Kukliai, bet tvarkingai. „Ir svarbiausia - draugiškai gyvename, - skuba pridurti dainininkės Godos Sabutytės (22) mama Rūta Sabutienė (43). - Dukros gyvenimas viešas, jai svarbus žiniasklaidos dėmesys. O mes trokštame gyventi ramiai, dirbti savo darbus ir turėti tokius namus, kokių norime." Joks žurnalistas čia dar nėra įkėlęs kojos, todėl turime retą galimybę pasižvalgyti po buvusiame bendrabutyje įrengtą nedidelį butą, kuriame užaugo populiari atlikėja.
Ponia Rūta prisipažįsta apstulbusi, kai viename dienraštyje pasirodė nuotraukos ir straipsnis apie tai, kad Sabučių šeima glaudžiasi bendrabutyje su bendro naudojimo patalpomis, o vyriausioji jų atžala Goda mėgaujasi šlove ir, manytina, nemenkais honorarais. Moteris negali patikėti, kad neįleisti į nors ir nedidelius, bet jaukiai sutvarkytus namus straipsnio autoriai nufotografavo kadaise iš tiesų bendrabučiu buvusį namą ir po privatizavimo kaimynų išsipirktas, vadinasi, jiems privačia nuosavybe priklausančias bendro naudojimo patalpas. Sabučiai, spėk, arba ypatingi vargšai, arba net degradavę žmonės...
Daugiabutis pramoniniame Kauno Dainavos rajone iš tiesų neatrodo nei geresnis, nei blogesnis už daugumą tokių. Pilkų plytų pastatas, siaura laiptinė, koridorinė sistema... Užtat peržengus Sabučių buto slenkstį pasitinka kvapnios kavos aromatas ir svetingos šypsenos. Elegantiška ir jaunatviška ponia Rūta pasakoja, kad jiedu su šešeriais metais vyresniu vyru Albertu gimę ir augę Kaune, bet po vestuvių nenorėjo glaustis su tėvais, todėl išsinuomojo butą. Vėliau persikraustė į gamyklos darbuotojų bendrabutį. Goda jau buvo gimusi, kai apsigyveno nedideliame dviejų kambarių bute su miniatiūrine virtuve ir mažučiu vonios kambariu. Vėliau vietos užteko ir ketvirtam šeimos nariui - po trejų metų gimusiam sūnui Dariui.
Kambarį dalijasi su broliu
Goda neslepia dabar namie būnanti vis rečiau: darbas veja darbą, miestas keičia miestą, nelieka laiko net galvoti apie nuosavą būstą. Kur jis bus, dar neaišku. Nors Vilnius masina, atitolti nuo Kaune įsikūrusių artimųjų ir giminių taip pat nesinori. „Namai man - maisto kvapas, skanių pietų ar vakarienės vilionės, - šypsosi Goda. - Vietos čia visada visiems užteko ir užteks. Brolis dabar dažniausiai vienas karaliauja bendrame mūsų kambaryje. Bet ir jis retai namuose būna: dvyliktokas, todėl daug mokosi, dar laksto į Tailando bokso treniruotes. Jis labai žiūri, ką valgo, renkasi daug baltymų turintį maistą, vartoja papildus... Oi, būna, grįžtu iš koncertų vėlai vakare, matau, brolis irgi dar nemiega, po šaldytuvą naršo, kažkokius baltymus plaka, trynius palieka..." Goda neslepia, kad vaikiškų muštynių su broliu būta ne vienų, tačiau tikrai ne dėl vietos stygiaus. „Prisimenu, tėtis aiškiai paskirstė: pirmi du rašomojo stalo stalčiai - mano, kiti du - brolio. Viskas mūsų kambaryje buvo taip padalyta. Galų gale visose šeimose taip yra", - gūžteli pečiais mergina.
Goda tik šypsosi paklausta, ar jos vaikystė buvusi sunki. Kur tau! Sodo sklypelį turėję tėvai jos net nevertė lysvių ravėti. „Kartais pagalvoju, kodėl vaikai nenori važiuoti į sodą? - pasakoja Godos mama. - Bet jeigu jie nenori, kodėl turėčiau versti! Nuvažiuojame dviese su vyru, prisiauginame pomidorų, agurkų, braškių. Mums - malonumas."
Vaikus Sabučiai stengėsi auginti atsakingai ir su meile, siekė būti jiems pavyzdys. „Visur eidavome kartu, visur už rankos susikibę, vienas šalia kito. Gyvename jau dvidešimt trejus metus ir niekada nėra buvę, kad vyras būtų ėjęs linksmintis sau, o aš - sau. Mes vienas kitą labai suprantame. Būna, net parduotuvėje rankų nepaleidžiame", - šypsosi ponia Rūta.
Goda prisimena, kad nors buvo tikrų tikriausia tėčio mergaitė, mergaitiškas paslaptis patikėdavusi pirmiausia mamai. Užtat elgesio prie stalo etiketo ją mokęs ne kas kitas, o tėtis. Svarbiausia šeimos tradicija iki šiol - Kūčių vakaras, tą dieną Goda būtinai praleidžia namuose, o Kalėdų ar Naujųjų metų šventės neretai virsta darbo dienomis. Iš tėčio Goda vaikystėje už iškrėstas šunybes keliskart yra gavusi lupti, vėliau daug griežtesne bausme paauglystėje tapo „namų areštas": tėtis nustatydavo laiką, kada dukra privalo grįžti namo. Ir nė minutės vėliau. „Ir aš grįždavau, - prisipažįsta Goda. - Paskui, kaip visos mergaitės, užsinorėjau dažytis. Kadangi tėvai neleido, palaukdavau, kol išeis į darbą, tada iškuisdavau mamos kosmetinę, pasidažydavau ir eidavau į mokyklą. Grįžusi greitai nusiprausdavau ir jų laukdavau. Kol draudė, norėjosi išbandyti, vėliau tas noras natūraliai dingo." Gražuolę dukrą į naktinius klubus tėvai išleisdavo be ilgų įkalbinėjimų, bet iki vienuoliktos vakaro ji privalėdavo grįžti. Pasitikėjimo ribos mergina tikina niekada neperžengusi. Ponia Rūta prisipažįsta, kad pramogų pasaulio, į kurį Goda nėrė stačia galva, prisibijojusi, tačiau žinojo, jog žmogaus norų ir svajonių riboti nevalia.
Kalbą rasiu su visais
Dabar turbūt kiekvienas kaimynas žino, kad jų name gyvena tikra žvaigždė, vaikai kieme Godos nepraleidžia negavę autografo. Mergina tikina niekada ir neslėpusi, kad jos tėvai nėra turtuoliai, nesigėdijusi savo gal ir ne itin prabangios buities. „Net jeigu naudotumėmės bendra virtuve, o aš neturėčiau savo kambario - tai irgi nebūtų problema. Tūkstančiai šeimų taip gyvena! Man nėra ko gėdytis, - tvirtu balsu taria populiari dainininkė. - Myliu savo šeimą. Mūsų santykiai labai šilti ir mieli. Paprasti tėvai nėra gėda. Ir nėra nusikaltimas. Mes turime giminių, kenčiančių dėl klausos negalios, todėl moku gestų kalbą. Per koncertus pamačiusi taip bendraujančių žiūrovų būtinai prieinu, pasisveikinu. Esu paprasta, neišlepinta ir su visais moku rasti kalbą."
Ponia Rūta dukrai pritaria: tik visko siekdamas pats žmogus išmoksta vertinti tai, ką turi. Jiedu su vyru gerovę irgi kūrė savo rankomis. Godos tėtis jau ketverius metus vienoje statybos įmonėje dirba tiekėju. „Gana ilgai nedirbau, nes vyras buvo nusprendęs, kad man reikėtų pailsėti. Buvau namų šeimininkė. Jam labai patiko", - šypsosi moteris. Goda pritaria, kad ne tik tėtis, bet ir visi namiškiai tuo džiaugėsi, nes namie kasdien garuodavo skaniausi pietūs, aplinka būdavo išblizginta, net vaikų lovos paklotos. „Būna, kai ryte skubi į mokyklą ar universitetą, ir lovą palieki neklotą, ir drabužius bet kaip sumestus. O grįžti - viskas sutvarkyta", - dėkinga žvelgia į mylinčią mamą. Tiesa, kad šeimynykščiai per daug neišleptų, ponia Rūta vis dėlto nusprendė nebe tiek daug laiko skirti namams ir susirado darbą. Moteris tik kukliai šypteli ir sako daug apie tai nekalbėsianti, nes nesijaučia išskirtinė, nenori, kad bendradarbiai ar aplinkiniai ją imtų atidžiau stebėti ir vertinti: „Noriu būti su visais lygi." Šviesiaplaukė, liekna, jaunatviška, ji ne kartą drąsiais poelgiais net dukrą yra nustebinusi. Ypač kai prieš porą metų nusprendė į nosį įsiverti auskarą. „Kai pamačiau ją su tuo auskaru, už galvos griebiausi: mama, ką mano draugės pasakys?! - prisimena Goda. - Bet paskui pamačiau, kad jai labai tinka. Mama visada buvo žaisminga, mano draugės nespėdavo sekti, kada ji plaukus persidažydavo, nusikirpdavo ar atsiaugindavo." „Juk gyveni vieną kartą, kodėl gi nepabandžius? - gūžteli pečiais ponia Rūta. - Didelio auskaro į antakį ar lūpą juk nebūčiau vėrusi, bet subtilus, mažytis - kodėl gi ne? Prisimenu, man labai patikdavo indų filmai ir jų herojės, neretai nosytėje turėdavusios auskariuką."
Naudinga būti gyvenimo užgrūdintam
Pramogų pasaulio žvaigždė tikina, kad jai niekada nieko netrūkę: „Litą ar du bandelei, šokoladukui, lėkštei sriubos mokykloje visada turėdavau. Prisimenu, tik svajodavau: „Baigsiu mokyklą, įstosiu į universitetą... Ach, norėčiau mašinos... Kaip čia reikės jai užsidirbti?" Tačiau niekada nebuvo nė minties, kad automobilį galėtų ar PRIVALĖTŲ padovanoti tėtis. Viską norėjau pasiekti pati, nes taip mane auklėjo."
Gal tai - stereotipas, tačiau iš tiesų daug ką turbūt stebina, kad žvaigždės tėvai gali būti paprasti žmonės, gyventi kukliai...
Goda: Bet juk ir aš nesu kuo nors ypatinga, esu lygiai tokia pati kaip kiti. Kartais net baisu pasidaro, kai mane bando įsprausti į žvaigždės rėmus. Negi turėčiau pradėti kurti legendas apie save, pasakoti apie savo šeimą tai, ko nėra? Mano tėvai gyvena paprastai ir tai yra normalu! Net didžiuojuosi tuo, nes įgijau kur kas daugiau motyvacijos, jėgų ir noro svajoti, siekti, išsilaikyti viršūnėje. Jeigu jie būtų turėję daugiau galimybių, gal viskas būtų buvę lengviau ir anksčiau atėję. O gal - atvirkščiai: nebūčiau dėjusi pastangų ir nebūtų pasisekę nei geroje grupėje, nei televizijos laidoje įsitvirtinti. Tikiu, jeigu žmogus pamato ir šilta, ir šalta, pasidaro daug atsparesnis smūgiams ir nemaloniems netikėtumams, turi daugiau tvirtybės. Jis nebijo gyventi paprastai ir labai nesužvaigždėja staiga susikūręs gerovę ar pakilęs į aukštesnius sluoksnius. O iš tokių nukritęs žemyn vėlgi nepraras nei tikslų, nei siekių. Būti gyvenimo užgrūdintam labai naudinga.
Paneigei dar vieną mitą, kad į muziką, televiziją, į žvaigždes tave stūmė turtingi tėveliai.
Goda: Iš tiesų sulaužiau ir šį stereotipą, nes nė viena vieta, nė vienas apdovanojimas man nebuvo turtingų tėvelių nupirktas. Dauguma mūsų žvaigždžių vietą po saule yra pelniusios pačios. Jeigu žmogus turi gebėjimų ir jam lemta tai parodyti, viską pasieks.
Prisipažink, niekada nepagalvojai, kad prie žvaigždės įvaizdžio netinka tokie namai?
Goda: Jeigu taip manyčiau, iš tiesų galėčiau laikinai išsinuomoti gražų, prabangų butą ir kviestis į jį žurnalistus. Bet nematau prasmės. Mano tėvų namai - kuo puikiausi, neapkibę voratinkliais ir neapšnerkšti. Jie man visada bus patys mieliausi ir jaukiausi. Kad ir kur būčiau, norėsiu čia sugrįžti. Turiu mylinčius tėvus, esu patenkinta gyvenimu su jais, man šiuose namuose nieko netrūksta. O demonstruoti tai, ko neturi, ar kurti ypatingą, iš piršto laužtą įvaizdį nematau prasmės.
Dabar būtų puikus viešųjų ryšių žingsnis, jei Goda tėvams padovanotų naują erdvų būstą...
Rūta: Ne, tikrai to nereikia. Goda gyvena savo gyvenimą, mes - savo. Tegu tik savimi pasirūpina, o mums visko užtenka. Dukrai mielai kuo galėdami padėtume, kad tik jai būtų lengviau.
Atidžiai sekate viską, ką rašo ar rodo apie jūsų dukrą?
Rūta: Iš pradžių laukėme kiekvieno pasirodymo per televiziją ar kokio straipsnio - visos pradžios įdomios ir ypatingos. Bet dabar jau nebe taip atidžiai stebime. Matau, kad tuose straipsniuose daug netiesos, išgalvojimų. Goda tokia nėra, kokią ją kartais nori parodyti.
Kaip reagavote į neseniai pasklidusią žinią, kad dukra draugauja su krepšininku Šarūnu Jasikevičiumi. Ir apskritai į skandalą, kuris taip netikėtai paviešino šį faktą?
Rūta: Tegu Goda apie tai kalba...
Goda: Man net nereikėjo nieko aiškinti, tėvai viską suprato, palaikė mane. Kalbėjau su tėčiu, mama, jie tik patarė nesinervinti.
Rūta: Gal mes jau užsigrūdinę, tokie skandalai ar kalbos nebelabai veikia. Į paniką nepuolame. Dukrą palaikysime, kad ir kas nutiktų. Vaikas tėvams visada liks vaikas. Dažnai Godos klausiu, ar vieną dieną nepavargs nuo viešumos. Matau, kad kartais interviu ar reportažai jai virsta ne džiaugsmu, o kažkokia nemalonia duokle.
Goda: Štai ir dabar turiu įrodinėti, kad nors ir gyvena kukliai, mano tėvai nėra nei alkoholikai, nei vos galą su galu suduriantys vargšai. Kuo mes kalti, kad mūsų laiptinė dar nesuremontuota, nes šiuo metu tvarkoma gretima? Mes - paprasti žmonės ir gyvename paprastai, bet tai nėra joks nusikaltimas.
