Ne kaip kitaip - Vengrija įrašyta verslininko Dariaus Katino (32) likimo knygoje. Jis ir neprieštarauja: „Kuo toliau, tuo giliau ten šaknis leidžiu. Jas nukirs, matyt, tik mano mirtis." Prieš ketverius metus įkvėpęs šios šalies oro, verslininkas, vengriškų restoranų „Csárda" savininkas, Tokajaus garbės princas kiekviename žingsnyje išpažįsta karštą meilę Vengrijai. Žingsnis po žingsnio, drauge leisdamiesi į kelionę neslepiame susižavėjimo ir mes.
„Vengrija - nuostabiausia šalis, kurioje kada nors esu buvęs", - sunku patikėti Dariaus žodžiais. Juos jis ištaria tada, kai Budapešto oro uoste nusileidęs lėktuvas maudosi vandenyje. Jausmas toks, lyg būtum patekęs į lėktuvų plovyklą. Pro langus mojuoja draugiški vengrai, o Darius skuba paaiškinti: „Vanduo - pirmojo skrydžio proga. Tokios tradicijos."
Budapeštas mus pasitinka ryte. Apniukęs, vis dar žalias žalutėlis, lyg blizgučiais apsikarstęs reklamomis ir mažomis parduotuvėlėmis, mano mintis jis bloškia dešimčia metų atgal. Jokių dangoraižių, tviskančio stiklo, įmantrių formų - tvarkingas didmiestis. Tuo, ką pastebėjau, skubu dalytis su Dariumi. Jis tik paslaptingai nusišypso: „Turėk kantrybės!"
Skrydžio nuovargį nuspręsta nuplauti šiltuose SPA baseinuose - juk Budapeštas dažnai vadinamas pirčių terapijos miestu. Nuo Romos imperijos laikų vengrai savo gyvenimo be karšto vandens baseinų neįsivaizduoja. Žmonių čia tiršta ir dabar. Ne tik vengrų, aplink girdėti angliškai, vokiškai, bet daugiausia - rusiškai.
Pirtyse nėra kur prisėsti, tad mes išsirenkame vieną mineralinio vandens baseiną su aplinkui nešančia srove. Ką tik jį paliko tuntas senučiukių, vandenyje trypčiojusių pagal vengrišką melodiją. Tingiai plepėdami sukame ratus, kol ir šis baseinas tampa panašus į ančiukų balą.
Pro debesis išlenda saulė. Jos spinduliai paryškina Omanų laikus menančius pirčių pastatus, o žydras dangus atsispindi garuojančiuose baseinuose. Gražu... Taip gražu, kad šiltame vandenyje pasimiršta tai, ką matei rūbinėse - sovietų laikų santechnika ir daug „negalima". Rankšluosčių atiduoti anksčiau laiko negalima, kortelės pamesti negalima, išeiti vienam, jei atėjai su draugais, negalima. Suprantu, kodėl tiek daug kalba rusiškai...
Užmerkę akis prieš dar vieną sovietų laikų priminimą - studentišku bendrabučiu kvepiantį viešbučio kambarį - persirengiame vakarienei. Darius perspėjo: mūsų laukia šešerius metus iš eilės geriausiu vadintas Budapešto restoranas „Arany Kaviar".
„Pusrūsis, blogiausia vieta, kokia tik gali būti, pro šalį niekas nevaikšto, čia reikia specialiai važiuoti", - sako Darius, pirmas žengdamas juodu kilimu. Prie durų mus pasitinka juodai apsirengę padavėjai, mūvintys juodomis pirštinėmis. Viduje groja rusiška muzika, o iš sienos nišų žvelgia rusų madonos liūdnais veidais. Darius administratorei paduoda dėžutę lietuviško ir mikliai apsidairo: „O kur gražiausia mano padavėja?" „Jai laisva diena", - šypsosi dailus aukštas vengras ir kviečia ragauti vengriško vyno. Atrodo, žino apie jį viską, kalba nesustodamas.
Ant stalo keliauja įmantriai lėkštėse sudėliotos avokadų salotos su balta žuvimi, balandžio krūtinėlė ant šokoladinio biskvito, burnoje tirpsta veršienos išpjova, pagardinta imbiero padažu. „Kad gamintų pats šefas, būna retai", - sako Darius ir pasakoja apie prabangiojo restorano savininką. Nyi'ri Sa'ndor mama - rusė. Tėtis ją surado tuojau po karo, kai išvyko į Rusiją mokytis. Draugai ir bičiuliai Nyi'ri vadina tiesiog Saša. Taip jis prisistato ir savo restorano svečiams. „Keletą metų Saša dirbo labai garsiame uždarame restorane „Klub Kino", į kurį rinkdavosi Maskvos teatro, kino ir pramogų pasaulio garsenybės, - kol laukiame deserto, prasitaria Darius. - Kalbėjau su Laima Vaikule, ji Sašą iki šiol prisimena." Reikia manyti, kad prisimena ir kiti, dar garsesni, aplankantys jį restorane Budapešte. Čia dažnai mėgsta užsukti lenktynininkas Rubensas Barrichello, koncertuoti į Budapeštą atvykstantys pasaulinio garso atlikėjai. Gal juos vilioja ikrai, kurių pasirinkimas - stebėtinas. Pažiūrėjusi į meniu, negaliu patikėti savo akimis: 30 gramų brangiausių kainuoja 396 eurus.
Kitą rytą burnoje - vis dar puikus patiekalų skonis, jo nepajėgė užgožti pusryčiai viešbutyje. Autobusiuku įveikę Budapešto spūstis, leidžiamės vyno keliu. Kaimo keliukai, besitęsiantys pro gelstelėjusius vynuogių laukus, atveria širdį.
„Štai mano ateitis!" - kvatoja Vengriją įsimylėjęs verslininkas, kai spaudžiame ranką „Wunderlich" vyninės savininkui geraširdžio veidu. Kažkada dengęs stogus, dabar ponas Alajos Wunderlichas - garsus vynininkas. Prieš keletą dienų modernioje jo vyninėje viešėjo Tarptautinio valiutos fondo vadovai. Užtat prie taurės vyno juokaujame: „Ar ne pono Wunderlicho vyno prisiragavę jie pažadėjo didžiulę finansinę paramą Vengrijai?"
„Dar pabūkit, nevažiuokit, o jei važiuojat, tai grįžkit, - prašo mūsų geraširdis ponas Alajos. Vynas dar rausviau nuspalvino jo skruostus, o akys žiba lyg dvidešimtmečio.
Mes sukame kitur, pro išsirikiavusias mažo miestelio vynines, pas gerą Dariaus bičiulį Csabą Malatinszky. „Jis - iš senos aristokratų giminės", - prieš įsukant į jo kiemą buvo prasitaręs mūsų palydovas. Užtenka tik pažvelgti jam į akis, kad įsitikintum, jog tai - tiesa.
Ir Darius, ir Csaba laiko paslaptį. Ją sužinau tik grįžusi: bičiulio vengro rūsiuose medinėse statinaitėse rūgsta pirmasis lietuvio vynas. „Kalbėsime apie jį, kai ragausime", - jau Vilniuje prasitars Darius. O Csaba kol kas pasakoja apie savuosius vynus, kurių dažnai užsisako režisierius Stevenas Spielbergas, dainininkė Björk ir kitos garsenybės. Apžiūrėję vyninę, važiuojame į nacionalinį vengrų restoraną. Čia mūsų laukia ne tik šokti kviečiantys vengriški smuikeliai, bet ir išbandymas skrandžiams. Kai taip skanu, jiems teks šiek tiek pakentėti...
„Mano kelyje - vien šilti, jaukūs žmonės, tokia yra ir Vengrija..." - prieš užsnūsdamas autobusiuke ištaria Darius. O aš galvoju, kad ir jis pats į vengrą panašus: juodaplaukis, su skrybėle, tikras Tokajaus princas. Ims, susiras kokią vengrų princesę, tiek jį Lietuvoje ir matysime... Kai kitą rytą to paklausiu, vyriškis šypteli: „Jau ketverius metus kartą per mėnesį važiuoju į Vengriją, bet, patikėk, per tiek laiko nė viena mergina manęs nesužavėjo. Šiame pasaulyje lietuvių ir taip nedaug, kam maišyti kraują?"
VENGRIJOS RESPUBLIKA - TIK FAKTAI
Plotas - 93 000 kvadratinių kilometrų
Gyventojai - 10,1 milijono
Sostinė - Budapeštas
Geografinė padėtis - Rytinė Europos dalis. Ribojasi su Ukraina, Rumunija, Austrija, Slovakija, Kroatija, Serbija ir Juodkalnija
Vengrija garsėja: guliašu, muzikalumu, vynais, paprika, terminiais ir mineralinio vandens baseinais, įspūdingais Budapešto architektūros ansambliais, Balatono ežeru
