Skambų juoką keičia ašaros, liūdesį - nuostabos kupinas žvilgsnis, lūpose mainosi džiaugsmas ir nusivylimas. Tai reiškia tik viena - LNK serialo „Nekviesta meilė" trečiojo sezono filmavimo aikštelėje vėl pasirodė Mėtos vaidmens atlikėja Inga Jankauskaitė (27).
Kokia nuotaika grįžus į filmavimo aikštelę?
Gera. Pailsėjau, viskas puiku. Pagaliau turėjau laiko sau. Nebenorėjau tokios vasaros kaip pastaruoju metu, kai nebėra nė vienos laisvos dienos. Iš tikrųjų buvau pervargusi, man reikėjo laiko sau. Normalaus poilsio. Ir čia - ne kaprizai.
Prasidėjus trečiajam „Nekviestos meilės" sezonui, žiūrovai jūsų pasigedo. Sklido kalbų, kad pati išėjote, kad nesusitarėte dėl honorarų, pagaliau - kad jūsų paslaugų buvo atsisakyta dėl to, jog tapote arogantiška ir pasipūtusi. Kokios tikrosios priežastys?
Natūralios - scenarijaus posūkiai.
Su jūsų noru ar nenoru vaidinti seriale ši pertrauka nebuvo susijusi?
Virtuvinių dalykų nekomentuoju. Čia - mūsų reikalai. Galiu tik užtikrinti, kad jokio konflikto nėra. Personažas turi savo gyvenimą, todėl būtini kokie nors įvykiai, kurie pasuktų jį taip, kad, šiurkščiai tariant, būtų ką vaidinti. Pagal siužeto liniją taip susidėliojo, kad turėjau dingti.
Buvo gera proga į serialą nebegrįžti. Svarstėte tokią galimybę?
Aišku, svarsčiau. Dėl labai paprastų niuansų: noriu ir stengiuosi, kad kiekvienas mano vaidmuo, sprendimas reikštų profesinį žingsnį į priekį. Ir dėl to pirmiausia sau turi rasti motyvą: ko naujo galiu čia išmokti, patirti, įgyti. Praėjusį sezoną buvo aplankęs jausmas, kad važiuojame vis tais pačiais bėgiais, naudojamės tomis pačiomis priemonėmis jau labai ilgai. Pasidarė nebeįdomu, nes niekaip nesugebėjau rasti naujo kampo, naujos spalvos. Tokią būseną gali pakeisti tik nauji, ryškūs personažo gyvenimo posūkiai, įvykiai. Juk žmogus atsiskleidžia įvairiose situacijose, o sėdint ramiai ant sofos to tikrai neįvyks. Rimtai svarsčiau, ar verta tęsti darbą.
Kodėl vis dėlto nusprendėte grįžti?
Sprendžiau ir nusprendžiau. Kalbėjomės su prodiuseriu, scenarijaus autoriumi ir susikalbėjome.
Na, visada yra dar vienas svarus argumentas: dėl pinigų...
Niekada nepasakysiu tokio sakinio, nes yra daug daugiau veiklos, kur gali tų pinigų uždirbti greičiau, geriau ir lengviau. Labai nemėgstu trumparegiškų sprendimų.
„Nekviestos meilės" populiarumas pirmiausia užgriuvo jus: su malonumu gėrėte šlovę ar norėjote slėptis nuo tokios gausybės dėmesio?
Man niekada nesinori nei slėptis, nei rodytis. Sakau tai labai atvirai. Aš dirbu savo darbą, ir ne daugiau. Be to, jis niekuo ypatingu nesiskiria nuo kitų žmonių darbo. Tikrai nekoketuoju. Nuo perdėto dėmesio bangų aš tiesiog saugausi. Tik keista, kad atsiranda nemažai tokių, kurie dėl mano saugojimosi pradeda pykti...
...ir vadina arogantiška...
Man nelabai rūpi tokios etiketės. Aš dirbu savo darbą. Dar apie tai papildomai pliurpti, mano supratimu, yra labai blogas tonas. Didelė rizika savimi persotinti. Ir pauzė tarp filmavimų ne tik natūraliai iš siužeto išplaukė. Ji buvo būtina.
Pajutote, kad jūsų per daug?
Dar ne, bet juk pasitraukti reikia maždaug dešimčia minučių anksčiau, nei tai įvyksta. Paskui galvoti, ką daryti, jau bus per vėlu.
Kokia Mėta grįžta?
Tiesą pasakius, dar negaliu apibūdinti, nes šiandien - pirmoji filmavimo diena. Bet man Mėtos nuoširdžiai gaila, nes ji - klaikiai nelaimingas žmogus, beprotiškai vieniša. Prisiminus jos gyvenimo istoriją nuo pirmojo sezono, matyti, kad jai tiesiog fatališkai nesiseka. Pagalvoju, kad Mėtos vietoje jau bėgčiau pas kokią būrėją kortų išmesti, aiškintis, kas čia vyksta... Draugų ji neturi, savo šeimos - taip pat. Taip, mama, dukra yra, bet juk Mėta - jauna moteris, jai reikia tų pačių dalykų, kokių ir kiekvienai moteriai. O ji įsipainiojusi klaikioje nesėkmių grandinėje. Kad ir dabar: išskrido mėgautis meile ir laime, o grįžta su paralyžiuotu, ant patalo gulinčiu mylimuoju Marku. Dabar turi rūpintis dar ir juo. Nesėkmių grandinė niekaip nenutrūksta.
Mėtos personaže savęs daug randate?
Suprantu, kur link sukate... Save gali rasti visur. Tuo aktoriaus profesija ir nuostabi. Visos spalvos, emocijų skalė - iš manęs. Mėta kalba mano balsu ir turi mano kūną. Bet pažvelgusi į jos poelgių ir logikos seką suprantu, kad aš dažnai su ja nesutinku. Natūralu, kad Mėtą tapatina su manimi. Ir aš dabar matau pasiutusią to naudą. Jeigu kam nors atrodo, jog esu tokia pati kaip ji, tai ir ačiū Dievui: taip galiu save apsaugoti nuo tiek daug nereikalingų žmonių, nuo nemėgstamo familiarumo, nuo tapšnojimo per petį, nuo to, kad visiems negali būti draugas, nuo nepagarbos savo privatumui. Galų gale aš juk turiu teisę ir neturėti nuotaikos, ir būti pavargusi. O kai esi draugelis visiems, tos teisės tarsi nebetenki. Todėl kai tave tapatina su Mėta, yra labai patogu: ji man - kuo puikiausias kiautas. Manote, kad aš tokia kaip Mėta, ir manykite!
Nors kiek kišatės į personažo likimą, scenarijaus vingius?
Aišku, yra buvę situacijų, kai skaičiau scenarijų ir piktinausi: „Palaukite, juk Mėta - ne kvaila, ji negali filmo pradžioje ir pabaigoje būti visiškai tokia pati. Po tėvo mirties, skyrybų, mylimojo netekties ji negali galvoti taip pat kaip pirmojo sezono pradžioje. Ji turi keistis." Tai vadinama žmogiškuoju motyvu. Jis yra gyvenime ir, tikiu, turi būti seriale. Manau, ne dėl lietuviško žodžio ir lietuvių aktorių žiūrovai pamėgo serialą, o dėl to, kad čia viskas realu. Tuo jis ir skiriasi nuo meksikietiškų. Ten, jeigu herojui nesiseka, tai nesiseka iki paskutinės akimirkos. Jeigu jis blogas, tai ir mirs toks. O gyvenime taip nebūna. Nėra gerų ir blogų žmonių, kiekvienas turi labai aiškių motyvų. Ir filme, ir gyvenime visi yra teisūs, tik kiekvienas - iš savo varpinės.
Spėju, Mėta grįžta švelnesnė, geresnė...
Jau praėjusį sezoną ji buvo nuolat ašarota. Dabar norėčiau įstatyti jai stuburą. Juk taip ir būna: po kokių nors skaudžių likimo smūgių iš pradžių esi bala, o paskui susiimi ir nustoji į skausmą reaguoti. Kad ir kas aplinkui vyktų, Mėta turi užsimanyti būti graži, būti savimi.
Jūs į filmavimo aikštelę taip pat grįžtate visa išgražėjusi. Spauda jau pastebėjo, kad numetusi svorio...
Oi, kiek spauda daug pastebi... Atleiskite, bet savo kūno santykių neaptarinėju. Specialaus tikslo lieknėti tikrai nebuvo. Nekoketuodama sakau: aš gyvenu taikoje su savimi.
Pastarąjį kartą filmavotės, ko gero, pavasarį. Yra virpuliukas širdyje matant, kaip kreipiamos šviesos, kameros, segami mikrofonai? Galų gale ar sunku po ilgokos pertraukos įsijausti į vaidmenį?
Atvirai pasakius, jausmas toks, kad tos pertraukos net nebuvo, kad filmavome vakar ir filmuosime rytoj. Taip pat kaip dėl Blondinės personažo: ji turi tokią ryškią savo logiką, kad man užtenka tik persijungti ir pradedu mąstyti kaip ji. Lygiai tas pat važiuoti dviračiu: jeigu moki, ir po dvidešimties metų atsisėdęs žinosi kaip. Tas įgūdis lieka visiems laikams. Mėtą myliu ir suprantu. Labai retai su jos sprendimais ar poelgiais sutinku, bet aš ją suprantu.
