Jeigu Dievas uždarė duris, žiūrėk, bus palikęs pravirą langą... Šią seną gyvenimo tiesą dainininkė Gintarė Karaliūnaitė (30) šiemet kaip niekada aiškiai pajuto: nebaigtą įrengti namą Kauno rajone pakeitė jaukus būstas Vilniuje, dėl visuotinės krizės sumažėjusius koncertus - naujos veiklos ir gal net verslo idėja, o pavasarį įvykusias skyrybas padėjo pamiršti užgimęs naujas jausmas teisininkui Vytautui Saukaičiui (28).
Dauguma dainininkų skundžiasi šiais metais. Tu jau atlikai savo metų suvestinę?
Visų metų vaizdą labiausiai gadina sudėtingas gruodis. Tie Žiurkės metai, kaip teisingai astrologė Palmira ir sakė, nebus jau tokie geri tiems, kurie nepasirūpino atsargomis. Teko priimti ir, kaip politikai mėgsta sakyti, nepopuliarių sprendimų. Subliūško dalis iliuzijų, kuriomis nuoširdžiai tikėjau. Pavyzdžiui, tiek ir laiko, ir pinigų investavau į tą savo namą, bet jame negyvenu. Stovi nebaigtas, o bankai visai sužvėrėję. Dar viena jautri tema: sūnui Nagliui Vilniuje nėra lengva adaptuotis. O kur dar pavasarį įvykusios antrosios mano skyrybos. Turbūt, išskyrus asmeninį gyvenimą, visa kita - ganėtinai sudėtinga. Jeigu ne dabartinė mano antroji pusė, sakyčiau, kad išvis nieko gera šiemet nebuvo. Bet visus nemalonumus atperka tai, kad sutikau žmogų, su kuriuo man labai gera, kuris yra kitoks nei mano iki šiol pažinoti vyrai.
Koks tavo Vytautas?
Jis man daug stiprybės įkvepia, nes yra labai didelis optimistas, niekada nepasiduoda. Vytas - žmogus, iš kurio turiu ko mokytis. Abiem nėra lengva, bet surėmę nugaras sprendžiame savo ir bendras problemas. Dviese drąsiau.
Šis gruodis iš tiesų visiškai priešingas tam, koks turėjo būti ar koks paprastai būdavo. O kai nėra darbo, daug kam nepasakysi: „Palaukite." Toks gruodis reiškia griūtį kokius tris keturis mėnesius į priekį. Bet žinau, kad tokie sudėtingi momentai išgrynina daugelį kitų gerų dalykų. Ne veltui Palmira man yra sakiusi: siekdama sėkmės, aš visą laiką turiu iš kokios nors duobės šokti aukštyn, nuo lygaus paviršiaus man nieko neišeina, nes dėl patogių gyvenimo sąlygų ilgainiui užmiegu.
Girdėjau, kad šįkart šoksi į ypatingas, visiškai naujas aukštumas...
Viskas prasidėjo nuo to, kad nekeisdamos kempinėlių grimui grimuotojos mano odą užkrėtė erkute. Beveik visi mano kolegos turi šį mikrobą, nes visi grimuojami tomis pačiomis, tegu ir plaunamomis kempinėlėmis. Pirmas požymis - smulkūs pūlingi spuogeliai. Ypač jei dar imunitetas pasilpsta, peršali, viskas tuoj „išlipa" ant veido. Brendimas, užsikimšusios veido poros, šokoladas ar vynas čia visai niekuo dėti. O šią ligą gydo paprasčiausias degutas. Paprašiau mamos išvirti man gydomąjį kremą. Dar įdėjome gintaro ir natūralių kvapnių žolelių. Mama juk - žolininkė, jau ne vienus metus domisi vaistiniais augalais, konsultuoja žmones, padeda jiems įveikti įvairias ligas. Seniau skeptiškai visus tuos mamos tepaliukus vertinau, bet kai pradėjau pati naudoti, teko pripažinti, kad ji - teisi ir žino, ką daro. Pradėjau gydytis ir matau, kad jau padeda. Tada ėmiau sukti galvą, eksperimentuoti, ko dar įdėti, kaip patobulinti, kad tiktų tam ir tam ar kad poveikis būtų toks ir toks... Viskas baigėsi tuo, kad su mama sukūrėme keturių rūšių kremus. Supilstėme į gražius molinius indelius, dekoruotus runomis.
Kas tuose kremuose? Iš kur žinote, kokie augalai dera tarpusavyje ir tinka žmogui?
Ugnis, vanduo, žemė ir oras - pagrindiniai elementai, kurių reikia žmogaus odai. Mama išmano apie žoles, žino, kokiais kiekiais jos naudojamos. Galų gale apie tokių žolelių kaip ramunėlės ar medetkos poveikį nereikia niekam aiškinti. Tiesa, kai ką su mama laikome paslaptyje. Užtat tepaliukams naudojame tik natūralius produktus: pagrindas - kiaulių taukai, verdami išrūgose, kad išeitų visi šarmai. Tai vieni iš nedaugelio taukų, kuriuos mūsų oda sugeria. Dauguma naftos produktų, vazelinai neįsigeria, jie patenka tik į pirmą odos sluoksnį ir jį užkemša. Aišku, kvapnūs kremai - malonu, bet juk jų tepti norisi ne šiaip sau, o su nauda. Štai daugumos Lietuvos moterų problema - išsiplėtę kapiliarai ir nemaloniai raustanti oda. Brangiausi serumai ir kremai nepadeda. Taigi su mama sukūrėme tepaliuką ir šiai problemai spręsti.
Oi, koks įdomus tas kremų virimas! Net nemaniau, kad man taip patiks. Mama kontroliuoja, kiek, kokių žolelių reikia įdėti, viską griežtai pamatuoja, pasveria, atrenka, naudoja tik kas ekologiška, natūralu. O mano tikslas - sukurti tiems kremams malonų kvapą. Mamai buvo šokas, kai į vieną kremuką nusprendžiau įmaišyti graikinių riešutų ir migdolų aliejaus. „Juk tai visai nelietuviški augalai..." - pyko. Bet jie taip pat yra natūralūs, be jokios chemijos, todėl galiausiai nusileido. Dar vieno mūsų kremo sudėtyje - tikrų tikriausios upinės kriauklės. Kaimynai jas išgraibė iš prie mamos namų tekančios upės, sumalė, susmulkino. Juk tūkstantį metų gyvenanti kriauklė - tikrų tikriausia priemonė nuo raukšlių! Tame kreme visi augalai - tik iš vandens. Išėjo stipriai drėkinančio ilgalaikio poveikio kremas.
O ką, jeigu kokia galinga kosmetikos kompanija pasiūlytų tau reklamuoti jos produkciją. Negi šiais krizės laikais atsisakytum?
Šį rudenį man siūlė reklamuoti itališkus kremus mainais už krūvą produktų ir procedūrų. Kuri moteris nesusižavės?! Ir aš iš pradžių entuziastingai susiviliojau kremais nuo raukšlių, celiulito, masažais... Bet paskui susimąsčiau: „Palauk, tu gi panosėje turi tikrą dalyką! Mama per šitiek metų į jį įdėjusi gausybę žinių, rinkusi natūralias mūsų laukų ir pievų žoles... O tu reklamuosiu produktą už tai, kad pamasažuos?!" Galų gale kam man reklamuoti svetimą, jeigu galiu sukurti ir pristatyti savo produktą? Šiuo atveju aš tikrai žinau, ką įdėjau ir kam jie padės, pati juos naudoju ir galiu duoti šimtaprocentinę garantiją. Dabar dar labiau domiuosi, ko moterims reikia. Jau ruošiu nuovirą plaukams skalauti: vienas bus blondinėms, kitas - brunetėms. Pagalvojau, kad kiekviena pati tas žoles tikrai tingės maišyti, skirstyti, dalyti porcijomis. Pavargs porą kartų ir spjaus. O aš paruošiu mišinukus ir supilsiu į drobinius maišelius: tereikės ryte kaičiant kavą ar arbatą kitame puodelyje užplikyti ir žoleles plaukams. Nuskalavai tuo nuoviru, išsidžiovinai plaukus ir pirmyn į darbą.
Mano mintys dabar nuolat sukasi apie įvairiausius žolelių ir kvapų derinius. Mama tik atsidūsta, kai aš šimtąjį kartą per dieną skambinu pasiūlyti, kad kitą kartą įdėtume tokį ar kitokį komponentą. Reikėtų dar sukurti naktinį ir dieninį kremą, nes moterims to reikia.
Gal tie kremai reiškia, kad ruoši dirvą nulipti nuo scenos?
Mano mama turi šunišką nuojautą, nes gyvenime yra daug praradusi ir atradusi. Ji visada buvo vienintelė tikra mano pagalba. Ne kartą girdėjau: „Aš sukursiu, padarysiu, bet sveikata jau nebe ta. Kas daugiau tai perims ir tęs, jeigu ne jūs, vaikai?" Aš prispjaudžiau į tą šulinį daugybę kartų, dievagojausi, kad su tomis jos žolėmis niekada neprasidėsiu: „Mama, tu ką?! Kaip aš eisiu jų siūlyti?! Pardavinėti?! Niekada gyvenime to nedarysiu!" Dešimt metų, kiek mama pasinėrusi į natūraliąją mediciną, aš neigiau ir mojau ranka į jos darbą. Atrodė, geriau strakalioti kokiame Balbieriškyje nei padėti jai... O dabar suprantu, kad po kelerių metų šitą mamos veiklą pavyks išplėsti ir į kai ką rimtesnio, didesnio. Gal į parduotuvę ar fabrikėlį... Tuomet dainavimas liktų tik malonumas. O kas yra malonumas? Kai gali dainuoti tas dainas, kurias nori, kai esi pajėgus samdyti gerus muzikantus ir studiją, kai nereikia sukti galvos, su kuo palikti sūnų vakare, nes privalai uždirbti pinigų... Faktas: ateina laikas, kai scena liks tik malonumams.
Užsiminei, kad šie metai buvo pilni ir atradimų, ir praradimų. Vienas iš jų - santuokos su Deivydu Vosyliumi nutraukimas. Skyrybų skonis jau pasimiršo?
Blogi dalykai man labai greitai pasimiršta. Nuoskaudų ilgai širdyje aš nelaikau. Išsiskyrėme juk draugiškai, gražiai, pas advokatę ėjome susikibę už rankų. Tiesiog abu pripažinome, kad suklydome. Džiaugiuosi, kad nesidrabstėme purvais per spaudą, nebuvo negražių dalykų, melo. Kadangi mūsų niekas nesieja, neturime nei bendrų vaikų, nei turto, net, tiesą pasakius, nebuvome geri draugai, tai ir nebendraujame daugiau. O su pirmuoju vyru, sūnaus Naglio tėčiu, labai gražiai sutariame. Jis grįžo iš Čekijos, kuriasi gyvenimą čia, Lietuvoje. Mane labai džiugina, kad dabar jis daug bendrauja su sūnumi. Matau, kad mano pastangos penkerius metus tėvo įvaizdį vaiko širdyje išsaugoti tokį, tarsi jis visą laiką būtų šalia, tikrai davė vaisių. Pasielgiau teisingai, nors ir kaip kartais būdavo sunku ar nuoskaudų sukildavo. Bet viskas pamiršta, o buvęs vyras su Nagliu puikiai sutaria. Sūnui dabar to labai reikia, nes jam nėra lengva naujoje vietoje, naujoje mokykloje. Reikia laiko adaptuotis. Va, ir dabar esu kviečiama pas mokytoją dėl Naglio elgesio. Jis - be galo jautrus ir užgautas iškart išskleidžia spygliukus. Ir pati tokia augau, ir savo vaiką auginu nevaržydama nei jo pasirinkimų, nei laisvės, nei idėjų. O aplinkiniai greiti daryti išvadas, kad galbūt esu bloga mama, kad mažai dėmesio vaikui skiriu. Aišku, gal reikėtų daugiau reikalauti, tramdyti... Bet kai viena augini vaiką, kiek gali būti mama hitleris? Štai ir dabar jūsų viršelyje būsiu nudailinta, išpuoselėta, ragučiai nagučiai sutvarkyti. Žmonės pažiūri ir susidaro įspūdį, kad mes, dainininkai, aktoriai, žinomi žmonės, ir užmiegame, ir atsikeliame tokie, kad visą laiką skiriame tik save puoselėti. Bet juk taip nėra, dažniausiai lakstai ir sukiesi kaip vijurkas. Man šiemet sukrito tos statybos, namo įrengimas, baldų restauravimas... Daug visko išmokau. Juk į namą įžengiau, kai ten buvo tik plytos, smėlis ir daugybė broko. Dabar pati nesuprantu, iš kur tiek naivios drąsos, tiek iliuzijų turėjau? Kam man vienai reikėjo tokio iššūkio? Visus pinigėlius ten sukišau, širdį, laiką sudėjau ir negyvenu.
Įsikūrusi Vytauto bute Vilniuje nepasiilgsti nuosavų namų?
Dabar, kai taip spaudžia bankai, kai dėl vienos kiek pavėluotos įmokos pasijunti kaip recidyvistas ar mokinukas, kurį direktorius kviečiasi į kabinetą, tikrai jokie namai netraukia. Mokame tokius pinigus bankams, o jie net nevertina ir negerbia savo klientų. Kolegėms kažkada sakiau: dar niekada gruodį, prieš šventes, nemačiau tiek daug sutrikusių žmonių. Daugumą jau palietė krizė darbe. Tas blogumas parnešamas namo, į šeimas... Bet aš tikrai nesiruošiu pasiduoti ir atiduoti savo turto bankams. Atvirkščiai, manau, ši padėtis išeis tik į gera. Matyt, manyje veikia močiutės ir mamos genai, nes kuo labiau mane muša, tuo stipresnė tampu ir atkakliau kylu. Auksinė mano frazė - „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera." Sakiau taip ir po avarijos, ir po skyrybų, ir dabar tą patį kartosiu. Žinau, kad pavasaris manęs laukia puikus, nes aš turiu tikslą ir visas priemones jį pasiekti.
Tokia užtikrinta jautiesi dėl to, kad šalia tavęs - mylintis ir padedantis žmogus?
Jau esu pastebėjusi, kad neretai sunkumai santykiams tik padeda. Ypač kai romantiką gali susikurti tik iš to, ką turi. Po Druskininkus, Palangą ar kitokius kurortus, kaip sau leisdavai anksčiau, lakstyti nebegali, nes reikia taupyti. Paprastai belakstydamas užtušuodavai daugelį nesmagių dalykų ir nematydavai santykių esmės. O juos labiausiai išgrynina sunkumai. Manau, kad mes susitikome pačiu laiku. Žmogų juk geriau pažįsti tikrai ne tada, kai jo ar tavo gyvenime viskas idealu. Matau, kad kuo blogiau, tuo stipriau mes vienas kitą su Vytu apkabiname ir vienas prie kito glaudžiamės. Mūsų santykiai gilėja, gražėja, tvirtėja. Jie turi prasmę ir, tikiu, ateitį.
Vadinasi, bus vestuvės?
Ne, vestuvių nebus. Nenoriu. Nesiseka man su jomis, bijau viską sugadinti, nes vos tik išteku, viskas ima griūti. Bijau. Vaikų labai norėčiau, bet dabar jiems dar ne laikas. Viena galiu pasakyti: be Vyto šie metai būtų buvę kur kas sunkesni.
Pokalbį trumpam nutraukia į kavinę Gintarės pasiimti atvažiavęs Vytautas. Ilgoms kalboms vaikinas nepalenkiamas: „Neturiu ką slėpti, bet ir pasakoti netrokštu." Prisėdęs kartu išgerti arbatos, Vytautas į pokalbį beveik nesikiša. Tik Gintarė pratęsia mintį, kad jiedu nuo visuomenės tikrai nesislapsto, tiesiog gyvena ramiai ir džiaugiasi vienas kitu.
Interviu kartu nedalijate, vakarėliuose jūsų irgi dažnai neišvysi...
Gintarė: Kad laiko trūksta - Vytautas mokosi dviejuose universitetuose, jis turi ką veikti. Ir Naglis nėra didelis, kad jį vieną dažnai paliktume. Galų gale, o kas ten tuose vakarėliuose? Nemokamas vynas?
Vytautas: Vakarėlių neatsisakome, bet yra ir kitų būdų gerai laiką praleisti.
Gintarė: Mes kol kas vienas kitam neatsibodome. Geriausi mūsų vakarėliai - dviese. Daug kalbamės, jeigu kyla kokių nesusipratimų, problemų, jas aiškinamės, diskutuojame. Vytas daug kur turi tvirtą nuomonę, kartais net pasiginčijame. Aš - emocingesnė, mano nuotaikos ir temperamentas - pirma manęs: galiu greitai sutirštinti ir vėl išblukinti spalvas, galiu užbanguoti kaip koks cunamis. Šalti jo nervai - tikras išsigelbėjimas.
Susipažinote balandį. Aštuoni mėnesiai - pakankamas laikas vienam kitą pažinti?
Vytautas: Visą gyvenimą gali gyventi su žmogumi ir jo nepažinoti. Kasdien gali jame atrasti ką nors naujo.
Gintarė: Svarbiausia, kad stengiamės nesiknaisioti vienas kito praeityje. Nebent tiek, kad nekartotume tų pačių klaidų. Palaikome vienas kitą.
Vytautas: Ir džiaugiamės tuo, ką turime.
Gintarė: Juk daug kas šį pavasarį keitėsi ir Vyto, ir mano gyvenime. Per trumpą laiką buvo nemažų išbandymų, todėl, manau, mūsų santykiams tvirti pamatai jau padėti. Sunku būtų mus išversti iš koto.
Vytautai, nevargina ir nebaugina, kad Gintarė - žinomas žmogus, kad į ją nukreipti visų žvilgsniai?
Vytautas: Man tai - jokia problema. Nei gąsdina, nei baugina.
Gintarė: O aš pastebiu, kad merginų žvilgsniai jį dažniau nulydi... Šalia tokio vyro ir man reikia pasitempti!
Vytautas: Be to, jeigu einame kur nors kartu, juk neturiu tikslo ja puikuotis.
Kokių planų turite kitais metais?
Gintarė: Turime jų ne tik kitais. Didžiausias mano planas ir svajonė - per penkerius metus nebebūti nė vieno banko įkaite. Turėjau progą susimąstyti, kad tas pinigas geras, kurį turi delne ir kuris tavo, o ne skolintas. Kitaip - džiaugsmas trumpas, o įsipareigojimai - smaugia. Paskui stresai atsiliepia ir sveikatai, ir sielos ramybei. Didžiausias mano tikslas - įgyti laisvę ir ramybę.
Vytautas: Pagrindinis planas - gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
Pamenu, dažniausiai interviu su Gintare užbaigdavome kiek lyriškai, nostalgiškai... O dabar pokalbis išėjo gana tvirtas ir optimistiškas. Akivaizdu, kad geras vyras šalia daro didelę įtaką...
Gintarė: Šįkart lyriškų pabaigos frazių tikrai nebus. Geriau pasakysiu taip: laukite tęsinio!
