi. O štai įsimylėti vis dar bijau. Pamenu, dar paauglys įsimylėjau, apie nieką negalėjau galvoti, tik apie tą merginą. Kol kas baletas lieka mano aistra.
Kodėl sulaukęs trisdešimties vis dar esate vienas?
Esu labai išlepęs, išrankus... (šypsosi). Gal tai pakiša koją. Pradėjęs su mergina bendrauti, vis ieškau priekabių. Kartais būnu tikras egoistas. Be to, man sudėtinga turėti draugę, nes negaliu jai skirti tiek dėmesio, kiek ji nori. Man svarbiausia – darbas. Turbūt dėl to ir „tempiu gumą“ – karjera baigsis, tada galėsiu įsimylėti. Tačiau kuo toliau, tuo baisiau darosi, ar nebus per vėlu...
O kada paskutinį kartą ištarėte „myliu“?
Niekada niekam nesu sakęs. Gal dėl to, kad nesu jautęs tikro jausmo. Tai turi būti kažkas ypatinga, o iki šiol dar nesutikau tokio žmogaus. Vis dar ieškau savo gyvenimo meilės. Pamenu, kai viešėjau Venesueloje, kone šimtą kartų per dieną girdėdavau žodį „myliu“. Gal tai ir džiugina žmones, tačiau jo reikšmė kur kas svarbesnė ir rimtesnė, tad negalima juo švaistytis.
Ar nepagalvojate, kad galėtumėte ir visada vienas gyventi?
Dabar man atrodo, kad galėčiau gyventi vienas, bet žinau – ateis laikas, kai norėsis vaikų, norėsis kuo nors rūpintis. Galvoju: jei turėčiau vaiką, man net nereikėtų žmonos. Vaikai sukuria nuostabią aurą, o kai apkabina, apima nepakartojamas jausmas.
Iš gerbėjų gaunate šūsnis gėlių. O kada pats paskutinį kartą moteriai jų įteikėte?
Gėles mėgstu dovanoti be jokios išskirtinės progos. Vakar ėjau vakarieniauti su viena mergina, nubėgau į netoliese esančią parduotuvę ir nupirkau gėlių. Ir pralinksmini, ir nustebini žmogų...
Ką veiksite, kai baigsite karjerą?
Man atrodo, kad šoksiu visą gyvenimą ir net numirsiu scenoje (juokiasi). Kol kas esu viršūnėje, man sekasi. Jei rimtai, tai žurnalistai, nuolat manęs to klausdami, privertė rimtai susimąstyti. Reikėtų kibti į mokslus, bet kol kas negalėčiau suderinti ir mokslo, ir darbo. Neseniai pirmą kartą išbandžiau repetitoriaus darbą ir man neblogai sekėsi. Planų turiu daug. Vienas iš jų − atidaryti savo baleto mokyklą. Visą gyvenimą paaukojęs baletui, nežadu trauktis.
