Donalda Meiželytė: visada buvau svieto lygintoja

Abejingų dainininkei Donaldai Meiželytei (33), matyt, nėra: vienus ji erzina, kiti vertina jos talentą ir drąsą išsakyti kartais galbūt šokiruojančią savo nuomonę. Akivaizdu, kad jai jaučiančių simpatiją Lietuvoje daugiau: ką tik Seimo rinkimuose su Tautos prisikėlimo partija dalyvavusią atlikėją rinkėjai iš keturiasdešimtosios vietos pakėlė į devintąją! Netrukus parlamentare tapsianti Donalda prisipažįsta, kad tai – netikėtas gyvenimo posūkis.

Prisipažink, buvo šioks toks šokas, kai sužinojai, kad patenki į Seimą: juk partijos sąraše buvai gana žemai…

Tai jau taip… Buvo įprastas vakaras namuose: dukra kažką tvarkėsi, aš – užsiėmusi skalbimais. Kai sesuo parašė „esemesą“, jog būsiu Seimo nare, žagtelėjau... Kiekvienam žmogui, kuris iki tol ramiai gyveno, uždirbo pinigėlių, turėjo savo gyvenimą, tai būtų šokas… Tačiau „išreitinguota“ ar ne, tame judėjime dalyvavau ir būčiau dalyvavusi. Buvau viena pirmųjų, padėjusių parašą Tautos prisikėlimo partijos steigimo dokumentuose.

Kas žmogui turi nutikti, kad užsinorėtų lįsti į politiką?

Tai „nutiko“ visam mūsų bendraminčių būriui. Yra nusistovėjusi nuomonė, kad koncertuojantys, renginius vedantys, laidas prodiusuojantys žmonės – lengvabūdžiai: chichi chacha. Tai – netiesa.
Jau senų senovėje Lietuvos Respublikos Seimas prarado žmonių pasitikėjimą. Kažkodėl taip atsitinka, kad tapusieji jo nariais užsibarikaduoja už milijonų durų ir praranda sąlytį su rinkėjais. Net vizualiai pasikeičia: tampa rūškani, tarptautiniais žodžiais bando maskuoti savo mintis, todėl paprastas žmogus jų nesupranta. Jie tampa nebemieli. Seime reikia pokyčių. Neturėjau motyvo ten patekti. Norėjau bendrauti su žmonėmis, važinėjau po Lietuvą su kolegomis, kurie yra savo sričių specialistai, profesionalai, anksčiau nepriklausę jokiai partijai. Man norėjosi, kad jie atsirastų Seime. Tačiau paprastų žmonių pakeisti negali. Balsuodami jie dairosi į žinomus veidus…

Ir tu iš keturiasdešimtosios vietos pakilai tiek, kad netrukus sėdėsi Seimo narės kėdėje!

Šoviau į devintą vietą! Aišku, smagu. Gal balsuodami žmonės prisiminė prieš penkerius metus „Dviračio žyniose“ mano dainuotos dažnutes, kai gatvėmis plaiksčiausi ir buvau tautos ruporas. Aktoriaus darbas sudarė tokį mano įvaizdį ir įspūdį, kad mane užknisusi valdžia. Neseniai tvarkiau vaizdajuosčių archyvą. Pasižiūrėjau, ten buvo tokių gerų tekstų... „Plakatus ir žodžius vėjai sklaido, kandidatai su grimu dailiu. Ir nutrynus tą grimą nuo veido, lieka šunsnukiais daugelis jų.“ Ketverius metus dainavau tas dažnutes, pro mano akis praėjo daug žmonių minčių. Labai dažnai tekstai būdavo tokie žiaurūs, kad liežuvis neapsiversdavo dainuoti.

Tuoj dažnutes ir apie tave kurs…

Tikiuosi, kad kurs! Jeigu apie tave nekalba, tai tavęs ir nėra. Į Seimą jau buvo patekę kai kurių partijų nariai, nė karto neperskaitę jokio pranešimo, neparodę iniciatyvos diskutuojant apie įstatymų pataisas: jų ten galėjo ir nebūti. Iki šiol dvidešimt žmonių valdė Lietuvą, o kiti tik kilnojo rankas, pagal duotą komandą spaudė mygtukus. Nežinau, ar toks parlamento modelis teisingas…

Teks dalyvauti priimant įstatymus: neužteks suprasti apie politiką ar ekonomiką tiek, kiek rašo laikraščiai ar pranešama per žinių laidas…

Puikiai suprantu, kad darbas tokioje institucijoje kaip LRS vargina, reikalauja vidinio susitvardymo, gebėjimo rasti kompromisą, mokėjimo komunikuoti. Tai tikrai nėra lengvos pareigos! Esu dirbusi normaliose įstaigose: Lietuvos AIDS centre – žurnalisto darbą, ketverius metus Lietuvos vaikų ir jaunimo centre – neformaliojo vaikų ugdymo srityje. Tai buvo darbas „nuo aštuonių iki penkių“, dirbau už minimalų atlyginimą, man rūpėjo, kad vaikai imtųsi užklasinės veiklos. Pati mokydamasi vidurinėje mokykloje lankiau „en“ būrelių, turėjau begalę veiklos. Teko „pačiupinėti“ labai daug sričių ir man tai davė labai daug. Nesigiriu, kad muzikos mokykloje baigiau fortepijono klasę ir dainavimą, kad mokiausi groti gitara, vaidinau liaudies teatre, lankiau privačias pamokas pas dailininką profesionalą, raiškiojo skaitymo būrelį, rašiau publicistikos darbus respublikiniam filologų konkursui. Pati patyriau, kad kai esi užimtas, nelieka laiko blogoms pagundoms. Artimų žmonių ir mūsų pačių gyvenimas rodo, kas Lietuvoje negerai… Seime yra ką veikti!

Pastaruoju metu televizijoje nešmėžuoji. Ką veiki?

Nesu iš tų, kuriems reikia nuolatinio dėmesio, rodytis per televiziją. Pastebėjai, nevaikščioju į vakarėlius, visokius pristatymus, furšetus. Kas iš to, kad kažkas ten lankosi nuolatos: nejaugi taps geresniu žmogumi? Ar nuo to prasiplės akiratis? Jau geriau namuose knygą paskaitysiu ar dar ką nors nuveiksiu. Savaitgaliais vedu renginius. Tam reikia pasirengti: scenarijus susidėlioti, pagalvoti, ką galima padaryti, kad vakaro svečiams būtų gražu, jauku. Juk mes visi esame paprasti žmogeliukai! Mane „biesina“ žurnalistai, kurie rašo „žvaigždė Donalda“. Kaip galima taip sakyti? Pati suprantu, kad jei tris kartus per televiziją parodė, netapau žvaigžde. Nei nagų laužiau, nei prabangius automobilius perku ar su žvaigždūnais bendrauju. O žiniasklaida sukuria įvaizdį, kad jaučiuosi žvaigžde… Paskui prasideda komentarai… Visi, kurie iš mažosios raidės rašo „meiželytė-vulgari boba“, gali būti ramūs – aš jų neskaitau. Tai – keletas veikėjų interneto platybėse, kuriems, matyt, neskyriau pakankamai dėmesio kaip moteris ir žmogus.

Tačiau esi ryški asmenybė ir, nori nenori, į save atkreipi dėmesį…

Aš ryški, labai ryški! Kartais, kai piktumas paima, esu netgi gana tiesmuka, nebijau pasakyti to, ką galbūt reikėtų nutylėti. Susitvardyti man dar reikia mokytis. Nematau tikslo veidmainiauti ir gyventi užsidėjus kaukę: nagučiai puikiai nulakuoti, šypsenėlė, makiažas, naujausių kolekcijų drabužiai… Jei tokią kaukę užsidėsi, tai visada toks ir turėsi būti. O man tikrai nieko nėra mieliau kaip kartais įšokti į sportinę avalynę, džinsiukus. Tai nereiškia, kad taip atrodydama negaliu bendrauti su protingais, išsilavinusiais žmonėmis. Juk ne išvaizda yra gyvenimo pagrindas. Labai gaila, kad man, pačiai baigusiai žurnalistikos studijas, dabar teks atlaikyti žiniasklaidos, galima sakyti, savų žmonių, spaudimą... Pati tuos mokslus baigusi puikiai suprantu, kad norint ką nors sudirbti nedaug tereikia: paimk bet kokią nuotrauką, „fotošopu“ akyje padėk taškiuką, ir žmogus atrodys žvairas, prisimerkęs… Gali jį nufotografuoti valgantį, o atrodys gatavas, iš apačios – bus su pagurkliu…

Pramogų pasaulio garsenybių gyvenimas vertinamas atlaidžiau nei politikų…

Tai ir yra bėda: Seimo nario mandatas įpareigoja negulėti ant šaligatvio prisilakusiam, nes atstovauji žmonėms. Turi nesikeikti, negirtuokliauti, elgtis padoriai. Tačiau nejaugi vadinamosios pramogų pasaulio žvaigždės taip elgiasi?
Kodėl žmonės mane reitingavo? Nes rėžiu tai, ką galvoju. Kiekvienas esame individualus savo natūra. Nusibodo matyti, kaip politikai susiniveliuoja, pradeda protingai kalbėti ir visiškai neklausia, ko reikia žmonėms. Kaip galiu pakeisti savo esybę? Jei dainuodama vaikščiojau gatvėmis, tai ir vaikščiosiu. Einu, man gražus ruduo, tai ir niūniuoju. Tačiau negi dėl to esu bloga, amorali, vagis? Seniai pastebėjau, kad lekiame, skubame ir nematome kitų žmonių, jų gyvenimų. Sustok, akimirka! Man norisi gyvenimą analizuoti, stebėti, gilintis.

Dainininkė gali nuoga pozuoti žurnalo viršeliui, o Seimo narė?

Manau, niekada!

Pramogų pasaulio atstovai gali šokti bare ant stalų, o politikai?

Vieną kartą esu šokusi su „Tina Dance“… Tačiau ne ant baro: tai buvo šokėjams skirta pakyla (juokiasi). Labai fainai pašokome! Dabar privačioje erdvėje galėsiu elgtis, kaip noriu, bet viešoje vietoje, net jeigu tai privatus vakarėlis ir tik savi žmonės, faktas, kad negalėsi sau leisti kur nors lipti ir vaizduoti puikią šokėją… Atrodytų juokingai… Apie tai dar reikės pagalvoti, nes normalus žmogus turi teisę į poilsį. Mūsų partijos programoje nėra nuostatos „nešok ant baro“ (juokiasi).

Gyvenimas bus suvaržytas net dalykiniu kostiumėliu. Ar kabo nors vienas tavo spintoje?

Ne… Kaip baisu! Iš tėvo pinigų pasiskolinau, nusipirkau nebenaują automobilį: su dukra esame dviese, bankui moku buto paskolą – nelengva… Vėl reikės prašyti: „Teti teti, atsiųsk man dar pinigų kojinėms ir sijonui (juokiasi).“ Iš tiesų, reikės sukomplektuoti tvarkingesnį garderobą. Netinkami drabužiai kartais trukdo sutelkti dėmesį. Yra standartų, kurių neverta laužyti. Tai įvairūs protokolai, statutai, reglamentai. Esu su jais susipažinusi, nes yra tekę visokias karių žaidynes vesti, vadovauti paleidžiant patrankų salves… Puikiai įsivaizduoju tą sistemą. Tačiau tai – tik sistema. Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kaip į ją reaguoja. Net vesdama oficialias renginių dalis, scenarijų sušvelninu ir jos būna linksmos. Žmonės nežiovauja ir nelaukia, kada tai baigsis. Viską galima daryti lengvai, paprastai, šiltai. Nežinau, kodėl manoma, kad Seime viskas turi būti niūru, sunku, neprieinama.

Ten būsi, matyt, viena jauniausių…

Mano bendraklasis Mindaugas Sabutis Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupu tapo trisdešimties, tai maža bėda, jei aš Seimo nare tapsiu trisdešimt trejų (juokiasi)!

Dabar prieš miegą gal konstituciją skaitai?

Jau porą kartų perskaičiau. Nors buvau skaičiusi studijuodama žurnalistiką. Mums priekaištaujama: štai tie – iš šou biznio… Žmonės, apie ką kalbate?! Palaukit! Aš vidurinę mokyklą baigiau medaliu, mano vidurkis buvo dešimt balų. Pernai dalyvavau realybės šou „Klasė“ ir jį laimėjau! Ar tai reiškia, kad esu bukaprotė ar nemąstanti? Kas žiūrėjo, matė, kad esu rimtas, normalus, protingas žmogus. Nerėkiu, kad esu protingiausia. Mokytis reikia nuolatos.
Visada buvau aktyvi. Vidurinėje mokykloje būdama klasės seniūne neleidau bendraklasiams stoti į komjaunimą ir dėl to ėjau pas direktorių ant kilimėlio... Visada buvau svieto lygintoja, visada už teisybę. Dėl to vienais metais net turėjau „nepavyzdingą elgesį“. Ir studijuodama universitete buvau seniūnė, atsakinga už stipendijas. Kai mums nepatiko viena dėstytoja, ėjau pas katedros vedėją su atstovais tartis, kad ją pakeistų. Visada prisiimdavau atsakomybę.

Tavo Jutai – vienuolika. Jai labiau patinka mama dainininkė ar politikė?

Ji, mažutė, kai man teikia dovanas, atviruke parašo „Dainuojančiai mamai. Bučiukas“. Miela! Tačiau kartais, kai mudvi einame į parduotuvę ir aš pradedu niūniuoti, ji sudraudžia: „Mama, tu vėl dainuoji.“ Jei užsimirštu, pakartoja: „Girdžiu, kad vis tiek niūniuoji (juokiasi).“ Juta – rimta, kartais mane sudrausmina, juk bet kokiu atveju mano - meninė natūra…

Partijos sąrašuose pamačiau, kad esi ir Svilienė, nors visuomet prisistatai tik Meiželyte …

Mano Juta – Svilaitė! Labai gerbiu savo dukrą, todėl pasilikau ir vyro pavardę.

Nors santuoka nutrūkusi jau labai seniai…

Seniai… Tekėjau tuo laiku, kai abu pradėjome žengti karjeros laipteliais. Kaip ir daugelis jaunų šeimų tuomet, mitome makaronais, ryžiais ir pigiausiomis pieniškomis dešrelėmis. Jei pirkdavau dukrai tyrelės, pritrūkdavau pinigų duonai. Tekdavo stovėti eilėje su kitomis lietuvėmis ir čigonėmis pasiimti tų aštuoniasdešimt devynių litų – pašalpos, kuri tuo metu man buvo didelė parama. Taip gyvenome! Ačiū Dievui, kad priėmė uošviai ir mums nereikėjo nuomotis būsto. Kaip baisu, kai jauna šeima, kuri nori gyventi „pilna koja“, nieko negali sau leisti! Prasideda buitinė rutina, daraisi irzlus, pakrinka nervai. Taip jaunos šeimos ir neatlaiko.

Dėl to iširo ir taviškė?

Galima sakyti, kad tai buvo viena iš priežasčių. Buvo labai sunkus laikotarpis. Nesinori, kad valstybė nusispjautų ant jaunų šeimų…

Na, o kokia tavo šeima šiandien?

Kaip ten sakoma – nevisavertė, nes yra tik motina ir dukra (juokiasi).

Tikrai išsiskyrei su draugu Andriumi Kurganovu?

Koks draugas? Draugų ir draugių turiu labai daug. Argi tai svarbu? Esu laisva moteris. Norėčiau, kad žiniasklaida truputėlį atšoktų nuo nulaužtų nagų problemų ir truputėlį, bent retkarčiais, klaustų ne apie antrą galą, suplėšytus drabužėlius ar kraujosruvas, o apie rimtus dalykus. Kartais tai irgi įdomu.