Prieš fotoobjektyvus švytinti, vasariška ir gaivi grupės „69 danguje" narė Karina Krysko (27) neslepia maniusi, kad jos pačios vasara ateis dar negreitai. Galbūt net vėlų rudenį ar žiemą, kai po visų darbų išskris pailsėti į šiltuosius kraštus. Šiuo metu Karinos gyvenimas užpildytas koncertais, gastrolėmis, laidos „Pinigų taksi" įrašais ir kone kasdienėmis kelionėmis Vilnius-Palemonas, kur gyvena mylimasis - pramoginių šokių šokėjas Saulius Skambinas.
Tau norisi tiek dirbti ar tiesiog nemoki atsisakyti?
Ne dėl to. Aš, aišku, ir pavargstu, ir ant savęs kartais pykteliu. Kita vertus, jau pripratau prie tokio ritmo. Man patinka, kai turiu ką veikti, kitaip apsileidžiu, imu per daug valgyti... Ir nuotaika būna kur kas prastesnė. Tiek dirbu nė dėl to, kad neturiu duonai ar labai trokštu garbės. Man įdomu mokytis, atrasti savyje ką nors naujo. Vis dar ieškau savęs. Kai gyvenimas suteikia tokių galimybių, kodėl gi jomis nepasinaudojus?
Kada nors pavargsti?
Žinoma, būna sunku, kai neišsimiegu. Vakare paprastai nieko nebenoriu, darausi irzli.
Kur dabar praleidi daugiausia laiko - Vilniuje ar Kaune?
Mašinoje (juokiasi). Ir televizijos laidoje vairuoju, ir į koncertus važinėjame iš vieno Lietuvos galo į kitą... Aš visą laiką kur nors važiuoju. Net patys reikalingiausi daiktai, priemonės nuolat mano automobilyje.
Tuo metu, kai kolegės dainininkės giriasi naujais nuosavais būstais, tu vis dar gyveni su mama?
Pabėgti visada spėsiu. Mama gyvena viena, todėl ir jai linksmiau, ir man smagu. Nors, tiesą sakant, didelių kompanijų man nereikia, galėčiau gyventi ir viena.
Gal jau laikas sukti nuosavą lizdelį?
Dabar apie tai negalvoju. Dar porą metų reikėtų iš savęs, iš dabartinės situacijos ir vadinamojo populiarumo išspausti viską, kas įmanoma. Dabar toks laikas, kai turiu daug įdomių pasiūlymų, o paskui ateis kitų žmonių, naujų veidų. Aišku, mąstau apie ateitį, bet rimtus sprendimus atidedu dar keleriems metams. Be to, planuosi - tik Dievą prajuokinsi.
Man tik atrodo, ar ant tavo rankos - sužadėtuvių žiedelis?
Ne, paprastas žiedas, gautas gimtadienio proga.
Iš Sauliaus?
Nesakysiu (išdavikiška šypsena nedingsta nuo veido)...
Kalbama, kad judu su Sauliumi dalyvausite „Šokių Eurovizijoje".
Mus kartu kviečia. Noriu šokti, bet suprantu, kad darbo ir vėl būtų be galo daug.
Judesiai, žingsneliai nepasimiršo?
Projekte „Šok su žvaigžde!" dirbome pusę metų, paskui dar turėjome šiek tiek pasirodymų. Judesiai nepasimiršo, bet kūnas tikrai ne taip juda. Prisipažinsiu, žiauriai norisi šokti.
Šokių projekte publiką žavėjo jūsų su Sauliumi profesionalumas ir, ko gero, besimezganti meilės istorija. Įmanoma taip šokti, tiek jausmo į judesius sudėti nebūnant pora ir gyvenime?
Manau, kad taip. Juk aktoriai taip pat būna visiškai svetimi žmonės, bet dar ir kaip suvaidina meilės scenas ir emocijas...
Kai šokiai baigėsi ir neliko bendrų interesų, tarp jūsų su Sauliumi neatsirado tuštumos?
Ne, nes visą laiką yra įdomių temų, yra apie ką pasikalbėti. Aš puikiai suprantu šokių pasaulį, kartais pasidaliju tuo, ką patyriau, moku ir žinau. Ta tuštuma labiau tinka kalbant apie kitus panašių projektų dalyvius, juk pažadai draugauti, bendrauti, matytis labai greitai pasimiršta. Susitinki, pasisveikini, bet likę tik prisiminimai.
Neigti, kad judu su Sauliumi pora, manau, nebeverta. Ar nesunku draugauti per atstumą?
Yra visokių kompromisų... Per tą laiką jau pripratau važinėti, net atsipalaiduoju vairuodama, pabūnu viena, klausausi muzikos, apie ką nors galvoju. Puikiai suprantu, kad visi tie mano darbai - tik kol kas. Viskas gali labai greitai pasikeisti.
Dažniausiai į Kauno pusę važiuoji tu?
Įvairiai, bet mano darbas mažiau pririštas, todėl man - paprasčiau.
Gal jau svarstei galimybę keltis į Kauną?
Kad ten ne visai Kaunas - Palemono miestelis. Žinoma, visada lengviau gyventi ten, kur gimei, kur kiekviena gatvė apipinta prisiminimais. Nors aš - prie daug ko prisitaikantis žmogus. O Palemonas - graži, rami vieta. Ten nebūna kamščių į abi puses, kaip prie mano namų Vilniuje.
Nusibrėžei sau ribą, kiek truks toks gyvenimas ant ratų?
Daug kartų esu planavusi tą ar aną, bet niekas niekada neįvykdavo. Nežinau, kaip viskas pasisuks dabar. Nežinau, kas gali įvykti, kas ką gali pasakyti, pakeisti. Aišku, norėtųsi, kad viskas būtų gerai. Toks didžiausias mano planas chuliganas. Kad ne tik man, bet ir visiems būtų gerai. Juk svarbiausia, kad du žmonės suprastų vienas kitą. Kad nebūtų prievartos ar abejonių. Ypač porose.
Kodėl Saulius nesikelia į Vilnių? Juk jam sostinėje būtų kur kas daugiau galimybių.
Todėl, kad Palemone dabar suleistos visos šaknys: darbas, namas, studija. Sunku taip viską paimti ir mesti. Bet vėlgi - viskas bet kada gali pasikeisti. Jeigu esi kokios nors srities profesionalas, savo nišą rasi bet kuriame Lietuvos kampelyje. Kiek žinau, Saulius tikrai geras šokėjas ir šokių mokytojas. Kiek buvo vaikų ar pradedančiųjų porų, kurios pas jį pasimoko, paskui išeina ieškoti geriau, bet po kurio laiko vis tiek grįžta. Tai - geriausias pripažinimas. Vadinasi, ne veltui tiek darbo ir laiko įdėta. Be to, Saulius ir pats nesiruošia palikti šokių, nori dalyvauti varžybose, ieško šokių partnerės.
Nepavydėsi, kai šoks su kita?
Tikrai ne, čia toks pat darbas, kaip ir visi kiti. Aš pasitikiu tuo žmogumi. Lygiai taip pat ir jis galėtų abejoti dėl begalės mano koncertų, naktinių grįžimų, vakarėlių. Tokių abejonių nėra, nes yra pasitikėjimas. Jeigu kas nors pasikeistų, aš pirma tai sužinočiau.
Kodėl Saulius taip vengia viešumos? Jūs kartu nesifotografuojate, nevaikštote į renginius, vakarėlius, nepasakojate savo meilės istorijos...
Jo toks charakteris, be to, apsvilęs nuo tokių pasakojimų. Viename interviu Saulius yra sakęs, kad su juo žurnalistai paprastai nori kalbėtis tik dėl to, kad išgirstų apie mane. Kiekvienam tai būtų nemalonu. Be to, pasakoti apie santykius gana pavojinga: vieną dieną pasakysi, kad viskas gerai ir gražu, o rytoj gal jau viskas pasikeis. Taip ir būna: viename žurnalo numeryje - meilės ir vestuvių istorija, o po mėnesio - jau skyrybos. Norisi saugoti privatumą, ryšį ir savo gyvenimus.
Vasaros pabaigoje bus metai, kai su Sauliumi susipažinote ir pradėjote rengtis projektui „Šok su žvaigžde!". Jau gali pasakyti, kad pažįsti tą žmogų?
Girdėjau sakant: nori pažinti žmogų, pažiūrėk, koks jis bus pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Turiu pasakyti, kad kokį sutikau, toks jis išliko iki dabar. Dar daugiau gerų savybių pamačiau. Vadinasi, kai susitikome, Saulius nevaidino, nesistengė pasirodyti geresnis ar blogesnis, nemelavo apie save. Buvo toks, koks yra iš tikrųjų. Tikiuosi, apie mane jis tą patį galėtų pasakyti.
Aplink tave tebesisuka praėjusių istorijų atgarsiai. Vos paparacai nufotografuoja judu su prodiuseriu ir buvusiu draugu Egmontu Bžesku, tuoj iš naujo pasipila gandų, kalbų, paskalų... Kaip į visa tai reaguoja Saulius?
Oi, šitos istorijos man jau juokingos. Saulius žino, kad su Mantu mes tik dirbame. Juokingai išėjo su ta nuotrauka: tik prisėdome kavos ir pajutau - kažkas blykstelėjo. Pasirodo, fotografas jau nusitaikęs. Pasijutau pačia tikriausia žvaigžde, kurią jau net „paparacina"! Bet, tiesą sakant, seniai nebereaguoju į tokius dalykus. Žinau, kaip yra iš tiesų, ir viskas. Aš pasitikiu Sauliumi, o jis - manimi. Aišku, apmaudu, kad žurnalistai vis dar nepamiršta senų istorijų, kiekviename straipsnyje būtinai pamini.
Kaip manai, kada jos pasimirš?
Man atrodo, kol egzistuos grupė, kol žurnalistai norės gauti mano interviu, tol ir minės.
Norėtum iš savo gyvenimo tą istoriją išbraukti?
Ne, nenorėčiau. Nes viskas, kas nutiko, yra mano gyvenimas. Matyt, taip turėjo būti, kad paskui įvyktų kitų dalykų. Tai - gyvenimo pamokos. Kiekvienas žmogus į tavo lauką ateina ar išeina iš jo tam, kad ko nors išmoktum arba kad parodytų, kas tavyje yra blogai. Nebūtų buvę tos situacijos, dabar gal visai kitoks būtų mano gyvenimas.
Spėju, Saulius irgi buvo žmogus, kažką labai svarbaus atnešęs į tavo gyvenimą...
Jis nebuvo! Jis yra! Kai poros išsiskiria, gali vertinti, apmąstyti, dėl ko tas žmogus buvo tavo gyvenime. O aš - dar tik kelio pradžioje. Metai - labai mažas laiko tarpas, kad viską iki galo išsiaiškintum.
Jau buvo pasklidę gandų, kad išteki. Visi tik ir laukia tavo vestuvių...
Svarbu, kad ir manęs nepamirštų pakviesti į mano vestuves (juokiasi). Vestuvės tikrai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. Svarbu, kad šalia būtų mylimas žmogus, kuriuo pasitiki, tavo draugas, su kuriuo gera ir laimėje, ir nelaimėje. O kuo daugiau perša ir tekina, tuo mažiau norisi tai daryti. Pirmiausia reikia susikurti stabilų gyvenimą, kad nereikėtų nerimauti dėl darbų, vaikų, ateities... Pati dar visai vaikas jaučiuosi, ką galėčiau duoti savo vaikams?
