Ji itin dažnai girdi, kad yra tėvų verčiama dainuoti, kad jos laimėjimai ir apdovanojimai konkursuose – nupirkti, kad per ją mama įgyvendina kadaise turėtas savo svajones... Kylančiai lietuviškos scenos žvaigždei Evelinai Anusauskaitei (18) tokie komentarai – nebe naujiena. Dėmesio į juos nebekreipia ir visa Anusauskų šeimyna: mama ir dukters prodiuserė Jurga Anusauskienė (38), tėtis verslininkas Ričardas Anusauskas (50) ir jaunesnieji broliai Mindaugas (16) bei Haroldas (5).
Su Evelina susitinkame vos jai parbėgus iš Paskutinio skambučio šventės mokykloje. Ji – Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos dvyliktokė. Tačiau tokia ta dainininkės dalia – negali būti tiesiog vaikas, tiesiog moksleivis ar tiesiog dukra. Tam tikra prasme ji net mokyklinio gyvenimo nepajuto, nes vaikystė ir paauglystė prabėgo su muzika, nuolatinėmis gastrolėmis ir kelionėmis... „Labai myliu šią mokyklą. Anksčiau mokiausi kitoje, kur man visai nepatiko, ten nesuprato mano veiklos, priekaištavo, kad daug pamokų praleidžiu, šaipėsi ir tyčiojosi. Tėvai patarė keisti mokyklą ir tai išėjo į gera. Su malonumu lankiau pamokas, mylėjau ir mylėsiu savo mokytojus“, – šypsosi Evelina.
Ant nosies – egzaminai. Pirmasis – lietuvių kalbos ir literatūros – buvo trečiadienį, nors prieš tai pirmadienį ir antradienį iki vėlyvo vakaro Evelina dainavo su aktoriumi Leonardu Pobedonoscevu LNK „Žvaigždžių duetų“ projekte. „Dėl lietuvių kalbos egzamino nesibaiminu, daug sunkesni bus anglų ar istorijos“, – prisipažįsta ir papasakoja, kad vos nesusigadino atestato dėl praleistų muzikos pamokų. „Būtų juokinga“, – liūdnai šypteli. Mokyklos ir ypač mokytojų ji tikrai pasiilgsianti, nes užuot barę ir auklėję, jie merginą dažnokai pagiria už gražius pasirodymus „Žvaigždžių duetuose“. „Mokytojai man nenuolaidžiauja, tačiau jaučiu jų supratingumą. Nė vienas neturi tikslo manęs „nusodinti“ ir pažeminti“, – kalba dainininkė.
Vaikystė be lėlių
Žvelgdamas į Eveliną negali atsikratyti jausmo, kad ji labai anksti suaugo: mąsto, kalba lyg suaugusi, būdama vos aštuoniolikos jau turi milžinišką gyvenimo patirtį. „Tiesiog augau šeimoje, kur nebuvo toleruojamas vaikiškumas ir jaunatviškas neatsakingumas. Tėvai nėra griežti, tačiau auklėjo taip, kad nesitikėtum, jog kokios nors kvailystės ar nepadaryti darbai tau nebus nurašyti vien dėl to, kad esi vaikas, – dėsto mergina. – Tėvai man nuo mažens stengėsi suteikti kuo didesnį žinių bagažą. Ketverių metukų mane jau vežėsi į Afriką, į disneilendą. Gal tai skamba kaip vaiko lepinimas, bet aš anksti pamačiau pasaulį. Jie neapsupo manęs vien prabanga, stengėsi, kad matyčiau gyvenimo kontrastus.“
Ar ji turėjo vaikystę? Evelina tikina, kad žaisti su lėlėmis ir pati niekada netroškusi. Labiau patiko mašinytės. „Taip, turėjau didelį gražų Barbių namą. Gavau jį dovanų labai gerai sudainavusi viename koncerte. Buvo smagu, bet valandų valandas su lėlėmis tikrai nežaisdavau, – prisipažįsta. – Apskritai visada norėjau būti vyresnė. Mūsų namuose nuolat būdavo pilna meniškų žmonių, tėvų draugų. Su jais būdavo daug įdomiau nei kapstytis smėlio dėžėje.“
Atimu tėvų dėmesį iš brolių
Nuo ko ir kada prasidėjo muzikinė jos veikla, nustatyti būtų be galo sunku, tikina Evelina. „Mūsų giminė – vieni muzikantai. Iš mamos pusės – žymūs klasikos atlikėjai Vasiliauskai, iš tėčio pusės – džiazo muzikantas Artūras Anusauskas. Mama baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mano močiutė ten dirba smuiko mokytoja, tėtis yra baigęs du aukštuosius, susijusius su muzika. Taigi augau aplinkoje, kur bet kokiomis progomis skambėdavo dainos.“ Ne kartą girdėjusi komentarus, kad nuo mažens dainuoti vertė tėvai, Evelina tik atsidūsta: „Juk mano broliai augo toje pačioje aplinkoje, bet jų niekas nieko nevertė daryti. Pavyzdžiui, Mindaugui daug labiau rūpi kompiuteriai ir krepšinis. O mažėlis talentingas daugelyje sričių: ir gerą klausą turi, ir puikią atmintį, ir tapo gražiai.“ Evelina neslepia penkiametį Haroldą tiesiog dievinanti. „Sunku būti ne vyriausia seserimi, o dainuojančia seserimi. Nori nenori tėvai daugiau susikoncentravę ties mano veikla. Suprantu, kad iš brolių atimu jų dėmesį. Ir pati negaliu jo duoti tiek, kiek paprasta sesuo, – prisipažįsta Evelina, bet patikina, kad broliai jai tėvų dėmesio tikrai nepavydi. – Mūsų šeimoje kitokie santykiai, pavydas netoleruojamas. Broliams irgi niekas nedraudžia dainuoti. Jeigu tik parodytų norą, jiems taip pat visi keliai ir dėmesys būtų garantuotas.“
Kad ir dukters prodiusere, ir mama, ir vaikų drauge būti sunku, pripažįsta ir ponia Jurga. „Juokauju, kad susitrejinti nėra paprasta. Kaip mama turėčiau sakyti: „Vaikeli, pamiegok, gerai pavalgyk... nepervark.“ Kaip draugė siūlyčiau į viską spjauti ir eiti į klubą. O kaip prodiuserė turiu rūpintis, kad Evelina galėtų sudainuoti vieną ar kitą kūrinį, kad tinkamai atrodytų, kad neturėtų antsvorio. Juokauju, jog pas mus namie šaldytuvas su signalizacija... Taip ir balansuoju tarp tų trijų vaidmenų. Turbūt išmokau tai daryti dar tada, kai su vyru ir gyvenome, ir dirbome kartu. Turi mokėti atskirti, kur normalus šeimyninis gyvenimas ir kur darbo santykiai, – pasakoja jaunosios dainininkės mama. – Tai, kad labai gerai pažįstu Eveliną, man, kaip prodiuserei, tik padeda: žinau, kiek gali padaryti, todėl suprantu, kada ją galima griežčiau paspausti, kada iš jos daugiau reikalauti. Kita vertus, jaučiu, kada jau reikia vadeles atleisti ir tiesiog duoti pailsėti, kad, kaip sakau, skaitliukai neišmuštų. Stebi ir manevruoji.“
Moteris tikina, kad ji, kaip ir kiekvienas kitas dainininko prodiuseris, gauna algą. Tačiau kol kas dar sunku pasakyti, ar šiuo metu į Eveliną vis dar daugiau investuojama, ar jau ir gaunama. „Matyt, čia ir yra skirtumas: jei prodiuseriai yra tėvai, jie dešimt metų gali investuoti ir tik paskui laukti grąžos. O bet kuris kitas prodiuseris, pradėdamas tokį verslą, nori, kad įdėtos lėšos grįžtų kuo greičiau. Tuo tarpu mes tiesiog tikime tuo, ką darome“, – neslepia ponia Jurga.
Trijų vaikų mama tikina, kad tėvai vaikus auklėti gali tik labai minimaliai: kuo mažiau jiems bus brukama suaugusiųjų standartų, tuo kūrybiškesni bus. „Dukra norėjo dainuoti, padėjau jai kuo galėdama. Mindaugas nenorėjo nieko bendro su muzika turėti, niekas jo ir nevertė. Mane daug kas kritikavo: „Toks talentingas vaikas, o liko šešėlyje...“ Bet palaukite, jeigu būčiau jį įkalbinėjusi, vertusi, nieko nebūčiau pasiekusi. Pavyzdžiui, kas iš to, kad nuo penkerių metų privalėjau groti smuiku, nes mano mama buvo ir dar dabar yra smuiko mokytoja. Bet aš niekada netapau smuikininke, nors baigiau muzikos mokyklą ir penkiolika metų grojau smuiku. Negalima versti, kartais geriau tiesiog išlaukti. Užtat dabar Mindaugas nori dirbti su mumis ir aš jam stengiuosi padėti“, – tikina moteris. Ir priduria, kad jeigu mažasis Haroldas paaugęs pasakys, jog nori būti matematikas, tikrai neprieštaraus, tik padėti jam bus kur kas sunkiau. Ponia Jurga neslepia: „Dažnai girdžiu, kad stumiu Eveliną į dainininkes, kad perkame jai konkursines vietas, laimėjimus... Dar girdžiu, jog ilgą laiką rengdavau ją klasikinėmis suknelėmis tam, kad šalia jaunesnė atrodyčiau... Tokius komentarus turbūt rašo žmonės, patys neturėję gerų, atsidavusių tėvų. Juk ne paslauga, o tėvų pareiga rūpintis savo vaikais, jiems padėti.“
Geriausia – gyvenimo mokykla
Paprastai Evelinos amžiaus merginų galvose – vien mintys apie naujus stilingus drabužius, šokius iki paryčių ir meilės nuotykius. O dainininkei bendraamžių vakarėliai – tik laiko gaišimas. Kadangi juose dalyvauti merginos netraukia, bent jau dėl to barnių su griežtąja mama prodiusere beveik nebūna. „Dėl to tikrai nesipykstame, nes suprantu, kodėl neišleidžia. Tiksliau, mama ne draudžia, o sako: „Pati spręsk.“ Aišku, tai reiškia: „Jeigu išeisi, labai supyksiu“, bet aš juk žinau, kad ji – teisi, – pripažįsta Evelina. – Labiausiai turbūt pykstamės dėl to, kad nemoku paskirstyti savo laiko. Bet aš turiu ir savų argumentų: manau, kad daug dirbu, todėl galiu bent kelias valandas per dieną skirti kam nors, kas nesusiję su muzikine veikla. O mama pyksta.“ Pasirodo, mergina kalba apie draugą, su kuriuo nori būti kur kas daugiau, nei dabar pavyksta. Jau devynis mėnesius trunkančios draugystės Evelinos žinomumas ir užimtumas neišardė. Kai porelė susipažino, vaikinas net nežinojo, kad ši mergina – dainininkė. „Man tai labai patiko, – šypsosi Evelina. – Jis ne pyksta, o liūdi, kad retai galime pasimatyti.“ Tačiau laisvės ir to, kad draugas – paprastas moksleivis, mergina nepavydi. Gal net pyksta, kad vaikinas per mažai užsiėmęs: „Mes tokie skirtingi. Kai girdžiu jo svajones, kad norėtų susikrauti kapitalą ir nedirbti, būti tik su šeima, suprantu: išprotėčiau nuo tokio gyvenimo. Taip tikrai nebus. O mamai nepatinka, kad draugas atitraukia mano dėmesį nuo darbų, kad jis nėra susijęs su muzika, menais. Ji bando mane perspėti, kad vėliau neturėsime apie ką kalbėtis, pritrūks supratimo. Turbūt yra čia tiesos. Tačiau šalia savęs žmogaus iš pramogų pasaulio turbūt irgi nenorėčiau: iš pradžių lyg ir smagu, daug bendrumų, bet paskui prasidėtų kontrolė, ginčai, gal net pavydas...“
Bent jau šiemet, vos baigusi mokyklą, Evelina tikina į aukštąją nestosianti. Mat planuojama ypatinga šou programa ir didžiojo kelio į populiarumo aukštumas pradžia. „Juk dainininkės, kaip ir modelio, darbas, – tik iki tam tikro laiko. Scenai reikalinga jaunystė, vėliau daug jau nebepasieksi“, – svarsto atlikėja ir neslepia, kad daug ką tolesniame gyvenime nulems ši vasara: ji baigs mokyklą, turės daugiau laiko muzikinei veiklai, liepą važiuos dainuoti į festivalį „Slavianskij bazar“, suplanuotas ne vienas susitikimas su svarbiais užsienio prodiuseriais. Ponia Jurga neslepia: kaip mama gal ir labiau turėtų rūpintis dukters išsilavinimu, skatinti mokytis, tačiau prisipažįsta mananti, kad mokslai – tai ne vien mokyklinis suolas, vadovėliai ir pažymiai. „Tai, kad Evelina sugeba derinti mokymąsi ir muzikinę veiklą, didžiausia jos mokykla, – įsitikinusi moteris. – Visada cituoju mėgstamiausio savo rašytojo žodžius apie tai, kad, baigusio mokslus aukso medaliu ir atėjusio į banką gauti kredito savo verslui, tavęs niekas neprašys atnešti mokyklos baigimo atestato. Kur kas svarbiau bus, kaip sugebi verslo žinių įgyti ir jomis pasinaudoti. Gerbiu mokslą ir žinias, bet pati nesu baigusi aukštosios mokyklos ir dėl to nesijaučiu blogesnė ar nevisavertė.“
Šeimos „Pinočetas“
Perduoti tolesnę Evelinos karjerą į kitų prodiuserių rankas ponia Jurga neslepia galvojusi ne kartą: „Kai pamatysiu žmogų, kuris gali šį darbą atlikti geriau, negu šiuo metu tai darome mes su vyru, man nekils jokių abejonių. Aš tikrai nepervertinu savo jėgų, žinau, iki kokio lygio galiu dukrą ugdyti pati. Bet ji turi nepaprastą talentą ir stiprų charakterį, todėl augs kur kas aukščiau.“ Moteris neslepia, kad tikras smūgis jai būtų, jeigu Evelina pareikštų, jog išteka, gimdo vaikus, nutraukia muzikinę karjerą, nes nori būti paprasta laiminga moteris. „Nors, tiesą sakant, tai nebūtų labai netikėta. Juk ji – normali jauna mergina, turi teisę pasirinkti normalų gyvenimą“, – atsidūsta dukters prodiuserė. Ne paslaptis, kad šeimoje ponia Jurga vadinama apie jos charakterį daug pasakančiu vardu „Pinočetas“. „Tikiuosi, kad visi supranta, kodėl aš taip elgiuosi. Kad ne iš savo tuštybės vadovauju. Man juk irgi norėtųsi būti silpnai, trapiai, gležnai... Bet niekaip neišeina. Kita vertus, nesu iš tų moterų, kurioms patinka tik grožėtis tvarkingai išdėliotomis pagalvėlėmis, sode žydinčiomis gėlytėmis ar gerais vaikų pažymiais. Man to per maža. Kad gyvenu, jaučiu tada, kai darau tai, ką noriu ir kas man patinka“, – neslepia ponia Jurga.
Evelina prisipažįsta tėvams už daug ką esanti dėkinga. Ypač už tai, kad išmoko į savo gyvenimą nežvelgti abejingai: „Manau, tikrą savo gyvenimą gyveni, kai aiškiai žinai, ką darai, kuriuo keliu eini ir eisi rytoj. Aš esu savo kelio pradžioje“.
Su Evelina susitinkame vos jai parbėgus iš Paskutinio skambučio šventės mokykloje. Ji – Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos dvyliktokė. Tačiau tokia ta dainininkės dalia – negali būti tiesiog vaikas, tiesiog moksleivis ar tiesiog dukra. Tam tikra prasme ji net mokyklinio gyvenimo nepajuto, nes vaikystė ir paauglystė prabėgo su muzika, nuolatinėmis gastrolėmis ir kelionėmis... „Labai myliu šią mokyklą. Anksčiau mokiausi kitoje, kur man visai nepatiko, ten nesuprato mano veiklos, priekaištavo, kad daug pamokų praleidžiu, šaipėsi ir tyčiojosi. Tėvai patarė keisti mokyklą ir tai išėjo į gera. Su malonumu lankiau pamokas, mylėjau ir mylėsiu savo mokytojus“, – šypsosi Evelina.
Ant nosies – egzaminai. Pirmasis – lietuvių kalbos ir literatūros – buvo trečiadienį, nors prieš tai pirmadienį ir antradienį iki vėlyvo vakaro Evelina dainavo su aktoriumi Leonardu Pobedonoscevu LNK „Žvaigždžių duetų“ projekte. „Dėl lietuvių kalbos egzamino nesibaiminu, daug sunkesni bus anglų ar istorijos“, – prisipažįsta ir papasakoja, kad vos nesusigadino atestato dėl praleistų muzikos pamokų. „Būtų juokinga“, – liūdnai šypteli. Mokyklos ir ypač mokytojų ji tikrai pasiilgsianti, nes užuot barę ir auklėję, jie merginą dažnokai pagiria už gražius pasirodymus „Žvaigždžių duetuose“. „Mokytojai man nenuolaidžiauja, tačiau jaučiu jų supratingumą. Nė vienas neturi tikslo manęs „nusodinti“ ir pažeminti“, – kalba dainininkė.
Vaikystė be lėlių
Žvelgdamas į Eveliną negali atsikratyti jausmo, kad ji labai anksti suaugo: mąsto, kalba lyg suaugusi, būdama vos aštuoniolikos jau turi milžinišką gyvenimo patirtį. „Tiesiog augau šeimoje, kur nebuvo toleruojamas vaikiškumas ir jaunatviškas neatsakingumas. Tėvai nėra griežti, tačiau auklėjo taip, kad nesitikėtum, jog kokios nors kvailystės ar nepadaryti darbai tau nebus nurašyti vien dėl to, kad esi vaikas, – dėsto mergina. – Tėvai man nuo mažens stengėsi suteikti kuo didesnį žinių bagažą. Ketverių metukų mane jau vežėsi į Afriką, į disneilendą. Gal tai skamba kaip vaiko lepinimas, bet aš anksti pamačiau pasaulį. Jie neapsupo manęs vien prabanga, stengėsi, kad matyčiau gyvenimo kontrastus.“
Ar ji turėjo vaikystę? Evelina tikina, kad žaisti su lėlėmis ir pati niekada netroškusi. Labiau patiko mašinytės. „Taip, turėjau didelį gražų Barbių namą. Gavau jį dovanų labai gerai sudainavusi viename koncerte. Buvo smagu, bet valandų valandas su lėlėmis tikrai nežaisdavau, – prisipažįsta. – Apskritai visada norėjau būti vyresnė. Mūsų namuose nuolat būdavo pilna meniškų žmonių, tėvų draugų. Su jais būdavo daug įdomiau nei kapstytis smėlio dėžėje.“
Atimu tėvų dėmesį iš brolių
Nuo ko ir kada prasidėjo muzikinė jos veikla, nustatyti būtų be galo sunku, tikina Evelina. „Mūsų giminė – vieni muzikantai. Iš mamos pusės – žymūs klasikos atlikėjai Vasiliauskai, iš tėčio pusės – džiazo muzikantas Artūras Anusauskas. Mama baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mano močiutė ten dirba smuiko mokytoja, tėtis yra baigęs du aukštuosius, susijusius su muzika. Taigi augau aplinkoje, kur bet kokiomis progomis skambėdavo dainos.“ Ne kartą girdėjusi komentarus, kad nuo mažens dainuoti vertė tėvai, Evelina tik atsidūsta: „Juk mano broliai augo toje pačioje aplinkoje, bet jų niekas nieko nevertė daryti. Pavyzdžiui, Mindaugui daug labiau rūpi kompiuteriai ir krepšinis. O mažėlis talentingas daugelyje sričių: ir gerą klausą turi, ir puikią atmintį, ir tapo gražiai.“ Evelina neslepia penkiametį Haroldą tiesiog dievinanti. „Sunku būti ne vyriausia seserimi, o dainuojančia seserimi. Nori nenori tėvai daugiau susikoncentravę ties mano veikla. Suprantu, kad iš brolių atimu jų dėmesį. Ir pati negaliu jo duoti tiek, kiek paprasta sesuo, – prisipažįsta Evelina, bet patikina, kad broliai jai tėvų dėmesio tikrai nepavydi. – Mūsų šeimoje kitokie santykiai, pavydas netoleruojamas. Broliams irgi niekas nedraudžia dainuoti. Jeigu tik parodytų norą, jiems taip pat visi keliai ir dėmesys būtų garantuotas.“
Kad ir dukters prodiusere, ir mama, ir vaikų drauge būti sunku, pripažįsta ir ponia Jurga. „Juokauju, kad susitrejinti nėra paprasta. Kaip mama turėčiau sakyti: „Vaikeli, pamiegok, gerai pavalgyk... nepervark.“ Kaip draugė siūlyčiau į viską spjauti ir eiti į klubą. O kaip prodiuserė turiu rūpintis, kad Evelina galėtų sudainuoti vieną ar kitą kūrinį, kad tinkamai atrodytų, kad neturėtų antsvorio. Juokauju, jog pas mus namie šaldytuvas su signalizacija... Taip ir balansuoju tarp tų trijų vaidmenų. Turbūt išmokau tai daryti dar tada, kai su vyru ir gyvenome, ir dirbome kartu. Turi mokėti atskirti, kur normalus šeimyninis gyvenimas ir kur darbo santykiai, – pasakoja jaunosios dainininkės mama. – Tai, kad labai gerai pažįstu Eveliną, man, kaip prodiuserei, tik padeda: žinau, kiek gali padaryti, todėl suprantu, kada ją galima griežčiau paspausti, kada iš jos daugiau reikalauti. Kita vertus, jaučiu, kada jau reikia vadeles atleisti ir tiesiog duoti pailsėti, kad, kaip sakau, skaitliukai neišmuštų. Stebi ir manevruoji.“
Moteris tikina, kad ji, kaip ir kiekvienas kitas dainininko prodiuseris, gauna algą. Tačiau kol kas dar sunku pasakyti, ar šiuo metu į Eveliną vis dar daugiau investuojama, ar jau ir gaunama. „Matyt, čia ir yra skirtumas: jei prodiuseriai yra tėvai, jie dešimt metų gali investuoti ir tik paskui laukti grąžos. O bet kuris kitas prodiuseris, pradėdamas tokį verslą, nori, kad įdėtos lėšos grįžtų kuo greičiau. Tuo tarpu mes tiesiog tikime tuo, ką darome“, – neslepia ponia Jurga.
Trijų vaikų mama tikina, kad tėvai vaikus auklėti gali tik labai minimaliai: kuo mažiau jiems bus brukama suaugusiųjų standartų, tuo kūrybiškesni bus. „Dukra norėjo dainuoti, padėjau jai kuo galėdama. Mindaugas nenorėjo nieko bendro su muzika turėti, niekas jo ir nevertė. Mane daug kas kritikavo: „Toks talentingas vaikas, o liko šešėlyje...“ Bet palaukite, jeigu būčiau jį įkalbinėjusi, vertusi, nieko nebūčiau pasiekusi. Pavyzdžiui, kas iš to, kad nuo penkerių metų privalėjau groti smuiku, nes mano mama buvo ir dar dabar yra smuiko mokytoja. Bet aš niekada netapau smuikininke, nors baigiau muzikos mokyklą ir penkiolika metų grojau smuiku. Negalima versti, kartais geriau tiesiog išlaukti. Užtat dabar Mindaugas nori dirbti su mumis ir aš jam stengiuosi padėti“, – tikina moteris. Ir priduria, kad jeigu mažasis Haroldas paaugęs pasakys, jog nori būti matematikas, tikrai neprieštaraus, tik padėti jam bus kur kas sunkiau. Ponia Jurga neslepia: „Dažnai girdžiu, kad stumiu Eveliną į dainininkes, kad perkame jai konkursines vietas, laimėjimus... Dar girdžiu, jog ilgą laiką rengdavau ją klasikinėmis suknelėmis tam, kad šalia jaunesnė atrodyčiau... Tokius komentarus turbūt rašo žmonės, patys neturėję gerų, atsidavusių tėvų. Juk ne paslauga, o tėvų pareiga rūpintis savo vaikais, jiems padėti.“
Geriausia – gyvenimo mokykla
Paprastai Evelinos amžiaus merginų galvose – vien mintys apie naujus stilingus drabužius, šokius iki paryčių ir meilės nuotykius. O dainininkei bendraamžių vakarėliai – tik laiko gaišimas. Kadangi juose dalyvauti merginos netraukia, bent jau dėl to barnių su griežtąja mama prodiusere beveik nebūna. „Dėl to tikrai nesipykstame, nes suprantu, kodėl neišleidžia. Tiksliau, mama ne draudžia, o sako: „Pati spręsk.“ Aišku, tai reiškia: „Jeigu išeisi, labai supyksiu“, bet aš juk žinau, kad ji – teisi, – pripažįsta Evelina. – Labiausiai turbūt pykstamės dėl to, kad nemoku paskirstyti savo laiko. Bet aš turiu ir savų argumentų: manau, kad daug dirbu, todėl galiu bent kelias valandas per dieną skirti kam nors, kas nesusiję su muzikine veikla. O mama pyksta.“ Pasirodo, mergina kalba apie draugą, su kuriuo nori būti kur kas daugiau, nei dabar pavyksta. Jau devynis mėnesius trunkančios draugystės Evelinos žinomumas ir užimtumas neišardė. Kai porelė susipažino, vaikinas net nežinojo, kad ši mergina – dainininkė. „Man tai labai patiko, – šypsosi Evelina. – Jis ne pyksta, o liūdi, kad retai galime pasimatyti.“ Tačiau laisvės ir to, kad draugas – paprastas moksleivis, mergina nepavydi. Gal net pyksta, kad vaikinas per mažai užsiėmęs: „Mes tokie skirtingi. Kai girdžiu jo svajones, kad norėtų susikrauti kapitalą ir nedirbti, būti tik su šeima, suprantu: išprotėčiau nuo tokio gyvenimo. Taip tikrai nebus. O mamai nepatinka, kad draugas atitraukia mano dėmesį nuo darbų, kad jis nėra susijęs su muzika, menais. Ji bando mane perspėti, kad vėliau neturėsime apie ką kalbėtis, pritrūks supratimo. Turbūt yra čia tiesos. Tačiau šalia savęs žmogaus iš pramogų pasaulio turbūt irgi nenorėčiau: iš pradžių lyg ir smagu, daug bendrumų, bet paskui prasidėtų kontrolė, ginčai, gal net pavydas...“
Bent jau šiemet, vos baigusi mokyklą, Evelina tikina į aukštąją nestosianti. Mat planuojama ypatinga šou programa ir didžiojo kelio į populiarumo aukštumas pradžia. „Juk dainininkės, kaip ir modelio, darbas, – tik iki tam tikro laiko. Scenai reikalinga jaunystė, vėliau daug jau nebepasieksi“, – svarsto atlikėja ir neslepia, kad daug ką tolesniame gyvenime nulems ši vasara: ji baigs mokyklą, turės daugiau laiko muzikinei veiklai, liepą važiuos dainuoti į festivalį „Slavianskij bazar“, suplanuotas ne vienas susitikimas su svarbiais užsienio prodiuseriais. Ponia Jurga neslepia: kaip mama gal ir labiau turėtų rūpintis dukters išsilavinimu, skatinti mokytis, tačiau prisipažįsta mananti, kad mokslai – tai ne vien mokyklinis suolas, vadovėliai ir pažymiai. „Tai, kad Evelina sugeba derinti mokymąsi ir muzikinę veiklą, didžiausia jos mokykla, – įsitikinusi moteris. – Visada cituoju mėgstamiausio savo rašytojo žodžius apie tai, kad, baigusio mokslus aukso medaliu ir atėjusio į banką gauti kredito savo verslui, tavęs niekas neprašys atnešti mokyklos baigimo atestato. Kur kas svarbiau bus, kaip sugebi verslo žinių įgyti ir jomis pasinaudoti. Gerbiu mokslą ir žinias, bet pati nesu baigusi aukštosios mokyklos ir dėl to nesijaučiu blogesnė ar nevisavertė.“
Šeimos „Pinočetas“
Perduoti tolesnę Evelinos karjerą į kitų prodiuserių rankas ponia Jurga neslepia galvojusi ne kartą: „Kai pamatysiu žmogų, kuris gali šį darbą atlikti geriau, negu šiuo metu tai darome mes su vyru, man nekils jokių abejonių. Aš tikrai nepervertinu savo jėgų, žinau, iki kokio lygio galiu dukrą ugdyti pati. Bet ji turi nepaprastą talentą ir stiprų charakterį, todėl augs kur kas aukščiau.“ Moteris neslepia, kad tikras smūgis jai būtų, jeigu Evelina pareikštų, jog išteka, gimdo vaikus, nutraukia muzikinę karjerą, nes nori būti paprasta laiminga moteris. „Nors, tiesą sakant, tai nebūtų labai netikėta. Juk ji – normali jauna mergina, turi teisę pasirinkti normalų gyvenimą“, – atsidūsta dukters prodiuserė. Ne paslaptis, kad šeimoje ponia Jurga vadinama apie jos charakterį daug pasakančiu vardu „Pinočetas“. „Tikiuosi, kad visi supranta, kodėl aš taip elgiuosi. Kad ne iš savo tuštybės vadovauju. Man juk irgi norėtųsi būti silpnai, trapiai, gležnai... Bet niekaip neišeina. Kita vertus, nesu iš tų moterų, kurioms patinka tik grožėtis tvarkingai išdėliotomis pagalvėlėmis, sode žydinčiomis gėlytėmis ar gerais vaikų pažymiais. Man to per maža. Kad gyvenu, jaučiu tada, kai darau tai, ką noriu ir kas man patinka“, – neslepia ponia Jurga.
Evelina prisipažįsta tėvams už daug ką esanti dėkinga. Ypač už tai, kad išmoko į savo gyvenimą nežvelgti abejingai: „Manau, tikrą savo gyvenimą gyveni, kai aiškiai žinai, ką darai, kuriuo keliu eini ir eisi rytoj. Aš esu savo kelio pradžioje“.
