„Mes kaip tikri čigonai! Visą gyvenimą keliavome iš šalies į šalį: iš Amerikos į Kolumbiją, paskui atgal į Čikagą, iš ten į Venesuelą, o tada vėl į Jungtines Valstijas, Monaką, Argentiną ir pagaliau - į Lietuvą", - pasakodama apie savo gyvenimą juokiasi Kolumbijos garbės konsulė Lietuvoje Dalia Mieželienė.
Nuoširdžiai nustebau, kai ponia Dalia prisipažino, kad iš visų užsienio šalių labiausiai jos širdį užkariavo Kolumbija. Tam pritaria ir jos vyras Raimundas Mieželis. Gal todėl, kad ten prabėgo gražiausi jaunystės metai? Pernai Kolumbijos mieste Kalyje pora nusipirko butą ir kasmet ten ketina praleisti bent šešis mėnesius. Lietuvoje sužvarbus orams, ponia Dalia skaičiuoja dienas, kada galės skristi į Lotynų Ameriką. „Tai nereiškia, kad paliksime Lietuvą. Pavasarį ir vasarą mums čia patinka. Daugiau nei vienuolika metų puikioje vietoje sostinės Senamiestyje, iš kur lengva pasiekti teatrus, gerus restoranus, turime erdvų butą. Be to, netoli Vilniaus įsigijome jaukią sodybą, ten laisvadienius mėgsta praleisti ir sūnaus Raimundo šeima", - pasakoja moteris.
Žmonės ten labai draugiški
Mieželių šeimos pažintis su svečia šalimi prasidėjo daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Tuomet ponas Raimundas dirbo didžiulėje popieriaus kompanijoje „Container Corporation of America" Čikagoje ir gavo pasiūlymą vykti padirbėti į jos padalinį Kolumbijoje. Žinią jo žmona priėmė su didžiuliu malonumu. Prisipažįsta tada norėjusi pokyčių. Prieš išvažiuodami tris mėnesius visi šeimos nariai mokėsi ispanų kalbos. Dukrai Gilandai tada buvo aštuoneri, sūnui Raimundui - septyneri. Kolumbijoje jie lankė tarptautinę amerikietišką mokyklą.
„Gyvenome ten keturiolika metų. Raimundas karjerą kompanijoje pradėjo kaip kontrolierius, o baigė prezidento poste. Būnant ten mūsų šeimoje atsirado ir trečias vaikas - Danielius. Kolumbijoje prabėgo geriausi ir gražiausi mūsų gyvenimo metai. Kalio mieste buvome vieninteliai lietuviai. Kai su Raimundu nuvažiavome į Bogotą, paėmėme telefonų knygą ir pradėjome ieškoti lietuviškų pavardžių. Ties raide „d" radome Didžiulius. Paskambinome, susitikome ir pradėjome bendrauti. Lotynų Amerikos šalyse nedaug lietuvių. Vėliau išgirdome apie Antaną Mockų, bet jis už mus gerokai jaunesnis. Įdomus žmogus. Kai jis buvo atvykęs į Lietuvą, susitikome. Antanas toks ramus, net keista. Juk tiek visokių keistenybių apie jį esame girdėję (juokiasi): susituokė cirke su liūtais, kai auditorija nesiklausė paskaitos, būdamas didžiausio Kolumbijos universiteto rektorius, nuramino ją nusimovęs kelnes ir parodęs užpakalį. Netrukus triukšmadariais studentais pagarsėjęs universitetas tapo vienu pavyzdingiausių visoje šalyje. Su Antanu bendraudamas akis į akį nepagalvotum, kad toks santūrus žmogus gali taip drastiškai elgtis.
Kalyje mums netrūko draugų iš vietos gyventojų. Žmonės ten labai draugiški, nuoširdūs. Manęs dažnai klausia, kas tame krašte taip sužavėjo. Sunku nusakyti žodžiais. Tai yra jausmas. Pripažįstu, kad Bogota gražesnė, bet Andų papėdėje, daugiau nei kilometro aukštyje, esančiame Kalyje, kuriame gyvena apie porą milijonų žmonių, geriau. Turbūt ten labai gera aura. Man viskas, net duobėtos gatvės, Kalyje mielesnės nei kokiame iščiustytame mieste. Kolumbija - labai gražus kraštas, ten įvairus klimatas. O svarbiausia, gyvena labai simpatiški, linksmi, besišypsantys žmonės. Nesvarbu, kokiam luomui priklausai, vieni su kitais visi elgiasi draugiškai, pagarbiai. Geriausia mano draugė yra iš Kalio. Su keletu žmonių, net išvažiavę iš Kolumbijos, bent kartą per metus kur nors susitikdavome.
Santykiai ten visai kitokie nei Jungtinėse Valstijose. Mane sužavėjo kolumbiečių šeimų bendravimas. Jeigu šeima vakarieniauja, prie stalo sėda tėvai su vaikais, pakviečiami seneliai ir tetos. Vaikai yra tėvų draugų draugai. Jie kartu baliavoja, eina į šokius. Jaunimas baigia gimnaziją, bet lieka su tėvais, neskuba keltis į atskirą butą. Net vaikinai, kol nevedę, gyvena tėvų namuose. Šeimyniniai ryšiai ten labai artimi. Ir svetimus jie priima labai šiltai. Mes buvome vieninteliai lietuviai Kalyje, tačiau greitai radome draugų. O vaikams buvo lengva. Jie ėjo į mokyklą, lankė tenisą, paskui ir dukra, ir sūnus pradėjo jodinėti, tada susirado labai daug draugų. Du mūsų vaikai antrąsias puses sutiko Kolumbijoje. Raimundas su Tere draugavo devynerius metus, tik paskui susituokė.
Apskritai visa Lotynų Amerika yra kitokia. Turbūt dėl šilto ir saulėto klimato ten viskas taip gerai atrodo. Jeigu Lietuvoje būtų daugiau saulės... Pastebėjai, kai tik ji šviečia, žmonės atrodo vienas kitam geresni, šviesesni", - šypsosi ponia Dalia. Pastarąją savaitę kelias dienas Lietuvoje iš tiesų buvo saulėta...
Dabar ten ramiau
Klausausi ponios Dalios pasakojimo apie gyvenimą Kolumbijoje ir svarstau: gal kalbame ne apie tą Kolumbiją, kur iki šiol grobiami žmonės, o prieš kelis dešimtmečius siautėjo banditai ir teroristai.
„Kai nuvykome, tokių baisumų nebuvo. Jie prasidėjo vėliau. Net nepastebėjome, kaip įsigalėjo mafija. Buvo laikas, kai gyvenome su apsaugininkais. Jie mus lydėdavo mieste, veždavo vaikus į mokyklą, būrelius. Mūsiškiai labai greitai su jais susidraugavo (juokiasi). Galėjome iš Kolumbijos išvažiuoti, tačiau abu su Raimundu nusprendėme likti. Nors, tiesą pasakius, nė vienam tokių minčių net nebuvo kilę. Kažkaip sugebėjome susigyventi su tuo, kas vyksta aplink. Žinoma, buvo labai sunkių akimirkų. Banditai grobdavo žmones, prašydavo išpirkos. Mano žento sesuo buvo pagrobta, bet ją pavyko išvaduoti. O štai žento verslo partneris taip ir dingo be žinios. Gilanda su šeima neištvėrė tokio gyvenimo ir persikėlė į Jungtines Valstijas.
Po keturiolikos metų Kolumbijoje sužinojusi, kad reikės grįžti į Ameriką, verkiau tris mėnesius. Taip nenorėjau išvažiuoti! Kai pagalvoji, supranti, kad gerų dalykų ten buvo kur kas daugiau nei blogų", - optimistiškai kalba ponia Dalia, po daugybės metų nusprendusi vykti į kraštą, kurį įsimylėjo be išlygų. Per pokalbį juokaudama net prisipažino kartais mananti, kad kuriame kitame gyvenime greičiausiai buvo įsikūrusi Lotynų Amerikoje.
„Kolumbijoje dabar labai geras prezidentas Álvaro Uribe, kurį šalies piliečiai išsirinko prieš šešerius metus. Jis daug dirba dėl krašto žmonių, smarkiai kovoja su terorizmu. Beliko sutvarkyti „Farc" grupuotę. Pernai Kolumbijoje vyko protesto prieš žmonių grobimus demonstracijos. Šimtai tūkstančių gyventojų, apsirengusių baltais marškiniais, išėjo į miestų gatves. Tuomet kaip tik buvau ten ir prisidėjau prie demonstracijos. Galiu pasakyti, kad dabar šalyje kur kas ramiau. Anksčiau žmonės į tolimesnius kaimus bijojo važiuoti, vakare į gatves neišeidavo. Dabar viskas pasikeitė į gera: didėja užsienio investicijos, eksportas, plečiasi turizmas, stiprėja ekonomika. Kolumbijoje nusipirkti narkotikų turbūt sunkiau nei Lietuvoje. Galiu drąsiai pasakyti, kad mano vaikai, kol ten gyveno, tikrai jų nevartojo, - pasakoja energijos nestokojanti ponia Dalia.
Tarp aukštuomenės ir lūšnynų
Įdomu, ką ponia Dalia veikė, kol vyras darė karjerą įvairiose pasaulio šalyse? Pati augino vaikus, o kai jiems nebereikėjo nuolatinės priežiūros ir globos, įstojo į vargstantiems padedančių savanorių grupę. „Kolumbijoje buvo tokių biednų rajonų, kur net vandens nėra. Sužinojau, kad dvi vienuolės subūrė žmones, norinčius ir galinčius pagelbėti skurstantiems. Prisidėjau prie jų. Kasdien vykdavau padėti lūšnynų gyventojams. Kartais reikėdavo padėti vyro sumuštai ir iš namų išvarytai žmonai, kartais - atvežti vaistų pinigų neturintiems sunkiems ligoniams. Tvarkydavau varganus namus, maudydavau ligonius. Tokio darbo taisyklių niekas nenustato. Darai tai, ką tą dieną jauti turinti padaryti, kad likimo nuskriausto žmogaus gyvenimas bent šiek tiek pasidarytų šviesesnis.
Paskui dirbau ligoninėje neišnešiotų kūdikių skyriuje. Buvau labai užsiėmusi. Be to, kai Raimundas kompanijoje ėjo svarbias pareigas, reikėdavo jį lydėti į renginius, susitikimus. Man tai patiko. Tokiose vietose sutinki įdomių žmonių. Kartais manęs klausdavo, ar vakarienės nevargina. Nejaučiau to vargo. Gal man likimas suteikė galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis. Bendravimas manęs niekada nevargino", - atvirauja simpatiška, jaunatviškos dvasios neprarandanti moteris.
Pokalbio pradžioje ji užsiminė, kad teko gyventi Monake - prabangos ir turtingumo Mekoje. Ponia Dalia nusišypso ir taria: „Man ten visiškai nepatiko. Mūsų butas buvo ant jūros kranto. Geresnės vietos, atrodo, ir būti negali. Bet nei saulė, nei mėnulis ten nepatiko. Kai Raimundas dirbo Monake, jam buvo pavaldūs penki Europos fabrikai, todėl reikėjo daug keliauti darbo reikalais. Bet ir aš ten ilgai neužsisėdėdavau. Kokias tris savaites ir - keldavau sparnus. Skrisdavau pas sūnų Danielių į Airiją, kur jis lankė mokyklą, arba pas sūnaus Raimundo šeimą į Ispaniją. Kodėl nepatiko Monakas? Ten gyvenimas kažkoks „falšyvas". Turbūt iš visų Raimundo verslo partnerių žmonų aš vienintelė buvau pirmoji. Seni vyrai vaikščiodavo su jaunomis blondinėmis. Nesuprasi, ji antra, ar trečia, gal - ketvirta žmona. O gal meilužė?"- nusijuokia moteris.
Lietuva - pro rožinius akinius
Daugiau nei prieš dešimt metų ponai Mieželiai grįžo į Lietuvą. Iki šiol pamename visada besišypsančią, elegantišką ir daug šokančią Dalios ir Raimundo porą. Tada lietuviai turėjo ką apkalbėti. Juolab kai ponas Raimundas tapo Prezidento Valdo Adamkaus patarėju. „Į daug ką mes žiūrėjome pro rožinius akinius. Juk penkiasdešimt metų gyvendami svečiose šalyse tik ir galvojome, svajojome, kada grįšime į Lietuvą. Šeimoje kalbėjome tik lietuviškai. Mano vaikai Amerikoje nuėjo į darželį nemokėdami angliškai, nes pati juos auginau. Kai sukūrėme šeimą, pradžia buvo sunki. Neturėjome turtingų tėvų, kurie būtų galėję padėti. Raimundas buvo baigęs Harvardo universitetą, todėl lengviau kabinosi į gyvenimą, bet šitiek metų labai daug ir sunkiai dirbo. Užtai mums buvo įdomu. Teko gyventi daugelyje vietų! Visur sutikau gerų žmonių. Gal taip atsitiko, kad iš prigimties esu optimistė ir į gyvenimą žiūriu pozityviai. Mama mane mokė: „Dalyte, visada sakyk, kad stiklinė yra pusiau pilna, o ne pusiau tuščia."
Pasakodama apie įtemptą klajoklišką šeimos gyvenimą, ponia Dalia juokiasi: „Kai grįžome į Lietuvą, su vyru supratome, kad dvidešimt keturias valandas per parą reikės būti kartu. Abu pripažinome, kad mums tai neįprasta. Kartais juokaudami sakydavome: matyt, čia prasidėjo tikras šeimyninis mūsų gyvenimas. Greičiausiai ir prieš tai jis buvo geras - juk pernai atšventėme auksinių vestuvių jubiliejų", - švyti moters akys.
Su būsimu vyru ponia Dalia susipažino Amerikoje. Ten kartu su mama jiedvi iš Vokietijos atvyko po karo. Per lietuvių iškylą dvi merginos pastebėjo gražų jaunuolį ir sukirto lažybų: viena užtikrino, kad tris kartus iš eilės su išskirtinės išvaizdos vaikinu, tuo metu turėjusiu mergišiaus reputaciją, nueis į pasimatymą. Dalia lažybas laimėjo. Be to, ištekėjo už visų merginų trokšto gražuolio.
Per Kalėdas šeima susitiks Kolumbijoje
„Ruošiuosi važiuoti į Kolumbiją, o vyras dar lieka Lietuvoje, - juokiasi ponia Dalia. - Sūnus mane gėdija: „Kodėl tėtį vieną palieki?" Sakau, tu prižiūrėsi. Bet vyro paklausiau, gal man ilgiau čia pasilikti. O jis sako: „Važiuok važiuok, man bus ramiau." Ar ne begėdis?"
Raimundas į pamėgtą Kolumbiją su sūnumi Danieliumi vyks vėliau. Kalėdų su šeima ten atskris dukra Gilanda, jau daug metų gyvenanti Meksikoje. Galbūt drauge per šventes bus ir sūnaus Raimundo šeimyna, dabar įsikūrusi Lietuvoje. Didžiulė šeima išsaugojo tradiciją susirinkti prie vieno stalo, nors ir kuriame pasaulio krašte visi būtų. Tiesa, tai pavyksta kas antri metai, nes Raimundas su šeima važiuoja pas uošvius.
Klausiu, kiek žmonių susėda prie šventinio stalo. Ponia Dalia pradeda skaičiuoti: „Danielius dar nevedęs, Raimundas turi vieną dukrą Aleksandrą, Gilanda - sūnų Danielių ir dukterį Kariną, bet į svečius vaikai dažnai važiuoja su savo simpatija ar kokiu geriausiu draugu. Tokios tradicijos yra Lotynų Amerikos šalyse. Mes jas irgi priimame. Todėl sunku numatyti, kas ir ką gali atsivežti. Tai bus lengviau pasakyti po švenčių", - juokiasi ponia Dalia.
