Plastinės operacijos Lietuvoje populiarėja. Tai pripažįsta ir grožio specialistai, ir jų paslaugomis pasinaudojusios moterys. Tiesa, kol kas apie tai jos kalba puse lūpų. Tuo metu, kai populiarios merginų grupės „69 danguje“ narė Nijolė Pareigytė prisipažino, kad kreipėsi į plastikos chirurgus, jos kolegė Ingrida MARTINKĖNAITĖ (29) koketiškai šypsojosi, o klausiama, ar ir ji pasididino krūtinę, sėkmingai išsisukdavo. Ingridai prireikė trijų mėnesių, kad atvirai pasakytų: „Taip, aš pasididinau krūtinę...“
Žurnalistai daug kartų tavęs klausė, ar tikrai nepasekei Nijolės pavyzdžiu, tačiau visuomet diplomatiškai išsisukdavai. Atkirsdavai, kad kol kas nesakai nei „taip“, nei „ne“. Galbūt šis mano bandymas bus sėkmingesnis?
Visi klausia, visiems įdomu, o aš manau, kad tai gana asmeniška. Kita vertus, nesu visiškai privatus žmogus ir, kaip suprantu, privalau atsiskaityti visuomenei. Todėl pasakysiu: taip, pasididinau krūtinę.
Kiek įtakos tavo apsisprendimui turėjo Nijolės pavyzdys?
Tiesą sakant, ši mintis pirmiau šovė man, tačiau poelgis tikrai nebuvo spontaniškas. Idėją brandinau daug metų, o kai atsirado vaikelis, apsispręsti tapo šiek tiek paprasčiau. Į viską žiūriu labai atsakingai, todėl turėjo prabėgti nemažai laiko, kol įvertinau visus pliusus ir minusus.
Mūsų Neli viską padarė daug paprasčiau: vieną dieną sugalvojo, paskambino, nutempė mane pas gydytoją, pati nuėjo ir reikalai buvo sutvarkyti (juokiasi). Mes net operuotis ketinome tą pačią dieną, bet neišėjo. Todėl Nijolę tik nuvežiau į kliniką, o pati ten grįžau po savaitės.
Sakei, kad ilgai svarstei. Kas tave labiau gąsdino: aplinkinių nuomonė ar tai, kad guliesi ant operacinio stalo?
Apie tai nieko nenutuokiau, todėl ir buvo baisu – juk tai tavo kūnas, norisi tik to, kas geriausia. Reikėjo nemažai skaityti, bendrauti su tai patyrusiomis draugėmis, o jų yra tikrai ne viena, daug ko išsiklausinėti.
Artimiausi žmonės, šeima mane palaikė. Žinoma, buvo ir tokių, kurie klausė, kam to reikia, bet jų nuomonė man ne itin svarbi. Jeigu man to reikia, norisi, jeigu pasidariusi operaciją jausiuosi komfortiškiau, patogiau, kodėl turėčiau save stabdyti? Kodėl dažausi? O kam tvarkausi plaukus, nagus? Turbūt todėl, kad noriu būti šiek tiek gražesnė. Kaip žmogus nori atrodyti, taip ir atrodo.
Po operacijos pasijutai geriau?
Kaip tikėjausi, taip ir pasijutau.
Senąsias liemenėles, spėju, turėjai mesti lauk...
Lengva ranka visas išmečiau ir prisipirkau naujų (juokiasi).
Yra moterų, kurios kartą išbandžiusios kūno formų tobulinimo operaciją nebegali sustoti – joms vis atrodo, kad dar yra ką tvarkyti, taisyti. Nebijai, jog po kurio laiko ir tau pasirodys, kad dar yra ką tobulinti?
Kol kas nieko nenoriu keisti, net panašių minčių nekyla. Dabar esu tobula (juokiasi). Jei rimtai, to, kas man buvo padaryta, nebūčiau pasiekusi jokiais kitais būdais – nei sportas, nei stebuklingi kremai nebūtų padėję. Raukšlių lyginti ir vokų kilnoti bent jau kol kas neketinu, o visa kita, manau, galima pasiekti savo jėgomis ir valios pastangomis.
Tačiau tikrai nesu nusiteikusi prieš kitas plastines operacijas. Jei žmogui to reikia, jei slėpdamas pirmuosius senatvės požymius jausis geriau – kodėl gi ne? Moteris, rodos, beveik nepastebimai pakeitusi išvaizdą, ima visai kitaip elgtis, tada kitaip ir atrodo: labiau savimi pasitiki, tampa žavingesnė. Svarbiausia – nepersistengti.
Plastikos chirurgų paslaugomis naudojasi vis daugiau moterų, tačiau kalbėti apie tai viešai jos kažkodėl vengia. Ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti, kiek garsenybių prisipažino, kad kreipėsi į grožio specialistus. Kaip manai, kodėl?
Mes – gana konservatyvūs, todėl nesame įpratę garsiai kalbėti apie itin asmeniškus dalykus. Tik dabar moterys vis daugiau ir drąsiau prabyla apie plastinę chirurgiją, o juk kitų pavyzdys užkrečia. Nežinau, kodėl Lietuvoje kol kas apie grožio operacijas susidariusi neigiama nuomonė. Bet jei žmogus atrodo gražiai, kodėl tas grožis turi kam nors trukdyti? Manau, nuomonė po dvejų trejų metai tikrai pasikeis. O dabar... Visada įsiklausau į tai, ką sako artimiausi žmonės, o kadangi jie mane palaikė, galima svetimų reakcija manęs nė kiek negąsdina.
Sakydama, kad plastinės operacijos Lietuvoje sparčiai populiarėja, neklydau?
Tikrai ne. Susidaro įspūdis, kad lieka vienas kitas, kurie kada nors ko nors nebūtų pridarę. Mokslas nestovi vietoje. Važinėjamės automobiliais, naudojamės kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais – visais šių laikų patogumais ir malonumais. Tad kodėl nepasinaudojus tuo, ką siūlo medicina? Juolab kad tai nekenkia sveikatai...
Tiesa tai ar ne, matyt, sužinosi, tik po daugelio metų...
Turbūt taip, bet lygiai taip pat ramiai mes geriame vaistus, valgome genetiškai modifikuotą maistą nežinodami, kuo tai baigsis, ar nepakenks ateinančioms kartoms.
Tegul tai aiškinasi mokslininkai... Pasikalbėkime apie kur kas paprastesnius dalykus: jei nebūtum tokia populiari, niekas tavęs apie padidėjusias krūtis įkyriai neklausinėtų. Populiarumas kartais verčia elgtis ne taip, kaip nori?
Populiarumas verčia elgtis atsakingiau. Žinomas žmogus turi stebėti, kaip atrodo ir kaip elgiasi, privalo labiau save kontroliuoti. Ir pirmiausia ne dėl savęs, o dėl tų, kuriuos myli. Mano tėvai gyvena nedideliame miestelyje, todėl kai kur nors spaudoje pasirodo straipsnis ar nuotrauka, sulaukia ypatingo dėmesio – skambučių, replikų. Tenka galvoti ne tik apie save, bet ir apie artimuosius.
Kada nors gailėtis dėl to, kad per daug leptelėjai, yra tekę?
Žinoma! Kaskart skaitydama straipsnį analizuoju ir galvoju, ką pasakiau kitaip. Bendrauti su žurnalistais taip pat reikia mokėti (šypsosi). Gyveni ir mokaisi...
Tačiau jei į atskiras krūveles sudėtume straipsnius apie „69 danguje“ merginas, Karinos ir Nijolės būtų kur kas didesnės už tavąją. Nepavydu?
Tikrai ne. Kai jos dalijo interviu apie meilės trikampį, aš nusprendžiau tuose pokalbiuose nedalyvauti – neturėjau ką pasakyti. Tikrai nėra tikslo tapti populiaresnei už jas. Spėju, kad Nijolės populiarumas ją erzina labiau nei mane (juokiasi).
Esi kitokia nei kitos grupės merginos: ramesnė, santūresnė, tavęs mažiau spaudos puslapiuose. Ar taip elgtis įpareigoja žmonos ir mamos statusas?
Gal ir esu šiek tiek kitokia, bet tai nė kiek netrukdo – man įdomu, smagu, linksma su jomis bendrauti. Leisdama laiką su merginomis atsipalaiduoju ir užsimirštu, o tai, kad būdama rimta turiu galimybę imtis tokios veiklos – tik privalumas. Jei būdama rimta dar ir rimtus darbus atlikčiau, nemanau, kad būtų taip įdomu gyventi.
Merginos mane vadina „mamka“, o aš tą vardą stengiuosi pateisinti: žinau, kad Neli gyvena viena, todėl visada paklausiu, ar pavalgiusi, ką valgė. Jei reikia, merginoms natūralių vaistukų pasiūlau, kad cheminių negertų. Iš tiesų viena kitą papildome, turbūt todėl taip gražiai ir bendraujame.
O kaip sekasi savęs neišbarstyti – spėju, nelengva derinti dažnus grįžimus naktį ir rūpinimąsi šeima?
Dėl to man ir sunkiau, o merginos nelabai supranta. Anksčiau pasiskųsdavau, kad ir vėl Marija naktį buvo nerami, kad aš vėl neišsimiegojau, o jos vis traukdavo per dantį: „Taip taip, ir vėl neišsimiegojai…“ (Juokiasi.) Bet kai penktą ryto grįžtame iš koncertų, jos miega vos ne iki vakaro, o aš keliuosi aštuntą, nes reikia pamaitinti šeimą, visus sužiūrėti, viską sutvarkyti. Stengiuosi nei vyro, nei vaiko nepalikti nuošalyje. Kai vasarą važiuojame koncertuoti į pajūrį, pasiimu juos kartu.
Merginos dėl to nepriekaištauja?
Tikrai ne, juolab kad ir pačios ne visada vienos važiuoja. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę į Druskininkus vykome su antromis pusėmis. Kas su kokiomis (juokiasi)… Paprastai kai viena pasikviečia vyrą, žiūrėk, jau ir kitos apie tai pradeda mąstyti.
Su merginomis dainuojate jau ketverius metus. Ar pasitaiko situacijų, kai norisi viena kitai kibti į plaukus ar bent jau apsisukti ant kulno ir traukti į priešingas puses?
Visko būna. Kartais išsiskiria nuomonės dėl rimtų dalykų, tokiose situacijose tenka nemažai pakovoti, kad apgintum savo įsitikinimus. Laimė, visos esame gana diplomatiškos, todėl kai reikia, nesunkiai nutylime ir leidžiame emocijoms atlėgti. O paskui viskas išsisprendžia tarsi savaime, sugebame rasti kompromisą.
Kartu praleistas laikas daug išmokė?
Vien Karinos ir Neli konfliktas, kilęs dėl Bžesko (meilės trikampis tarp dviejų „69 danguje“ merginų ir jų prodiuserio – red. past.), parodė, kaip mes sugebame bendrauti. Jei žmonės, net ir susidūrę su tokiomis problemomis, gali toliau ramiai dirbti, atidėti visus barnius, ginčus, emocijas į šalį, tai jau šį tą reiškia. Didelių konfliktų, kad norėtųsi net viską mesti ir išeiti, dar nėra buvę.
Ar viso to išmokstama? Galbūt. Kiekvienos problemos kitoks sprendimo būdas, o kai žinai, kuri ką gali pasakyti, atrasti teisingiausią pasidaro lengviau.
Žiūrėdama į jus svarstau: esate draugės ar bičiules vaidinančios kolegės?
Man rodos, galiu drąsiai pasakyti, kad esame geros draugės. Vienos didesnės, kitos mažesnės, bet draugės. Viena apie kitą žinome viską, dalijamės viskuo – patirtimi, džiaugsmais, bėdomis. Žinau, kad ištikus nelaimei nė viena nenusisuktų.
Apie „69 danguje“ gastrolių grafiką sukasi ne tik tavo pačios, bet ir aplinkinių – vyro Andrejaus, dukters, senelių – gyvenimas. Niekada neteko išgirsti priekaišto žodžių?
Buvo laikas, kai vyrui galėjau skirti daugiau dėmesio: sėdėjau namie, gaminau, išeidavome iš namų tik tada, kad Andrejus galėdavo. Dabar viskas kiek kitaip, bet dėl to niekas nepyksta. Jam smagu, kad turiu kuo užsiimti, kad mano gyvenime atsirado daug naujų įdomių žmonių. Andrejui įdomu stebėti, kaip mes tobulėjame, ką veikiame, kokių rezultatų pasiekiame.
Andrejus nieko nesako net tada, kai, būdama žmona ir mama, vis dar dainuoji apie supermergaites ir baltas kelnaites?
Kai laukiausi penktą mėnesį, Andrejus meiliai pavadino pingvinuku ir nutempė mane nuo scenos (juokiasi). Tada pasakė, kad scenoje atrodau nelabai gražiai, jo nuomone, verčiau rengčiausi ir kaupčiausi motinystei. Paklausiau jo ir nebekoncertavau.
„Supermergaites“ atliekame iki šiol, tačiau šios dainos tikrai nesureikšminu. Tiesą sakant, man buvo sunkiau ją dainuoti pačioje pradžioje, kai žmonės dar stengėsi išgirsti ir įsiklausyti į žodžius. O dabar, kai visi šią dainą puikiai žino ir nebekreipia dėmesio, kas atlieka ir kokie žodžiai skamba, paprasčiau. Be to, toks jau yra mūsų grupės įvaizdis. Vien todėl, kad esu mama, negaliu užsiožiuoti ir reikalauti, kad daina būtų išbraukta iš mūsų repertuaro.
Kiek tam, ką darai, svarbūs pinigai?
Kai tik pradėjome dainuoti, apie pinigus net negalvojau – viskas, ką darėme, buvo savo malonumui, iš idėjos. Pirmieji honorarai buvo tokie juokingi... Tik po kurio laiko mūsų veikla pradėjo teikti pelną, ir tai yra malonu. Smagu, kad dabar daug ką sau galime leisti.
Jei ne paslaptis, kur keliauja tai, ką uždirbi? Juk jūsų grupė honorarais neturėtų skųstis.
Daug pinigų investuojame į grupę, žinoma, nemažai ir lieka. Vyras sakė, kad pinigus galiu dėti, kur noriu, nors į kojinę ar maišelį. Visais didesniais pirkiniais pasirūpina jis.
Leidžia tau pasijusti mylima, lepinama, globojama moterimi?
Jei man reikia naujų kailinių, vyras neleidžia eiti ir nusipirkti. Jei ko užsigeidžiu, Andrejus nori, kad tai būtų jo dovana man.
Beje, ar mintis, kad „69 danguje“ gyvuos neamžinai, dažnai neduoda ramybės?
Aišku, galvojame apie tai. Su vyru jau mąstėme, ko galėčiau imtis, tačiau jau dabar žinau, kad pirmiausia norėsiu pailsėti ir visą dėmesį skirti sau, šeimai. Nemanau, kad grupės išsiskyrimas mums bus didelė tragedija ir dūris į paširdžius – kiekviena suprantame, jog tai negali trukti iki gyvenimo pabaigos.
O kol kas tiesiog jautiesi laiminga?
Net baisu prisipažinti, bet – taip. Turiu viską, kad taip jausčiausi.
Žurnalistai daug kartų tavęs klausė, ar tikrai nepasekei Nijolės pavyzdžiu, tačiau visuomet diplomatiškai išsisukdavai. Atkirsdavai, kad kol kas nesakai nei „taip“, nei „ne“. Galbūt šis mano bandymas bus sėkmingesnis?
Visi klausia, visiems įdomu, o aš manau, kad tai gana asmeniška. Kita vertus, nesu visiškai privatus žmogus ir, kaip suprantu, privalau atsiskaityti visuomenei. Todėl pasakysiu: taip, pasididinau krūtinę.
Kiek įtakos tavo apsisprendimui turėjo Nijolės pavyzdys?
Tiesą sakant, ši mintis pirmiau šovė man, tačiau poelgis tikrai nebuvo spontaniškas. Idėją brandinau daug metų, o kai atsirado vaikelis, apsispręsti tapo šiek tiek paprasčiau. Į viską žiūriu labai atsakingai, todėl turėjo prabėgti nemažai laiko, kol įvertinau visus pliusus ir minusus.
Mūsų Neli viską padarė daug paprasčiau: vieną dieną sugalvojo, paskambino, nutempė mane pas gydytoją, pati nuėjo ir reikalai buvo sutvarkyti (juokiasi). Mes net operuotis ketinome tą pačią dieną, bet neišėjo. Todėl Nijolę tik nuvežiau į kliniką, o pati ten grįžau po savaitės.
Sakei, kad ilgai svarstei. Kas tave labiau gąsdino: aplinkinių nuomonė ar tai, kad guliesi ant operacinio stalo?
Apie tai nieko nenutuokiau, todėl ir buvo baisu – juk tai tavo kūnas, norisi tik to, kas geriausia. Reikėjo nemažai skaityti, bendrauti su tai patyrusiomis draugėmis, o jų yra tikrai ne viena, daug ko išsiklausinėti.
Artimiausi žmonės, šeima mane palaikė. Žinoma, buvo ir tokių, kurie klausė, kam to reikia, bet jų nuomonė man ne itin svarbi. Jeigu man to reikia, norisi, jeigu pasidariusi operaciją jausiuosi komfortiškiau, patogiau, kodėl turėčiau save stabdyti? Kodėl dažausi? O kam tvarkausi plaukus, nagus? Turbūt todėl, kad noriu būti šiek tiek gražesnė. Kaip žmogus nori atrodyti, taip ir atrodo.
Po operacijos pasijutai geriau?
Kaip tikėjausi, taip ir pasijutau.
Senąsias liemenėles, spėju, turėjai mesti lauk...
Lengva ranka visas išmečiau ir prisipirkau naujų (juokiasi).
Yra moterų, kurios kartą išbandžiusios kūno formų tobulinimo operaciją nebegali sustoti – joms vis atrodo, kad dar yra ką tvarkyti, taisyti. Nebijai, jog po kurio laiko ir tau pasirodys, kad dar yra ką tobulinti?
Kol kas nieko nenoriu keisti, net panašių minčių nekyla. Dabar esu tobula (juokiasi). Jei rimtai, to, kas man buvo padaryta, nebūčiau pasiekusi jokiais kitais būdais – nei sportas, nei stebuklingi kremai nebūtų padėję. Raukšlių lyginti ir vokų kilnoti bent jau kol kas neketinu, o visa kita, manau, galima pasiekti savo jėgomis ir valios pastangomis.
Tačiau tikrai nesu nusiteikusi prieš kitas plastines operacijas. Jei žmogui to reikia, jei slėpdamas pirmuosius senatvės požymius jausis geriau – kodėl gi ne? Moteris, rodos, beveik nepastebimai pakeitusi išvaizdą, ima visai kitaip elgtis, tada kitaip ir atrodo: labiau savimi pasitiki, tampa žavingesnė. Svarbiausia – nepersistengti.
Plastikos chirurgų paslaugomis naudojasi vis daugiau moterų, tačiau kalbėti apie tai viešai jos kažkodėl vengia. Ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti, kiek garsenybių prisipažino, kad kreipėsi į grožio specialistus. Kaip manai, kodėl?
Mes – gana konservatyvūs, todėl nesame įpratę garsiai kalbėti apie itin asmeniškus dalykus. Tik dabar moterys vis daugiau ir drąsiau prabyla apie plastinę chirurgiją, o juk kitų pavyzdys užkrečia. Nežinau, kodėl Lietuvoje kol kas apie grožio operacijas susidariusi neigiama nuomonė. Bet jei žmogus atrodo gražiai, kodėl tas grožis turi kam nors trukdyti? Manau, nuomonė po dvejų trejų metai tikrai pasikeis. O dabar... Visada įsiklausau į tai, ką sako artimiausi žmonės, o kadangi jie mane palaikė, galima svetimų reakcija manęs nė kiek negąsdina.
Sakydama, kad plastinės operacijos Lietuvoje sparčiai populiarėja, neklydau?
Tikrai ne. Susidaro įspūdis, kad lieka vienas kitas, kurie kada nors ko nors nebūtų pridarę. Mokslas nestovi vietoje. Važinėjamės automobiliais, naudojamės kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais – visais šių laikų patogumais ir malonumais. Tad kodėl nepasinaudojus tuo, ką siūlo medicina? Juolab kad tai nekenkia sveikatai...
Tiesa tai ar ne, matyt, sužinosi, tik po daugelio metų...
Turbūt taip, bet lygiai taip pat ramiai mes geriame vaistus, valgome genetiškai modifikuotą maistą nežinodami, kuo tai baigsis, ar nepakenks ateinančioms kartoms.
Tegul tai aiškinasi mokslininkai... Pasikalbėkime apie kur kas paprastesnius dalykus: jei nebūtum tokia populiari, niekas tavęs apie padidėjusias krūtis įkyriai neklausinėtų. Populiarumas kartais verčia elgtis ne taip, kaip nori?
Populiarumas verčia elgtis atsakingiau. Žinomas žmogus turi stebėti, kaip atrodo ir kaip elgiasi, privalo labiau save kontroliuoti. Ir pirmiausia ne dėl savęs, o dėl tų, kuriuos myli. Mano tėvai gyvena nedideliame miestelyje, todėl kai kur nors spaudoje pasirodo straipsnis ar nuotrauka, sulaukia ypatingo dėmesio – skambučių, replikų. Tenka galvoti ne tik apie save, bet ir apie artimuosius.
Kada nors gailėtis dėl to, kad per daug leptelėjai, yra tekę?
Žinoma! Kaskart skaitydama straipsnį analizuoju ir galvoju, ką pasakiau kitaip. Bendrauti su žurnalistais taip pat reikia mokėti (šypsosi). Gyveni ir mokaisi...
Tačiau jei į atskiras krūveles sudėtume straipsnius apie „69 danguje“ merginas, Karinos ir Nijolės būtų kur kas didesnės už tavąją. Nepavydu?
Tikrai ne. Kai jos dalijo interviu apie meilės trikampį, aš nusprendžiau tuose pokalbiuose nedalyvauti – neturėjau ką pasakyti. Tikrai nėra tikslo tapti populiaresnei už jas. Spėju, kad Nijolės populiarumas ją erzina labiau nei mane (juokiasi).
Esi kitokia nei kitos grupės merginos: ramesnė, santūresnė, tavęs mažiau spaudos puslapiuose. Ar taip elgtis įpareigoja žmonos ir mamos statusas?
Gal ir esu šiek tiek kitokia, bet tai nė kiek netrukdo – man įdomu, smagu, linksma su jomis bendrauti. Leisdama laiką su merginomis atsipalaiduoju ir užsimirštu, o tai, kad būdama rimta turiu galimybę imtis tokios veiklos – tik privalumas. Jei būdama rimta dar ir rimtus darbus atlikčiau, nemanau, kad būtų taip įdomu gyventi.
Merginos mane vadina „mamka“, o aš tą vardą stengiuosi pateisinti: žinau, kad Neli gyvena viena, todėl visada paklausiu, ar pavalgiusi, ką valgė. Jei reikia, merginoms natūralių vaistukų pasiūlau, kad cheminių negertų. Iš tiesų viena kitą papildome, turbūt todėl taip gražiai ir bendraujame.
O kaip sekasi savęs neišbarstyti – spėju, nelengva derinti dažnus grįžimus naktį ir rūpinimąsi šeima?
Dėl to man ir sunkiau, o merginos nelabai supranta. Anksčiau pasiskųsdavau, kad ir vėl Marija naktį buvo nerami, kad aš vėl neišsimiegojau, o jos vis traukdavo per dantį: „Taip taip, ir vėl neišsimiegojai…“ (Juokiasi.) Bet kai penktą ryto grįžtame iš koncertų, jos miega vos ne iki vakaro, o aš keliuosi aštuntą, nes reikia pamaitinti šeimą, visus sužiūrėti, viską sutvarkyti. Stengiuosi nei vyro, nei vaiko nepalikti nuošalyje. Kai vasarą važiuojame koncertuoti į pajūrį, pasiimu juos kartu.
Merginos dėl to nepriekaištauja?
Tikrai ne, juolab kad ir pačios ne visada vienos važiuoja. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę į Druskininkus vykome su antromis pusėmis. Kas su kokiomis (juokiasi)… Paprastai kai viena pasikviečia vyrą, žiūrėk, jau ir kitos apie tai pradeda mąstyti.
Su merginomis dainuojate jau ketverius metus. Ar pasitaiko situacijų, kai norisi viena kitai kibti į plaukus ar bent jau apsisukti ant kulno ir traukti į priešingas puses?
Visko būna. Kartais išsiskiria nuomonės dėl rimtų dalykų, tokiose situacijose tenka nemažai pakovoti, kad apgintum savo įsitikinimus. Laimė, visos esame gana diplomatiškos, todėl kai reikia, nesunkiai nutylime ir leidžiame emocijoms atlėgti. O paskui viskas išsisprendžia tarsi savaime, sugebame rasti kompromisą.
Kartu praleistas laikas daug išmokė?
Vien Karinos ir Neli konfliktas, kilęs dėl Bžesko (meilės trikampis tarp dviejų „69 danguje“ merginų ir jų prodiuserio – red. past.), parodė, kaip mes sugebame bendrauti. Jei žmonės, net ir susidūrę su tokiomis problemomis, gali toliau ramiai dirbti, atidėti visus barnius, ginčus, emocijas į šalį, tai jau šį tą reiškia. Didelių konfliktų, kad norėtųsi net viską mesti ir išeiti, dar nėra buvę.
Ar viso to išmokstama? Galbūt. Kiekvienos problemos kitoks sprendimo būdas, o kai žinai, kuri ką gali pasakyti, atrasti teisingiausią pasidaro lengviau.
Žiūrėdama į jus svarstau: esate draugės ar bičiules vaidinančios kolegės?
Man rodos, galiu drąsiai pasakyti, kad esame geros draugės. Vienos didesnės, kitos mažesnės, bet draugės. Viena apie kitą žinome viską, dalijamės viskuo – patirtimi, džiaugsmais, bėdomis. Žinau, kad ištikus nelaimei nė viena nenusisuktų.
Apie „69 danguje“ gastrolių grafiką sukasi ne tik tavo pačios, bet ir aplinkinių – vyro Andrejaus, dukters, senelių – gyvenimas. Niekada neteko išgirsti priekaišto žodžių?
Buvo laikas, kai vyrui galėjau skirti daugiau dėmesio: sėdėjau namie, gaminau, išeidavome iš namų tik tada, kad Andrejus galėdavo. Dabar viskas kiek kitaip, bet dėl to niekas nepyksta. Jam smagu, kad turiu kuo užsiimti, kad mano gyvenime atsirado daug naujų įdomių žmonių. Andrejui įdomu stebėti, kaip mes tobulėjame, ką veikiame, kokių rezultatų pasiekiame.
Andrejus nieko nesako net tada, kai, būdama žmona ir mama, vis dar dainuoji apie supermergaites ir baltas kelnaites?
Kai laukiausi penktą mėnesį, Andrejus meiliai pavadino pingvinuku ir nutempė mane nuo scenos (juokiasi). Tada pasakė, kad scenoje atrodau nelabai gražiai, jo nuomone, verčiau rengčiausi ir kaupčiausi motinystei. Paklausiau jo ir nebekoncertavau.
„Supermergaites“ atliekame iki šiol, tačiau šios dainos tikrai nesureikšminu. Tiesą sakant, man buvo sunkiau ją dainuoti pačioje pradžioje, kai žmonės dar stengėsi išgirsti ir įsiklausyti į žodžius. O dabar, kai visi šią dainą puikiai žino ir nebekreipia dėmesio, kas atlieka ir kokie žodžiai skamba, paprasčiau. Be to, toks jau yra mūsų grupės įvaizdis. Vien todėl, kad esu mama, negaliu užsiožiuoti ir reikalauti, kad daina būtų išbraukta iš mūsų repertuaro.
Kiek tam, ką darai, svarbūs pinigai?
Kai tik pradėjome dainuoti, apie pinigus net negalvojau – viskas, ką darėme, buvo savo malonumui, iš idėjos. Pirmieji honorarai buvo tokie juokingi... Tik po kurio laiko mūsų veikla pradėjo teikti pelną, ir tai yra malonu. Smagu, kad dabar daug ką sau galime leisti.
Jei ne paslaptis, kur keliauja tai, ką uždirbi? Juk jūsų grupė honorarais neturėtų skųstis.
Daug pinigų investuojame į grupę, žinoma, nemažai ir lieka. Vyras sakė, kad pinigus galiu dėti, kur noriu, nors į kojinę ar maišelį. Visais didesniais pirkiniais pasirūpina jis.
Leidžia tau pasijusti mylima, lepinama, globojama moterimi?
Jei man reikia naujų kailinių, vyras neleidžia eiti ir nusipirkti. Jei ko užsigeidžiu, Andrejus nori, kad tai būtų jo dovana man.
Beje, ar mintis, kad „69 danguje“ gyvuos neamžinai, dažnai neduoda ramybės?
Aišku, galvojame apie tai. Su vyru jau mąstėme, ko galėčiau imtis, tačiau jau dabar žinau, kad pirmiausia norėsiu pailsėti ir visą dėmesį skirti sau, šeimai. Nemanau, kad grupės išsiskyrimas mums bus didelė tragedija ir dūris į paširdžius – kiekviena suprantame, jog tai negali trukti iki gyvenimo pabaigos.
O kol kas tiesiog jautiesi laiminga?
Net baisu prisipažinti, bet – taip. Turiu viską, kad taip jausčiausi.
