Tikriausiai jis visada išliks jaunuolis. Netgi pražilę smilkiniai neįkalins nerūpestingos drabužių dizainerio Juozo Statkevičiaus (40) dvasios. Piktųjų plakamas, prabangių moterų dievinamas, pavyduolių menkinamas, vis dėlto jis yra garsiausias lietuviškos mados šauklys pasaulyje. Dėl to niekas nesiginčytų!
Bene pirmą kartą viešai pripažįsti, kad nebesi jaunuolis. Keturiasdešimt tau - daug ar mažai?
Žmogus - keista būtybė. Metais nieko nepamatuosi... Visada sakau, kad man yra tiek, kiek kitiems atrodo. Kai kurie dvidešimtmečiai - senesni, tokie svarbūs ir susireikšminę. Bet juk žinai, jaunystė - kvailystė. Tiesą pasakius, savyje nejaučiu jokių pasikeitimų - juk visada padarau, ko siekiu, ko norisi. Anksčiau manydavau, gimtadienių neverta švęsti. O štai keturiasdešimtmetį - norisi smagiai, su vėjeliu! Reikia surengti šventę draugams, bendradarbiams, bičiuliams. Turiu jų tiek daug, kad prireikė didžiulės „Utenos" pramogų arenos. Ir pasakyti jiems tikrai turiu ką. Juk metams bėgant žodžių vis daugiau ir daugiau atsiranda.
Keturiasdešimtmetis - gera proga ne tik išleisti savo kūrybos albumą, bet ir surengti grand pristatymą. Pasistengsiu nustebinti! Neabejoju, tai bus unikali, vienintelė galimybė išvysti mano stiliaus esenciją, išgrynintą mano kūrybą.
Esu užgrūdintas, juk iš tos kartos, kuri apie madą negirdėjusi. Kur ten apie madą, bananai tais laikais buvo stebuklas! Ir apie užsienį galėjai tik pasvajoti. Nors... Dėl viso to mūsų gyvenimo kokybė nebuvo prastesnė. Jau tada leisdavau sau pagalvoti: tai kas, kad sėdime uždaryti, juk tai nereiškia, kad kitoks pasaulis neegzistuoja... Tai mane įkvėpdavo.
Šiandien tas kitas pasaulis - realus. Esu dėkingas likimui, kad dovanojo man žmones, kurie visada su manimi. Labai myliu savo tėvelius, savo darbą ir turiu drąsos pasakyti, kad esu laimingas.
Niekada nebijojai save vertinti. Narsiai sakai, kad esi geriausias. Lietuvoje tai - neįprasta. Kur lietuviškas santūrumas?
Žinai, kartą Paryžiuje sutikau vieną amerikietį. Susipažinome. Vos paspaudęs ranką jis man sako: „Esu dizaineris, daug visko padaręs..." Aš jam irgi kukliai: „Na, ir aš - taip pat." Klausiu: „Kokioje srityje dirbate? Mados ar teatro?" Jis išdidžiai: „Sukūriau liemenę milijonieriaus šuniui, du perukus būsimoms operos dainininkėms, na, dar keletą svarbių darbų..." Kabutėse svarbių... Neištvėriau: „O aš sukūriau kostiumus gal dvidešimčiai spektaklių, dirbau su visais geriausiais Lietuvos režisieriais, tuziną kolekcijų padariau, dar šimtai klienčių..." Nepatikėjo jis! Bet kodėl būti kukliam?! Kodėl?! Kažkokia sovietinė atgyvena tas kuklumas. Smagu, kad mano akibrokštai palieka jums įspūdį. Tik man jau nebereikia kalbėti, nebereikia girtis - už mane tai daro darbai.
Lietuvoje padariau daug gražių dalykų. Stebinu savo kurtais kvepalais, kolekcijomis. Ir knygos, ir Holivudo žvaigždės, ir karališkos asmenybės, ir labdara... Tačiau pas mus, nors tu žvaigždes nuo dangaus raškyk, vis tiek bus negana! Ir niekad, niekad jokių ten stipendijų, jokių premijų, jokių nominacijų! Tik man tai - nesvarbu. Neprašysiu ir neverksiu. Ir vis dėlto liguistas manęs nepastebėjimas darosi juokingas. Štai todėl nenoriu būti kuklus. Tegu kuklinasi kiti, kurie nieko nedaro! O gal kuklumas - nauja lietuvių liaudies tradicija? Ir kodėl į tą tradicijų sąrašą niekas neįtraukia lietuviško pavydo? Būtų kur kas tiksliau...
Viską pasiekiau savo galva ir rankomis. Užtat man labai juokinga, kai nesikuklina koks nors nevykęs stilistas, vargšė, sijonėlį aukštyn kilnojanti bebalsė dainininkė ar pusantro sijono pasiuvusi kokio nors turtingo, įtakingo verslininko dukrelė. Vos pajuda, tokius kaipmat išliaupsina! Kur jų kuklumas?
Žinai, kas baisu? Kad nyksta autoritetai. Chaosas kažkoks, kas nori, tas ir siuva, kaip nori taip ir siuva. Puiku! Matyt, toks laikas... Na, nevertina manęs - ir nereikia! Mano darbo iš manęs niekas neatims. Esu profesionalas, puikiai žinau, ką galiu. Tik nelyginkite manęs su kitais, tai - neįmanoma!
Žinau, geriausius apdovanoja po mirties. Gal ir mane įvertins, kai mirsiu. Kaip pas mus trūksta elementarios pagarbos tradicijų...
Savo kolekcijas rodžiau Paryžiuje ir Niujorke. Maskvoje, po Anželikos Cholinos spektaklio premjeros Rusijos kultūros ministras, teatro žvaigždės, netgi įnoringi kritikai tiesiog išmaudė komplimentuose. Pasaulio spauda rašo, o mes - tylim. Lyg nebūtų manęs... Tik jei nerašo, dar nereiškia, kad manęs nėra. Ar dar nori kalbėti apie kuklumą? Apie galvą nulenkusį nabagėlį? Nereikia manęs vynioti į kuklumą, tikrai... Aš gyvenu aukštai iškėlęs galvą.
Juozai, kuriuos savo karjeros metus ypač išskirtum? Ar buvo tokių, kurie padarė perversmą tavo karjeroje?
Sunku išskirti vienus kuriuos, jie visi pilni svarių įvykių. Nuo 1992-ųjų trejus metus iš eilės laimėjau pagrindinį prizą Rygoje surengtame avangardinės mados festivalyje. Niekas tada manęs nežinojo, manau, tarptautinė vertinimo komisija buvo objektyvi. Apdovanojimai, stažuotė Olandijoje - smagu prisiminti nerūpestingą kūrybos etapą, kai drabužius kūriau iš antklodžių ir pagalvių...
Sako, sėkmę reikia pagauti. Ar lengvos buvo gaudynės?
Imsiu ir pabūsiu kuklesnis (juokiasi)! Nevardysiu visų savo pasiekimų, bet, prisipažįstu, negaudžiau niekada tos sėkmės. Ir recepto jos nežinau. Kai esi tikras talentas ir dirbi mėgstamą darbą, sėkmė pati tave suranda.
Kur pirmiausia gimsta tavo modeliai? Galvoje ar popieriuje?
Žinoma, galvoje. Popieriuje išguldyta idėja tampa dokumentu. Bet kas gali jį nušvilpti.
Gal esama kokių ypatingų pieštukų, kuriais paišai savo modelius?
Piešiu bet kuo, kas papuola po ranka. Snobams galiu pasakyti, kad turiu nuostabiausių, garsių firmų gamintų plunksnakočių ir rašiklių. Jų man paprastai dovanoja klientės. Tik ne nuo pieštuko ar rašiklio grožio ir kainos viskas prasideda...
Draugai tave meiliai vadina Juozuku. Kaip tave šaukia Londone ir Paryžiuje?
Paryžiuje, Londone, Niujorke ar Maskvoje mane vadina tiesiog Josef.
Kaip jautiesi, kai šalia tavęs - garsenybė? Nužvelgi nuo galvos iki kojų? Įvertini drabužius?
Liepa, couture savaitė Paryžiuje. Armani pasirodymas. Kaip visada, kažkas suorganizuoja kvietimą, viskas puiku, betgi man to neužtenka. Taigi turiu pažiūrėti, kas vyksta už kulisų, apie ką ten kalbama. Prieš nosį išdygsta garsioji aktorė Helen Mirren. Kol traukiu fotoaparatą, spėju pasakyti: „Jūs nuostabi, jūs - karalienė!" O ji man: „Tavo sportbačiai puikūs!" „Taip, jie žvėriškai ryškūs, - malu toliau, - pirkau Londone, Dexteris Fletcheris patarė, kur čia įdomesnių dalykų galima rasti." „Ir aš jį pažįstu", - šypsosi man karalienė. Žiūrime vienas į kitą ir šypsomės... Klausi, kokia moralė? Ogi noriu pasakyti, kad kartais ne tu žvelgi į žvaigždes, o jos - į tave. Niekada nekompleksuoju, nepuolu žmonių iš anksto vertinti, neskenuoju žvilgsniu. Ir kodėl apskritai manai, kad man tai turėtų būti įdomu?! Mačiau tų garsenybių, ne vakar gimęs... Visada sakau, kad svarbiausia - paprastas, nuoširdus, neįkyrus, jokiu būdu ne familiarus bendravimas. Jokio žvaigždiškumo! Jokio susireikšminimo!
Ne kartą esi sakęs, kad tave kopijuoja. Pyksti dėl to ar džiaugiesi?
Be jokios abejonės, užaugo karta, dievinanti mano estetiką. Džiaugiuosi dėl to, o pykti - ne, tokiems niekams negaištu laiko. Juk šlamšto niekas nekopijuoja... Pastebėjai, Vilnius tiesiog apimtas mezginių iš moherio karštinės, šimtai interpretacijų... Po Liepos (žurnalistės Liepos Kiauleikytės - red. past.) vestuvių panašias sukneles siuvo kas netingėjo - ir svočios, ir pamergės, ir storos, ir plonos... Kaip nesiūs, kai albume didinamuoju stiklu galima visas detales įžiūrėti?! Prašom, man negaila! Juk tai - tik replikos, be firminio ženklo.
Talentas duotas ne visiems. Aš nuolatos sugalvoju ką nors nauja. Ir tai - iš tolo atpažįstama.
Ponios, kurioms siuvi brangias sukneles, tave garbina. Tauta - burnoja. Kaip jautiesi tarp dviejų ugnių?
Septynioliktųjų metų įvykiai visus bandė sulyginti: solistus iššaudė, liko tik choras. Betgi ko norėt iš choro! Liguista teorija - niekada visi nebus lygūs. Nei turtais, nei talentu. Per septyniasdešimt metų turėjome tai įsisąmoninti. Beje, tarybinė nomenklatūra skendėjo prabangoje, tai kokia čia lygybė?!
Žmonėms patinka skaičiuoti svetimus turtus - štai kur naujausia tradicija! Nuoširdžiai dirbu, nevagiu, neapgaudinėju, niekam nesu skolingas... Tie, kurie negali siūdintis prašmatnių mano drabužių, gal gali nusipirkti mano vardinius kvepalus arba bilietą į spektaklį, kuriame aktoriai vaidina vilkėdami mano kostiumais. Prašom, gėrėkitės...
Ar kada teiravaisi būrėjų, astrologų, kokį kelią tau žada žvaigždės?
Telieka tai paslaptis. Aš pats dažnai nuspėju savo ateitį.
Tau pavyko išsiveržti iš provincijos į pasaulio mados sostines. Kaip manai, be kokių savybių to nebūtum padaręs?
Esu užsispyręs, smalsus, įžvalgus, darbštus. Man įdomus pasaulis, aš - atviras gyvenimui. Niekada nenorėjau būti didele žuvimi mažoje baloje - betgi ir vėl apkaltinsite nekuklumu (juokiasi). Manau, esu kito mastelio, negaliu pakęsti stereotipų ir niekada nesuku sau galvos dėl to, ką kiti pasakys. Žmonės, niekas man duonos nemokamai neatneša!
Vis primeni, kad lietuviai nemoka džiaugtis savo tautiečių laimėjimais. Ar tu teko pajusti pavydą?
Jau toks negatyvus klausimas! Nemalonu atsakyti. O kaip tu manai? Kad džiaugtis nemokame, tai tikra teisybė...
Tavo kūrybą dažnai lydi skandalai. Jie - naudingi ar žalingi?
Spaudą reikia parduoti. Ir aš - kaip tik tas atvejis. Mano kūrybiniai užmojai, netikėti sprendimai, įvykiai dažnai būna pateikiami kaip sensacinga naujiena.
Ar įmanoma Lietuvoje gražiai apsirengti už šimtą litų?
Reikėtų gerai pasukti galvą, bet - įmanoma. Kartais fotografuoja mane lyg stiliaus ikoną, o drabužiai, kuriais apsirengęs, - pigutėliai... Kitą sykį jie - aukščiausios klasės, nors niekas nė neįtartų. Man taip įdomiau, juk stilius svarbiausia, o ne kaina. Lūžtu juokais, kai nuotraukose kartais matau apuoką, ant kurio drabužių etiketės šaukte šaukia, o iš kišenių - žagrės. Štai jums ir mados!
Jei paprašyčiau tavęs išvardyti tris dalykus, be kurių neįsivaizduoji tikros moters, kas tai būtų?
Savas stilius, kvepalai ir širdis.
Kai nori tiesiog pasvajoti, ką darai?
Niekada apie tai nepagalvojau. Neturiu tiek laiko, kad sėdėčiau ir svajočiau.
Be ko tavo gyvenimas prarastų žavesį?
Be mados, be didelių miestų energijos, be teatro, knygų, muzikos, kūrybos ir keleto tikrų draugų.
Nevairuoji automobilio, lenkiesi elegancijai ir vertini istoriją. Kartais atrodo, jog esi atkeliavęs iš XIX amžiaus. Kaip jame jaustumeisi?
Kas ten žino, kaip būtų, jei būtų... Įdomiausia man, ar jei būčiau gyvenęs tada, dabar būtų vertinamas mano mados palikimas?
Daug kam rūpi, kur gyveni, su kuo gyveni, kai kas netgi labai norėtų įlįsti po tavo antklode. Kodėl vis išsisuki nuo klausimų apie asmeninį gyvenimą?
Gyvenu Vilniuje, Senamiestyje, su keturiais geriausiais draugais - skoniu, talentu, išdidumu ir vienatve. Taip aš įpratęs, taip man labiausiai patinka. Dievinu fantastiškas istorijas, kurių apie mane prisigalvoja žmonės. Asmeninis mano gyvenimas - nuobodus, aš tikrai nemeluoju. Man nepatinka, kai kiti apie save pasakoja viską, netgi šiukšles išpila. Kam įdomu, kaip aš miegu? O štai socialinis mano gyvenimas - tikrai nepaprastas.
Daugelis keturiasdešimtmečių galėtų pavydėti tau puikios formos. Liesam būti dabar madinga?
Aš juk dirbu mados srityje, esu stebimas, užtat privalau būti pavyzdys. Nieko ypatinga nedarau, bet mano drabužių dydis nesikeičia nuo aštuoniolikos. Niekad nebuvau storulis, dietų laikytis nereikia. Valgymas juk - tikras malonumas. Mėgstu plaukioti baseine, o rytais darau bent penkių minučių mankštą.
Keturiasdešimt, atrodo, - pats laikas plastinėms operacijoms...
Gerai prižiūriu save. Pirmą kremą nuo raukšlių nusipirkau dvidešimties. Nė kiek nesigailiu ir patariu visiems - tikrai padeda. Prižiūrėtas veidas ir kūnas - geriausia vizitinė kortelė.
Mėgsti šampaną. Ar jis tikrai numalšina stresą?
Ak, kaip romantiškai skamba! Lyg būčiau prasto, miesčioniško serialo herojus... Ne ne, streso šampanu nemalšinu. Geriu jį, kai savo darbais nušluostau kam nors nosį.
O parduotuvės?
Sutinku, tai - tikras malonumas.
Jei galėtum nusipirkti viską, ką pirktum?
Kai gali viską, nesinori nieko. Didžiausia svajonė praranda prasmę... Tai tas pats, kas nusipirkti ridikėlių, vos jų panorėjus. Esu sutikęs žmonių, kurie verkia ant peties, nes jaučia, kad kiti su jais draugauja tik dėl to, jog šie turtingi ar įtakingi. Liūdna... Jaučiu begalinį malonumą, kai galiu padėti kitiems. Spalio dvidešimt pirmą dieną „Utenos" pramogų arenoje pristatysiu savo jubiliejinę kolekciją ir fotoalbumą. Nusipirkę bilietus į renginį, visi parems jaunus ir talentingus Lietuvos menininkus, kuriais rūpinasi Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas. Argi tai - ne puikiausia gimtadienio šventė?
Juozas Stakevičius ir... Tarp ko dėtum lygybės ženklą?
Juozas Statkevičius lygu Juozui Statkevičiui.
